Reklama 2

Bausmė – ne pabaiga

Kasdienė meditacija

Jei Dievas apsiribotų teisingumu, jis būtų nebe Dievas, bet kaip visi žmonės, reikalaujantys gerbti įstatymą. Vieno teisingumo neužtenka. Patyrimas moko, jog tas, kuris apeliuoja vien į teisingumą, rizikuoja jį sugriauti. Todėl Dievas pranoksta teisingumą gailestingumu ir atleidimu.

Lietuvoje reikia misijų labiau nei Brazilijoje

Neseniai Biržuose viešėjusi ir su žmonėmis mielai bendravusi sesuo Fausta Rasa Palaimaitė SF yra viena iš nedaugelio šių dienų lietuvių, dirbusių misionierės darbą skurdžiausiuose Pietų Amerikos regionuose.

„Šiaurės rytų“ skaitytojams siūlome susipažinti su vienuolės patirtimi skalabriniečių vienuolių bendruomenėje Terezinos mieste Brazilijoje, kur ji beveik metus dirbo misionierės darbą.

Vienuolynas tapo ne tik auka, bet ir jaukiu prieglobsčiu

Jaunystėje vienuolės kelią pasirinkusi panevėžietė stebisi, kad žmonės ją atpažįsta net vilkinčią ne abitą, o suknelę. Galbūt ją išduoda akys – tas pats žvilgsnis, kuriuo ji valandų valandas stebi jūros horizontą. Ji sako, kad greičiausiai tai – Dievo ilgesys.

Vienuolynas kvepia kalėdaičiais

Panevėžio Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolyne, iki Kūčių ir Kalėdų likus gerai savaitei, jau pakvimpa kepamais kalėdaičiais. Taip vienuolės ruošiasi vienoms didžiausių metų švenčių.

Popiežiaus 79 gimtadienis. Dievo Motina teužtaria Pranciškų

Gruodžio 17 dieną popiežiui Pranciškui sukako 79-eri. Sveikindamas iš Argentinos kilusį popiežių sukakties proga, kardinolas Santos Abril palinkėjo Mergelės Marijos globos. Dievo Motina teužtaria jai pamaldų Romos vyskupą Pranciškų, kad jis galėtų ramiai atlikti visa, ką nori Bažnyčiai reformuoti. Tik reformuota Bažnyčia galės padėti žmonijai, pridūrė Popiežiškosios Maria Maggiore bazilikos arkikunigas Santos Abril y Castelló.

Maskva. Atvertos Šventosios durys

Kaip ir visur pasaulyje istorinis Šventųjų durų atidarymas gruodžio 13 dieną įvyko taip pat Maskvos katalikų katedroje. Apeigoms vadovavęs Maskvos Dievo Motinos arkivyskupijos ganytojas Paolo Pezzi FSCB į Nekaltojo Prasidėjimo katedrą atėjusiems tikintiesiems kalbėjo apie Kristaus nostalgiją žmonėms.

Gailestingumas apima daugiau nei žmogų, trokštantį Kristaus, bet ir Kristus trokšta ir ilgisi mūsų. Kadangi Dievas yra meilė, atpažįstame mūsų ilgesį Jam ir Jo mums. Mums trūksta Dievo. Galime ir mes numalšinti Dievo troškulį, atsiliepdami į jo nuolatinį kvietimą, pagal palyginimą apie Sūnų palaidūną. Jei žmogus atpažįsta gailestingąją ir nesavanaudę meilę, jei atsiveria Dievo iniciatyvai, tada įvyksta stebuklas, žmogus atpažįsta save ir priima jį perkeičiančią Dievo meilę, sakė Maskvos Šventųjų Gailestingumo durų atidaryme arkivyskupas Pezzi.

Viešpatie, kokia tai malonė, kad leidai...

Apie "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką" sužinojau tais pačiais metais, kai ji pradėjo eiti. Sužinojau ne tik iš Vakarų radijo pranešimų, bet tekdavo ją ir "gyvą" paskaityti. Mat mano brolis Šarūnas Boruta, studijuojantis Kauno politechnikos institute, dalyvavo studentų žygeivių ir Eucharistijos bičiulių sąjūdyje. Jis "Kroniką" gaudavo, parnešdavo namo ir visi ją skaitėme. Mama ją slėpdavo brolio mažosios dukrytės lopšyje arba bičių avilyje: jeigu saugumas ir darys kratą, vargu ar drįs lįsti prie bičių avilio. 

