Reklama 2

Šv. Jonas Paulius II: „Kasdien meldžiuosi už Lietuvą“

„Pusė mano širdies yra Lietuvoje“, pasakė Vatikano radijo lietuvių skyriaus redaktoriams šv. Jonas Paulius II pirmajame oficialiame susitikime su tarptautinės spaudos atstovais 1978 metų spalio 21 dieną. Apie nepaprastus žodžius iš popiežiaus lūpų, kurių reikšmė anuomet kai Lietuva ir Bažnyčia Lietuvoje buvo izoliuotos nuo pasaulio buvo dar ypatingesnė, Vatikano radijo programa lietuvių kalba pranešė dar tą pačią dieną, praėjus tik penkioms dienoms po lenko kardinolo, Krokuvos arkivyskupo išrinkimo Romos vyskupu ir popiežiumi. Šv. Karolis Wojtyla buvo išrinktas popiežiumi 1978 metų spalio 16 dieną ir pasirinko vadintis Jonu Pauliumi. Lietuvių gerokai mistifikuoti popiežiaus žodžiai „Pusė mano širdies yra Lietuvoje“ iš tikrųjų buvo tik dalis to, ką jis iš tikrųjų pasakė tą dieną trims Vatikano radijo lietuvių skyriaus darbuotojams. Popiežius Jonas Paulius II kalbėjo atsakydamas į prašymą: „Šventasis Tėve, melskitės už Lietuvą“. Į tai jis atsiliepė, „Kasdien meldžiuosi už Lietuvą, nes pusė mano širdies yra Lietuvoje“.

Dvidešimt devintasis eilinis sekmadienis

Čia prie Jėzaus prieina Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas ir kreipiasi: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime“. Jis atsakė: „O ko norite, kad jums padaryčiau?“ Jie tarė: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“ Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“ Jie sako: „Galime“. Bet Jėzus jiems pasakė: „Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti. Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje, – tai bus tiems, kuriems paskirta“. Tai išgirdę, dešimtis supyko ant Jokūbo ir Jono.

Vyskupų Sinodas. Kelios įdomybės

Pagal Vyskupų Sinodo statutą, kas kart kai susirenka eilinė Sinodo asamblėja ji privalo išrinkti naują eilinę Sinodo tarybą, kurios nariai šias pareigas eina iki sekančios eilinės asamblėjos. Todėl dabartinė eilinė generalinė Asamblėja išrinks iš eilės XIV eilinę Generalinio sekretoriato tarybą. Rinkimams paskirtos dvi dienos, spalio 20 ir 22. Sinodo tėvai, kurių iš viso 270, iš savo tarpo galės išrinkti dvylika tarybos narių, po tris iš kiekvieno žemyno: Europos, Amerikos, Afrikos ir Okeanijos. Kitus tris narius paskris pats popiežius, Vyskupų Sinodo prezidentas.

Popiežiaus PRANCIŠKAUS Žinia 2015-ųjų metų Pasaulinės misijų dienos proga

[2015 m. spalio 18 d.]

Brangūs broliai ir seserys!

2015-ųjų metų Pasaulinė misijų diena minima pašvęstajam gyvenimui skirtais metais, suteikiančiais paskatą maldai ir apmąstymams. Juk jei kiekvienas pakrikštytasis pašauktas liudyti Viešpatį Jėzų skelbdamas dovanai gautą tikėjimą, tai šitai juo labiau galioja pašvęstiesiems asmenis, nes pašvęstąjį gyvenimą ir misiją sieja labai artimas ryšys. Sekimas Jėzumi, davęs pradžią pašvęstajam gyvenimui Bažnyčioje, yra atsakas į pašaukimą imti kryžių ir eiti paskui Jį, sekti Jo atsidavimu Tėvui, Jo tarnavimu bei meile, atiduoti savo gyvybę, kad ją vėl atrastum. O kadangi visas Kristaus gyvenimas yra misionierinis, Juo artimiau sekantys vyrai ir moterys irgi turi išsiskirti šia savybe.