Betliejaus taikos ugnis keliaus po Lietuvą

Gruodžio mėnesį iš pat Betliejaus vėl mus aplankys Taikos ugnis. Kaip ir kiekvienais metais skautai bei ateitininkai stengiasi, jog ši ugnis pasiektų kuo daugiau miestelių, organizacijų, bažnyčių, mokymo įstaigų, valdžios institucijų. Šių metų akcijos šūkis: „Dovanoti viltį – tai surasti ramybę“ .

Jubiliejinių Gailestingumo metų durys atidarytos ir Telšių vyskupijos šventovėse

Gruodžio 13 dieną Telšių vyskupijos, kaip ir viso pasaulio Dalinėse Bažnyčiose, pagrindinėse šventovėse: Telšių vyskupijos Katedroje, Žemaičių Kalvarijos Bazilikoje ir Klaipėdos Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčioje.

Tos dienos ankstyvą rytą į Telšių Švč. M. Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčią rinkosi tikintieji, iš kur vyko iškilminga procesija į Telšių vyskupijos Katedrą. Gausiai susirinkusius maldininkus bei piligrimus iš įvairių Telšių vyskupijos parapijų pradžioje pasveikino ir iškilmingoms pamaldoms bei procesijai vadovavo Telšių vyskupijos vyskupas Jonas Boruta SJ.

Mažiau griežtumo, daugiau pasitikėjimo gailestingumu

Pirmadienio rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje popiežius Pranciškus kalbėjo apie atsivertimą ir apie kai kurių Dievo tarnų kietumą. Apie tai pasakoja ir šios dienos Mišių Žodžio liturgija – skaitinys iš Skaičių knygos, kuriame kalbama apie Balaamo pranašystę ir evangelisto Mato pasakojimas apie Jeruzalės šventyklos aukštuosius kunigus, reikalaujančius, kad Jėzus pasakytų kieno vardu jis moko.

Trys žingsniai per Jubiliejines duris

Atvėrėme Gailestingumo jubiliejaus duris Kauno arkikatedroje. Tarsi nieko ypatingo neįvyko – durys buvo iki šiol, per jas žengdavome į šią erdvę, kurioje jau šešis šimtmečius skamba giesmė, kyla malda, šlovinamas Dievas. Iš tiesų, ne pačios durys nulemia viską, o Dievas, kviečiantis per jas žengti žmogų.

Jubiliejinių metų durys popiežiaus Pranciškaus kvietimu atidarytos ne tik popiežiškose Romos bazilikose, bet ir viso pasaulio katedrose, daugelyje šventovių, tarp jų ir Šiluvoje. Eidami per jas tinkamai pasirengę galėsime gauti Dievo pagalbą, Jo malonę, atlaidus. Drauge durys, per kurias įeiname ir išeiname, mums iškalbingai bylos apie tikėjimą ir mokys gyventi kaip Kristaus mokinius.

Pasninkas pagal Dievą

Išvien su pranašu Michėju galime ir mes sakyti: Tu, Viešpatie, esi Dievas, kuris atleidžia kaltę ir dovanoja nusižengimą. Tavo pyktis netveria amžinai, nes tau malonu būti gailestingam. Tu, Viešpatie, vėl mūsų pasigailėsi ir kojomis sutrypsi mūsų kaltes. Taip, tu įmesi į gelmes visas mūsų nuodėmes (plg. Mch 7, 18–19).

Katalikų bažnyčioje įsigaliojo santuokų pripažinimo negaliojančiomis tvarkos pataisos

Gruodžio 8 d. pradėjo galioti vasarą paskelbti popiežiaus Pranciškaus motu proprio „Mitis Iudex Dominus Iesus” ir „Mitis et misericors Iesus”, kuriais buvo pakeisti kai kurie lotynų apeigų katalikų ir Rytų Bažnyčių kanonų teisės kodeksų kanonai, liečiantys santuokos negaliojimo bylas. Gruodžio 7 d. buvo paskelbtas popiežiaus Pranciškaus audiencijos reskriptas, kuriuo primenama apie Gailestingumo jubiliejaus atidarymo dieną įsigaliojančią naują santuokos bylų tvarką, o taip pat patikslinamos Romos Rotos tribunolo – paskutinės instancijos teismo santuokos bylose kompetencijos.

Popiežius atidarė savo katedros Šventąsias duris

Sekmadienio rytą popiežius Pranciškus aukojo Mišias Romos vyskupo katedroje – Laterano bazilikoje ir atidarė jos Šventąsias duris. Tą pačią dieną Gailestingumo jubiliejaus Šventosios durys buvo atidaromos ir daugumoje vyskupijų bei jubiliejinių šventovių visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje.

Trokštu šventumo ar tenkinuosi vidutiniškumu?

Penktadienio rytą popiežius Pranciškus ir jo bendradarbiai, tarnaujantys Romos Kurijoje, vėl susirinko į Vatikano Apaštališkųjų  rūmų Redemptoris Materkoplyčią klausytis tradicinio Advento pamokslo. Tęsdamas prieš savaitę pradėtą Vatikano II Susirinkimo konstitucijos Lumen gentium komentarą, šį kartą popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap kalbėjo apie visuotinį krikščionių pašaukimą į šventumą, kuriam skirtas konstitucijos penktasis skyrius.

KODĖL paskelbtas šis GAILESTINGUMO jubiliejus?

2015 m. gruodžio 8 d., švenčiant Švč. M. Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą, popiežius Pranciškus, atverdamas Šv. Petro bazilikos Šventąsias duris, visoje Bažnyčioje pradėjo ypatingąjį GAILESTINGUMO jubiliejų. Jis tęsis visus Bažnyčios liturginius metus iki Kristaus Visatos Valdovo sekmadienio, 2016 m. lapkričio 20 d.

Atrasti Tėvo gailestingumą

Kai Jonas Krikštytojas Pajordanėje skelbė apie Mesijo atėjimą ir kvietė taisyti jam kelius, žmonės klausė: „Tai ką gi mums daryti?!“ (Lk 3,10). Jonas Krikštytojas kalbėjo: „Nieko neskriauskite <...> tenkinkitės savo alga. <...> Kas turi dvejus marškinius, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul taip pat daro“ (Lk 3, 11-13). Pranašo žodžiai kvietė žmones šalinti iš širdžių savimeilę, kai rūpinamasi tik savimi, užmirštant kitus. Ši savimeilė užkietina žmogaus širdį

Ko nedaryti, norint grąžinti savo nutolusį vaiką į bažnyčią

Jeigu jūsų sūnus ar dukra nutolo nuo Bažnyčios, esate ne vienas. Katalikų Bažnyčia stipriai nukraujuoja jaunais žmonėmis. Pusė jaunų amerikiečių, kurie buvo užauginti katalikiškai, nebetapatina savęs su katalikų tikėjimu. Maždaug aštuoni iš dešimties metusiųjų tikėjimą yra jaunesni nei 23 metų amžiaus.

Dalis jų nutolsta būdami paaugliai ir ieškodami savo pačių tapatybės. Kitus įžeidė Bažnyčios bendruomenėms priklausantys žmonės. Dalis nuslysta į gyvenimo būdą, kuris prieštarauja Bažnyčios mokymui. Daugelis pradeda mokytis koledžuose, kur susipažįsta su nekrikščionimis ir skeptiškais dėstytojais, ir iš lėto netenka tikėjimo. Kiti sukuria šeimą, panyra į darbą ir pomėgius, prarasdami tikėjimą veiklų verpete. Yra daugybė istorijų, tačiau dauguma jų turi vienodą pabaigą: jauni žmonės palieka Bažnyčią.

Žinoma, kad desperatiškai norime juos susigrąžinti, tačiau ši desperacija gali paskatinti mus naudoti blogus metodus geram tikslui pasiekti. Taigi, jeigu norite sugrąžinti savo vaiką į Bažnyčią, pažiūrėkime į tris strategijas, kurių neturėtumėtenaudoti. Kiekviena iš šių klaidų pastatys sieną tarp jūsų vaiko ir tikėjimo.

1 klaida: versti eiti į Mišias

„Ak, jeigu tik galėčiau jį paskatinti vėl eiti į Mišias, – sakė man draugė, verkšlendama dėl savo paauglio sūnaus. –Nesvarbu, ką darau – maldauju, prašau, įsakau, verkiu – niekas nepadeda. Keletą kartų man pavyko jį priversti grasinant užblokuoti telefono sąskaitą ar nebeduoti kišenpinigių, bet tuomet jis tiesiog sėdėjo suole aiškiai nenorėdamas ten būti.“

Tai yra esminis principas: nustokite versti savo vaiką dalyvauti šv. Mišiose.