Sinodo tėvų pasisakymai. Bažnyčia - gera mokytoja ir švelni motina

Trečiadienį ir ketvirtadienį Sinodo salėje buvo klausoma vyskupų pasisakymų apie trečią Sinodo darbo dokumento temų grupę, liečiančią šeimos misiją šiandien ir su tuo susijusius įvarius sielovadinius sprendimus. Per tris generalines konkrecijas – trečiadienio rytą ir po pietų bei ketvirtadienio rytą – pasisakė net 93 Sinodo tėvai, tad kaip pastebėjo t. Federico Lombardi SJ ketvirtadienį po vidudienio vykusioje tradicinėje spaudos konferencijoje, pristatyti kad ir labai trumpą visų pranešimų santrauką – tai „neįmanoma misija“. Tad labai bendrais bruožais kokios temos buvo dažniausiai keliamos Sinodo tėvų pasisakymuose?

„Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas“ (Mk 10, 43)

Spalio mėnesiui persiritus į antrąją pusę sekmadienio Evangeliją galėtume drąsiai pavadinti mokinių tuščių ambicijų sekmadieniu. Jėzus jau ne kartą vis kalba ir kalba savo mokiniams apie artėjančią ir Jo laukiančią kančią bei mirtį ant kryžiaus. O tuo tarpu du mokiniai, Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas, panirę į kitokią savo gyvenimo svajonę: valdžią, turtus ir garbę. Ko neaplanko tokia mintis?

Arkivyskupo homilija

Pranašo Izaijo knygoje randame keturias giesmes - pranašavimus apie Viešpaties Tarną, kuris bus tautų šviesa (42,6) ir neš išganymą iki žemės pakraščių (49,6). Šis Tarnas kentės, bus paniekintas, skausmų vyras (53,3). Jis bus sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant jo kris kirčiai už mūsų kaltes ir mes būsime išgydyti jo žaizdomis (53,5).

Pranašo Izaijo knyga parašyta maždaug 700 metų prieš Kristų, bet joje tiesiog fotografiškai pateikiama Jėzaus tarnystė ir kančia už mūsų nuodėmes. Krikščioniškoji tradicija vienbalsiai šias pranašystes taiko Jėzui. Jis prisiėmė mūsų kaltes, kentėjo už mūsų nuodėmes ir savo mirtimi ant kryžiaus jas sunaikino.

Dievo artumo džiaugsmas

Evangelistas Lukas pasakoja angelo atneštą žinią Marijai apie Dievo Sūnaus įsikūnijimą. Apsireiškęs Marijai angelas paskelbia Dievo planą, kad ji pradės ir pagimdys Aukščiausiojo Sūnų, kurio viešpatavimui nebus galo (Lk 1,26-38). Marija nesupranta kaip visa tai įvyks ir dėl to yra sumišusi, bet angelo nuraminta ištaria „taip“. Ji jaučiasi esanti Viešpaties tarnaitė ir pasiryžusi padaryti visa, ko Dievas iš jos panorės. Marija ne viską suprato, kaip tai įvyks, bet nė kiek nesuabejojo priimti Dievo sprendimą.

Šv. Kūdikėlio Jėzaus ir Švč. Veido Teresė (teminis puslapis „Dvasios papėdėje“)

Vienuolė karmelitė, Bažnyčios mokytoja, viena iš mylimiausių ir žinomiausių šventųjų. Ji yra Prancūzijos ir pasaulio misijų globėja, ją gerbia ir kitų krikščioniškųjų konfesijų išpažinėjai ir netgi nekrikščionys. Visuotinė Bažnyčia šią šventąją mini spalio 1 d.

Gyvenimas

Teresė Marten gimė Prancūzijoje, Alansone, 1873 m. sausio 2 d. giliai tikinčių, atsidavusių katalikų Liudviko Marteno ir Zelijos Geren šeimoje. Beje, Teresėlės tėvai dėl savo tikėjimo ir gyvenimo liudijimo yra paskelbti Dievo tarnais. Teresė buvo jauniausia iš penkių seserų. Būtent darnioje ir mylinčioje šeimoje Teresėlė gavo pirmąją tikros tėviškos bei motiniškos meilės patirtį. Šios meilės patirtis persmelks jos santykius su Dievu. Laimingasis Teresėlės gyvenimo laikotarpis pasibaigia 1877 m. rugpjūčio 28 d. mirus mamai. Po jos mirties tėvas su dukromis išsikrausto į Lizjė.