Tai prieštarauja jausmams? Žinoma. Tačiau jeigu norite ilgalaikio rezultato, dalyvavimas Mišiose turėtų būti paskutinė, o ne pirmoji dėlionės detalė. Eucharistija yra galutinis tikslas, asmeninio santykio su Jėzumi Kristumi pasekmė ir vaisius, o ne priežastis.

Neseniai vienas kunigas man pasakė: „Jeigu kas nors ateina į Mišias nenorėdamas ir nepasiruošęs, jam gresia didelis dvasinės ligos pavojus. Kol mūsų tikslas tėra paprasčiausiai atvesti žmones į Mišias, jeigu bandome padaryti tik tai, nedėdami jokių tarpinių pastangų, žvelgiant iš dvasinės perspektyvos, mes juos tik dar labiau traumuojame.“

Ši idėja gali atrodyti nepatogi, tačiau ji kyla iš šv. Pauliaus laikų, minima jo Laiške korintiečiams. Jis rašė: Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą.  Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir nemaža užmigusių (1 Kor 11, 27–30).

Paulius užsimena, kad korintiečiai kenčia fizinius skausmus kaip nepagarbaus šv. Mišių šventimo pasekmę, ypač perspėja dėl netikėjimo tikru Jėzaus buvimu Eucharistijoje. Mūsų dienomis reta, kad Dievas parblokštų liga ar mirtimi vien dėl užsnūdimo per Mišias ar atsainaus Švenčiausiojo Sakramento priėmimo. Tačiau, jeigu ateiname į šv. Mišias nepasiruošę, nesusitelkę ar nenorėdami dalyvauti, gali sulaukti rimtų dvasinių pasekmių. Užuot suvienijusios su Dievu, Mišios gali dar labiau susilpninti tą santykį.

Žinoma, kad dauguma tėvų to nesiekia. Versdami savo vaikus eiti į Mišias, jie veikia vedami gerų intencijų ir žino, jog Jėzus yra Mišiose ypatingu būdu ir kad jie turėtų daryti viską, kas įmanoma, kad vaikai į jas ateitų.

Šis sureikšminimas ateina iš protestantiškosios kultūros, kurioje šlovinimo tarnystė yra vertinama kaip vartai į visavertį krikščionišką gyvenimą. Jeigu mūsų broliai ir sesės protestantai nori palydėti savo nuklydusius draugus atgal pas Viešpatį, jų pirmiausias žingsnis yra atvesti jį į bažnyčią. Jie žino, kad atėję žmonės bus šiltai priimti, išgirs svarbią ir galingą žinią, bus pakviesti prisijungti prie mažos bendruomenės grupės. Kitaip tariant, jeigu mokinystės takas yra piltuvėlis, protestantai padeda bažnyčios tarnystę viršuje, į piltuvėlio pradžią, o katalikai Mišias deda dugne, piltuvėlio pabaigoje.

Taigi kitą kartą, kai kils pagunda versti savo vaiką eiti į Mišias, net jei žinote, kad jis stipriai priešinasi, atsitraukite. Neverskite jo ir nekartokite, kad Mišių praleidimas yra mirtina nuodėmė – tai tiesa, bet šioje stadijoje visiškai nenaudinga. Pirmiau pasodinkite kitas sėklas.

2 klaida: kritikuoti jo gyvenimo būdą

Abrahamas Piperis, kuris nutolo nuo Bažnyčios būdamas paauglys, turi gerą patarimą tėvams, kurių vaikai priima blogus moralinius sprendimus: nepradėkite nuo moralinio nepritarimo. „Jeigu jam sunku tikėti Jėzumi, mažai ką reiškia jo pripažinimas, kad negerai vartoti alkoholį ar narkotikus. Tiesa, kad norite jį apsaugoti, bet pavojingiausia jo problema yra netikėjimas, o ne vakarėliai. Nesvarbu, kaip jūsų vaiko elgesys įrodo netikėjimą, visada sutelkite dėmesį į jo vidinį širdies negalavimą, o ne į simptomus.“

Pradėti nuo moralinių imperatyvų jaunimui paprastai neveikia. Jeigu pirmiausia jūsų vaikas išgirsta „nustok tai daryti“ arba „keisk savo gyvenimą“, arba „nutrauk tą santykį“, jis greitai ims jus ignoruoti. Niekada neturėsite progos panaudoti įtikinamesnio būdo patraukti jį atgal prie Dievo ir Bažnyčios. Tai nereiškia, kad turite tiesiog tyliai ir pasyviai stebėti, kaip jūsų vaikas priima blogus sprendimus. Tai reiškia, kad jūsų pirmasis priėjimas turėtų būti kupinas švelnumo ir kantrybės, o ne kritikos.

Popiežius Pranciškus dažnai kalba prieš tokią „moralinių įsakymų“ prieigą. Savo pirmajame, kaip popiežiaus, interviu jis paaiškino, kad supažindinti žmogų su Jėzumi Kristumi prieš pereinant prie moralinių imperatyvų, kurie plaukia iš to susitikimo, yra geriausia strategija: „Svarbiausias dalykas yra pirmiausia paskelbti: Jėzus Kristus tave išgelbėjo... Skelbimas yra misionieriškas stilius, kuris koncentruojasi į pagrindus, reikalingiausius dalykus: tai, kas labiau patraukia, uždega širdį, kaip uždegė Emauso mokiniams. Turime rasti naują pusiausvyrą; kitaip net moralinis Bažnyčios rūmas sugrius kaip kortų namelis, prarasdamas evangelinį naujumą ir aromatą. Evangelijos pasiūlymas turi būti paprastesnis, gilus ir švytintis. Iš Evangelijos išplaukia visi moraliniai padariniai... Išganančios Dievo meilės skelbimas yra prieš moralinius ir religinius imperatyvus. Tačiau kartais atrodo, kad šiuo metu vyrauja priešinga tvarka.“

Dauguma jaunų žmonių šiandien tiki kažkuo, vadinamu „moraliniu terapiniu deizmu“, kuris koncentruojasi į leistinus ir neleistinus dalykus. Tačiau jūsų, kaip tėvų, vaidmuo yra ne paprasčiausias moralinis patobulinimas ar elgesio pokyčiai. Jūsų tikslas yra atsivertimas – grąžinti vaiką į maitinantį santykį su Jėzumi Jo Bažnyčioje. Kai tai pasieksite, iš paskos neišvengiamai ateis moraliniai pokyčiai.

Tačiau būkite nuoširdūs: tai nėra lengva. Teks daugelį kartų prikąsti liežuvį, kai kils noras priekaištauti savo vaikui, žinant, jog tai jį tik atitolins nuo jūsų ir Kristaus.

(Tiesa, kartais vaikui reikia išgirsti moralinius priekaištus, kad grįžtų į Bažnyčią. Aikštingiems vaikams kartais reikia, kad kas nors pažadintų juos iš moralinio sutrikimo ir pasakytų, jog „šie sprendimai griauna tavo gyvenimą“ arba „gali pasiekti daug daugiau pasirinkęs kitą kelią“. Tačiau labai svarbu, kad panašios frazės nebūtų pirmieji vaiko išgirsti žodžiai. Be to, labai svarbu, kad šiuos žodžius ištartų patikimas draugas, mokytojas ar kitas jam svarbus asmuo. Nerizikuokite savo santykiu su vaiku žarstydamas stiprius priekaištus.)

3 klaida: įkyrėti savo vaikui

Daugelis tėvų graužia, įkyri ir persekioja savo vaikus – netgi jiems seniai tapus pilnamečiais – kad priverstų dažniau eiti į bažnyčią ar pakeisti gyvenimo būdą. Šios strategijos beveik niekada neveikia ir paprastai turi priešingą poveikį: daugelis žmonių lieka atokiai nuo Katalikų Bažnyčios vien todėl, kad tėvai nuolatos daro spaudimą.

Taigi įsipareigokite dabar pat atsisakyti tokių klausimų: „Kodėl šitaip su mumis elgiesi?“ arba „Kada nustosi būti toks tinginys ir grįši į Bažnyčią?“ Beveik neįmanoma, kad vaikas jaus jūsų skausmą žinodamas, kaip desperatiškai norite jį susigrąžinti į Bažnyčią. Taigi neverta gaišti laiko ir siųsti jį į kaltinamojo kėdę.