 

„Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas“ (Mk 10, 7–8)

Pirmojo spalio mėnesio sekmadienio Evangelijos pagal Morkų skaitinys primena mums amžinus šeimos klausimus: koks turi būti tarpusavio sugyvenimas ir kaip spręsti šeimoje kylančias krizes. Jėzus skelbia revoliuciją: visi Mozės suteikti leidimai parašyti žmonai skyrybų raštą yra tik vyro širdies kietumas ir daugiau jokiu būdu nebeleistinas žmonių elgsenos paprotys. Atminkime, kad spalio mėnesio pirmo sekmadienio Evangelijoje Jėzus yra užklumpamas fariziejų, kurie ateina tik su vienu tikslu – spęsti Jam pinkles.

Kvietimas

Rugsėjo 27 d., sekmadienį, Pikelių Švč. Trejybės bažnyčioje vyks Šv. arkangelo Mykolo atlaidai. 10 val. 30 min. aukojamos šv. Mišios. Po jų koncertuos Panevėžio pučiamųjų orkestras.

Kviečiame dalyvauti.

Organizatoriai

„Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ (Mk 9, 35)

XXV eilinio metų sekmadienio Evangelijoje Jėzus mokinius ir šių dienų Bažnyčios vaikus moko kryžiaus kančios paslapčių: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels.“ Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti“ (Mk 9, 31–32). Ir šiandien daugeliui sunku suprasti, pakelti ir nešti savo asmeninį kryžių, kai jis nugula ant mūsų pečių nedarbo, sumaištimi šeimoje, karjeros asmeninėmis nesėkmėmis ir net sunkios ligos pavidalu. Mes dažnai, kaip ir tie mokiniai pradžioje, ištikti vienų ar kitų gyvenimo krizių, nesuprantame ir tik dažnai tuščiai klausiame: „Kodėl aš? Kodėl man? Už ką?“

Mieli ir Brangūs Tikėjimo Bendrakeleiviai,

Esame kviečiami burtis draugėn į Žemaičių Kalvarijos Šventovę š. m. rugsėjo 27 d. ir kartu švęsti Stebuklingojo Dievo Motinos su Kūdikiu, Krikščioniškų Šeimų Karalienės, paveikslo karūnavimo devintąsias metines. Tą dieną – sekmadienį – Žemaičių Kalvarijos Bazilikoje nuo 11 val. vyks Švč. Sakramento adoracija, 11. 30 val. kalbamas Rožinis, 12 val. – iškilmingos Šv. Mišios, kurias aukos Apaštalinis nuncijus arkivyskupas dr. Pedro Lopez Quintana, Telšių vyskupijos vyskupas Jonas Boruta SJ, jo augziliaras vyskupas Linas Vodopjanovas OFM.

"Jėzus kelyje klausė mokinius: "Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?" (Mk 8, 27)

Rugsėjo 13 d. – dvidešimt ketvirtas metų sekmadienis. Skaičius 13 dažnam menko tikėjimo dvasios žmogui – baimę ir prietarus sukeliantis jausmas. Tačiau Dievą tikintis žmogus žino, kad visos kalendoriaus dienos skirtos Dievo garbei ir Dievo Motinos Marijos žiniai. Žiniai, kuri per Fatimos stebuklą būtent šią dieną skelbė atsivertimo ir išganymo paslaptis Bažnyčiai ir pasauliui.

„Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba“ (Mk 7, 37)

Ką tik pasirodžiusios popiežiaus enciklikos „Laudato Si“ (Būk pagarbintas) kertinė mintis – rūpestis bendraisiais žmonijos namais. Rugsėjo 1 d. Lietuvoje žinoma kaip Mokslo ir žinių diena. Nuo šiol katalikų pasaulyje ši diena bus minima kaip „Pasaulinė maldos už rūpinimąsi kūrinija diena“. Maldų dienai parinkęs rugsėjo pirmąją popiežius Pranciškus nurodė, kad ta pačia kūrinijos apsaugos intencija rugsėjo pirmąją meldžiasi visas ortodoksų pasaulis. Dienos minėjimą ortodoksų Bažnyčioje įvedė Konstantinopolio patriarchas Dimitrijus 1989 m. Jo įpėdinis ir dabartinis ekumeninis patriarchas Baltramiejus ortodoksų pasaulyje įtvirtino ir išplėtė maldų dienos tradiciją. Baltramiejus, kartais tituluojamas „Žaliuoju patriarchu“, buvo vienas iš pagrindinių popiežiaus Pranciškaus patarėjų jam rengiant encikliką apie rūpinimąsi bendraisiais namais, tai yra – kūrinija.

„Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs“ (Mk 7, 6)

Žydų tautos senolių padavimas, žodinė tradicija, susiformavusi V amžiuje prieš Kristų, Babilonijos nelaisvėje padėjo sutelkti ir suvienyti išblaškytą tremties tautą. Nuo tada jau žydų tauta iš kitų tautų išsiskiria savo tradicija ir papročiais. Taigi Mozės įstatymams prilyginti senolių padavimai turėjo užduotį, sakytume, lyg „Berlyno siena“, apsaugoti tautos tikėjimą nuo svetimų tautų, svetimų dievų žalingo poveikio. Dar daugiau. Senolių padavimo reikšmė ir užduotis buvo – padaryti paprasto ir eilinio žydo gyvenimą šventą, tyrą ir nepriekaištingą. Visa tai turėjo gilią dvasinę reikšmę: žmogaus išorinis gyvenimas turėjo būti Gyvojo Dievo paveikslo atspindys.

„Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas“ (Jn 6, 63)

Laiškas redakcijai

Kartą vienas žmogus parašė laišką redakcijai į skiltį, skirtą žmonių atsiliepimams. Laiško esmė buvo - nusivylimas bažnyčia ir kunigais. Žmogus rašė: „Aš 30 metų lankiau bažnyčią kiekvieną sekmadienį. Per tą laiką išklausiau apytiksliai 3000 pamokslų. Bet šiandien iš širdies gelmių galiu pasakyti, kad neprisimenu nė vieno mūsų kunigų pasakyto pamokslo. Taigi esu dabar įsitikinęs, kaip veltui praleidau savo dienas klausydamas to, ko niekaip negaliu dabar prisiminti. Manyčiau ir mūsų kunigai turėtų susimąstyti, ar ne tuščiai švaisto savo laiką pamokslaudami apie tai, ko niekas nesideda giliai į širdį.“

„Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6, 51)

Rugpjūčio vidurio sekmadienio Evangelijos žinia aiški, kas turi tikėjimą Jėzumi Kristumi, jau dabar gyvena amžinuoju gyvenimu šio pasaulio pavidale. Vieniems šio pasaulio pavidalas yra pyktis, nesantaika, pavydas, keršto troškimas ir lengvas bei nerūpestingas turtų kaupimas. Tiems, kas klauso Jėzaus mokymo ir juo gyvena, jau dabar užčiuopia amžinos laimės syvus gyvendami taikoje, dalindamiesi mažais gyvenimo trupiniais, kasdienine malda stiprindami savo sielos troškimus. Gyvybės ir jėgų šaltinis jiems yra Eucharistija, Gyvoji Duona – Jėzus Kristus, kuris Švč. Sakramente dieviškos pilnatvės gausoje dalinasi ir turtina kiekvieną, kas tiki ir meldžia amžino gyvenimo vilties.

„Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!“ (Jn 6, 27)

Rugpjūčio mėnesio pirmojo sekmadienio Evangelija primena, kad dažnai žmonės renkasi paviršutinius ir antraplanius gyvenimo prasmės sprendimus. Neretai mes galvojame, kad alkaną pirmiausia reikia papenėti ir tik vėliau kalbėti apie dvasinio pasaulio žavesį bei jo neišvengiamą artumą. Išvarginti gyvenimo duobių, dvasinės tamsos kartais ir mes, anot evangelisto Jono minios, klausiame Dievo: „Tai kokį padarysi mums stebuklą, kad mes pamatytume ir tave įtikėtume?“ (Jn 6, 30).

„O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną” (Jn 6, 15)

Jėzaus stebuklingas penkių tūkstančių žmonių pamaitinimas tik su penkiai miežinės duonos kepaliukais ir dviem žuvimis nuo senų laikų Bažnyčios tradicijoje yra laikomas Šventosios Eucharistijos pirmavaizdžiu.