Dar blogesnis už įprastą įkyrėjimą yra pasyvus ir agresyvus priekaištavimas. Sara, viena jauna mergina, nustojusi eiti į Mišias, man sakė: „Negaliu apsikęsti, kai mama įkyri man dėl bažnyčios, tačiau dar labiau nepakenčiu, kai ji žarsto mažus komentarus, ženklus ar net kai pliaukšteli liežuviu. Ji vis kartoja ir kartoja, kaip mano sesuo eina į Mišias ir verčia suprasti, kad ji yra geresnė duktė. Och! Tai mane taip skaudina! Geriau ji tiesiog ateitų ir pasakytų, ką galvoja, o ne apsimestų norinti padėti.“

Šv. Jonas Paulius II, galbūt įtakingiausias XX a. evangelizuotojas, apibendrino geresnę alternatyvią strategiją. Jis sakė: „Bažnyčia siūlo, bet nieko neprimeta.“ Tėvai, sėkmingai patraukę savo vaikus atgal į Bažnyčią, jų negraužė ir neprimetinėjo religijos. Priešingai – jie kvietė juos švelniai ir pagarbiai, per šiltą pokalbį ir besąlygišką meilę. Nekaltinkite vaikų dėl jų trūkumų – verčiau pakvieskite į kažką geriau. Siūlykite, bet neprimeskite.

Teksto autorius yra katalikų rašytojas Brandonas Vogtas. Tekstas publikuotas www.wordonfire.org. Parengė Monika Midverytė OFS

 

Būsime teisiami pagal meilę

Negalime pabėgti nuo Viešpaties žodžių, kuriais remiantis kada nors būsime teisiami: ar pamaitinome alkstančiuosius ir ar pagirdėme ištroškusiuosius? Ar priėmėme ateivius ir aprengėme nuoguosius? Ar radome laiko aplankyti ligonius ir kalinius? (plg. Mt 25, 31–45).

Džiugus atsiliepimas

Luko evangelijoje atrandame dar vieną svarbų aspektą, padedantį tikėjimu išgyventi jubiliejaus metus. Evangelistas pasakoja, kad Jėzus, grįžęs į Nazaretą, šabo dieną nueina, kaip buvo įprasta, į sinagogą. Ten jo paprašoma, kad jis paskaitytų ir pakomentuotų Raštą. 

Nesustoti paviršiuje

Jis pirmiausia sako neteisti ir nesmerkti. Kas nenori užsitraukti Dievo teismo, tas neturi tapti savo brolio teisėju. Žmogus teisdamas visada žvelgia į paviršių, o Tėvas regi vidines gelmes. 

Kiek daug blogo pridaro žodžiai, įkvėpti pavydo! Netinkamas atsiliepimas apie brolį, kurio nėra šalia, prilygsta jo parodymui blogoje šviesoje, kenkimui jo reputacijai ir jo apkalbėjimui. Todėl neteisti ir nesmerkti pozityvia prasme reiškia kiekviename asmenyje įžiūrėti gėrio ir neleisti, kad jis dėl mūsų riboto nuosprendžio bei įsitikinimo, jog viską žinome, nukentėtų.

Gedulas Kardinolų kolegijoje

Mirė du kardinolai. Bažnyčios diplomatas 94 metų italas Carlo Furno ir bolivietis Santa Cruz de la Sierra arkivyskupas emeritas 79 metų Julio Terrazas Sandoval. Abu kardinolai mirė tą pačią dieną, gruodžio 9-ąją.

„Dar daug kitų paraginimų jis davė tautai ir skelbė gerąją naujieną“ (Lk 3, 18)

Trečiasis Advento sekmadienis – tai Džiaugsmo sekmadienis. Šio sekmadienio šv. Mišių įžangos priegiesmis kviečia visuomet džiaugtis Viešpačiu! Šį sekmadienį bažnyčiose degs jau rožinė advento žvakė, kuri pakvies džiaugtis besiartinančiu Kristaus Išganytojo atėjimu. Advento metas – tai ne vien tik susikaupimo, dievoieškos savyje ir savo aplinkoje, bet ir viltingo džiaugsmo metas. Ne todėl, kad krikščionis nežinotų, kas yra skausmas, kančia ir dvasios sąmyšis. Krikščioniško džiaugsmo šaltinis yra gyvenantis kiekviename žmoguje Kristus – Dievas ir žmogus. Ir Jis, Dievo Sūnus, patyrė ir skausmą, ir kančią, ir nusivylimą, tačiau pakėlė visa tai ir perkeitė į Atpirkimo Džiaugsmą.