Šis evangelinis stebuklas primena, kad esame kviečiami savo gyvenimo nuotykyje ne kaupti, o dalintis. O jei dalijamės, tada ir augame bei turtėjame dvasinių ir medžiaginių gėrybių pasidalinimo gausoje bei pertekliuje. Rečiau arba dažniau galime sutikti skurde gyvenantį žmogų. Bet atkreipkime dėmesį, ar tas žmogus su visa savo aplinka ieško atsakymų į savo gyvenimo klausimus? Ar   kalbasi rytą ir vakarą maldoje su Dievu? Sekmadienį meldžiasi šv. Mišių aukoje? Yra aktyvus parapijos, bendruomenės gyvenimo žmogus? Deja, neretai pastebėsime, kad dvasinė ubagystė eina pirma medžiaginės ubagystės, materialinės stokos. Šiandienos žmogus, atsisakęs gyvenimo Dievo artumoje, pasmerkia save tiek dvasinei, tiek medžiaginei dykumai, iš kurios ne taip paprasta išeiti sveikam ir nesužeistam.

„Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų“ (Mk 6, 34)

XVI metų sekmadienio Evangelija mus sugrąžina į nelengvą tikrovę. Tiek prieš tūkstančius metų, tiek ir dabar daug šiame pasaulyje žmonių, kurie gyvena dvasinės dykumos sąlygomis. Vieniši, apleisti, pamiršti ir niekam nereikalingi. Dažnas patiriame išgręžtos kempinės jausmą; vienus šis jausmas aplanko rečiau, kitus dažniau ir ilgesniam laikui. Sprendžiame šią dvasinio gyvenimo lygtį – svaigalų, kvaišalų ir savižudybių gausa tarp visų mūsų tėvynainių. Matydamas plaukiančias minias pas Jėzų evangelistas Morkus tokiais žodžiais nusako Jėzaus emociją ir reakciją į minios bejėgiškumą: „...ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens“ (Mk 6, 34). Tai vaizdžiai nusako žmoguje pirmiausia alkstantį ir begęstantį sielos aukurą.

„Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du“ (Mk 6, 7)

Evangelijos pagal Morkų skyriuje „Apaštalų išsiuntimas“ sužinome apie nepaprastą Jėzaus pasitikėjimą savo mokiniais. Juk visose Evangelijose Jėzus gydo, laimina, ramina žmonių skausmą: tiek dvasinį, tiek ir fizinį, kai mokiniai tuo tarpu yra tik palydovai ir Jėzaus padarytų stebuklų liudytojai. O čia jau sužinome, kad Jėzus siunčia mokinius eiti po du į pasaulį ir jį keisti. Dar daugiau. Čia pirmą kartą sužinome ir išgirstame, kad Jėzus savo mokiniams pirmą kartą suteikia dvasinę valdžią. Jie veikdami Jėzaus vardu yra aukščiau bet kokios netyros dvasios ar ištisų demonų pulkų.

„Tik savo tėviškėje, tarp savo giminių ir savo namuose taip negerbiamas pranašas“ (Mk 6, 4)

Liepos mėnesio pirmo sekmadienio Evangelija pasakoja karčią tiesą apie Jėzaus atstūmimą tėviškėje. Jėzus po daugybės kelionių gydant ligonius, luošius, prikeliant mirusiuosius, po mokymų ir įvairiausių išbandymų tėviškėje susiduria su žemiausiu dvasiniu pavydu, kuris tiesiog sprogsta jo tėviškėnų akyse, išvydus ir išgirdus Jėzų. Klausimai „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta ir per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė (...)?“(Mk 6, 2) Dar daugiau – jie net piktinasi juo.

„Padarykite viską, kad apie ją sužinotų visas pasaulis“ (šv. Tėvas Pijus IX)

Paskutinio birželio sekmadienio Evangelija pasakoja apie Jėzaus padarytus stebuklus, gydant žmones. Minioje žmonių ir moteris, ilgus metus serganti kraujoplūdžiu. Spūstyje toji moteris paslapčia tik prisilietusi prie Jėzaus apsiausto akimirksniu pasveiksta. Jėzus, Dievo Sūnus, ne tik pajaučia tą nedrąsų prisilietimą, bet ir žino jos širdies troškimus, todėl taria jai: „Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos“ (Mk 5, 34).

Powered by BaltiCode