Šventė Telšių kunigų seminarijoje

2015 m. gruodžio 7 dienos vakaras – Dievo Gailestingumo jubiliejinių metų pradžios ir Švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo iškilmės išvakarėse - dviem Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos I teologijos kurso klierikams Viktorui Nacui iš Akmenės šv. Onos parapijos, Telšių vyskupijos, ir Raimundui Zimkai iš Alantos parapijos, Panevėžio vyskupijos, buvo ypatingas. Jiems tą iškilmingą vakarą Telšių kunigų seminarijos Švč. Jėzaus Širdies koplyčioje buvo pašventintos sutanos, įvyko taip vadinamosios įvilktuvės ir suteikti kunigystės kandidatų skyrimai.

Dešimt Popiežiaus Pranciškaus patarimų, kaip gyventi laimingai

Popiežius Pranciškus neseniai išsakė dešimt žingsnių laimingam ir sveikam gyvenimui, duodamas interviu Argentinos savaitraščiui „Viva“, kuris buvo publikuotas liepos pabaigoje. Popiežius išreiškė susirūpinimą dėl šiuo metu vykstančių karų, kalbėjo apie pavojų nerasti laiko asmeniniams ir šeimyniniams santykiams, priminė, kad reikia padėti jaunimui rasti orų darbą.

Popiežiaus Pranciškaus dekalogas kaip gyventi laimingą gyvenimą, tai patarimai, kurie atneša didesnį gyvenimo džiaugsmą:

Popiežiaus žinia Pasaulinei maldų už pašaukimus dienai

Vatikane pirmadienį paskelbta popiežiaus Pranciškaus žinia Pasaulinei maldų už pašaukimus dienai, kasmet minimai Ketvirtą Velykų sekmadienį. 53 maldų už pašaukimus diena bus minima 2016 m. balandžio 17 dieną. Žinioje apie Bažnyčią, kaip pašaukimų motiną, Šventasis Tėvas mintis kreipia ir į Šventuosius Gailestingumo metus.

Popiežius atidarė Šventąsias duris. Ne teismas, bet gailestingumas

Popiežius Pranciškus atidarė Šv. Petro bazilikos Šventąsias duris. Prasididėjo Šventieji Gailestingumo metai, kurie visoje Bažnyčioje bus švenčiami iki 2016 m. lapkričio 20 d.

Šventųjų metų atidarymo iškilmės prasidėjo antradienio rytą Šv. Petro aikštėje aukotomis gruodžio 8 d. Bažnyčios liturgijoje minimo Švenčiausios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Mišiomis. Aikštėje buvo apie 50 tūkst. žmonių; milijonai visame pasaulyje žiūrėjo tiesioginę transliaciją.

Antrasis Advento sekmadienis

Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui – Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui – Abilėnės tetrarchu, prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje. Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti, kaip parašyta pranašo Izaijo kalbų knygoje: Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas. Kreivi keliai taps tiesūs, o duobėti – išlyginti. Ir visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą. (Lk 3, 1-6)

Bulė dėl Gailestingumo ypatingojo jubiliejaus paskelbimo

PRANCIŠKUS,
ROMOS VYSKUPAS,
VISŲ TARNŲ TARNAS,
VISIEMS SKAITANTIESIEMS ŠĮ LAIŠKĄ
MALONĖ, GAILESTINGUMAS IR RAMYBĖ

2015 m. balandžio 11 d., Dievo Gailestingumo sekmadienio vigilija

1. Jėzus Kristus yra Tėvo gailestingumo veidas. Šie žodžiai gali būti geras krikščionių tikėjimo slėpinio apibendrinimas. Jėzuje iš Nazareto Tėvo gailestingumas tapo gyvas bei regimas ir pasiekė savo aukščiausiąjį tašką. Dievas, „apstus gailestingumo“ (Ef 2, 4) ir apsireiškęs Mozei kaip „gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės“ ( 34, 6), niekada nepaliovė leidęs pažinti savo dieviškąją prigimtį istorijoje įvairiais būdais bei laikais. Bet, „atėjus laiko pilnatvei“ (Gal 4, 4), jis pagal savo išganymo planą atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš Mergelės Marijos, kad galutinai apreikštų mums savo meilę. Kas mato jį, tas mato Tėvą (plg. Jn 14, 9). Būtent Jėzus iš Nazareto savo žodžiais, darbais bei visu savo asmeniu [1] apreiškia Dievo gailestingumą.

Powered by BaltiCode