Eilinių metų XVI sekmadienio Evangelijoje sutinkame Jėzų kaip rūpestingą Ganytoją, kuris ne tik reikalauja iš savo mokinių vienų ar kitų gyvenimiško charakterio savybių, bet ir jautriai pastebi mokinių nuovargį ir išsekimą. Esame žmonės, kurie turime kūną ir sielą. Vienodai reikia nuolat atnaujinti sielos ir kūno jėgas, idant gyvenimo kelionė būtų kokybiška, darni ir pilna prasmės.

Šiandien, liepos 18 d., Šv. Petro kunigų brolija (FSSP) švenčia savo įkūrimo trisdešimtmetį. Tai tradicine (ekstraordinarinės Romos rito formos) liturgija paremta kunigų bendruomenė. Tai ne vienintelė tradicinės litugijos kunigų brolija Katalikų Bažnyčioje. Kristaus Karaliaus institutas, Gerojo Ganytojo institutas, Šv. Martyno bendruomenė, Pijaus X brolija – tai kelios  iš jų. Nors kunigais norinčių tapti vyrų skaičius dramatiškai mažėja, tradicinėse kunigų brolijose pastaraisiais metais matomas žymus pašaukimų augimas. Pavyzdžiui, Prancūzijoje numatoma, jog šiais metais 20 proc. visų kunigų šventimų sudarys tradicine liturgija paremtų seminarijų auklėtiniai. Apskritai Prancūzijoje kunigų šventimų  sparčiai mažėja: 58 vyskupystėse praeitais metais nebuvo nė vieno naujo kunigo.

Popiežiškoji kultūros taryba, Italijos vyskupų konferencija ir Popiežiškasis Grigaliaus universitetas Romoje pakvietė kultūros, architektūros ir kitus ekspertus įteikti pranešimus ir įsirašyti į tarptautinę konferenciją, kuri bus surengta šių metų lapkričio gale, Romoje. Jos tema: „Ar Dievas čia nebegyvena? Bažnyčių atsisakymas ir kitoks panaudojimas: temos ir perspektyvos“.

„Niekada nesitikėjau aptikti popiežiaus zakristijoje“, - komentavo kun. Renato Dos Santos.

Kiekviena kelionė – tai puiki galimybė pamatyti naujus objektus, apsilankyti ten, kur dar nesi buvęs. Piligriminė kelionė – tai pirmiausia kelionė į save: pasitikrinti savo jausmus, perkratyti savo sąmonę ir suprasti, kuo esi turtingas, kas Tau yra brangiausia.

Sekmadienio vidudienio maldoje popiežius Pranciškus, remdamasis dienos evangeliniu skaitiniu, komentavo koks yra Jėzaus mokinių stilius ir veidas. Evangelijos pagal Morkų ištrauka (Mk 6,7-13) pasakojo apie tai, kaip Jėzus išsiuntė dvylika apaštalų, po du, į misiją. Tai tarsi „praktika“ arba pasiruošimas tam, kam jie bus pašaukti po Viešpaties Prisikėlimo ir Šventosios Dvasios galia.

Bus surengtas nuotraukų konkursas apie buvusias bažnyčias: ne tiek apie jų apleidimą, kiek apie jų „gerą panaudojimą“ po to, kai jos nebenaudojamos krikščionių bendruomenės maldai.

Bonaventūras gimė Banjoregyje (Bagnoregio), netoli Orveto (Orvieto), Italijoje. Mokslininkai nesutaria dėl jo gimimo datos. Ji svyruoja nuo 1217 m. iki 1221 m. Jo, kaip vaiko-oblato, auklėjimas prasidėjo pranciškonų bendruomenėje, Banjoregyje. Kadangi buvo pasaulietis, persikėlė į Paryžių ir pradėjo studijas Menų fakultete. Gavęs šį laipsnį, įstojo į vienuolius.

Liepos mėnesio vidurinio sekmadienio Evangelinis pasakojimas primena Jėzaus suteiktą pasiuntinybę mokiniams – skelbti Gerąją Naujieną. Tai metas, kai atėjo laikas atgailauti, išpažinti nuodėmes, taip išsilaisvinti iš nuodėmės pančių ir įgyti naują Dievo žmogaus laisvę per Jėzų Kristų.

Rugsėjį vyksiantis popiežiaus Pranciškaus vizitas į Lietuvą Katalikų bažnyčiai kainuos apie pusę milijono eurų.

Tikimės, kad popiežiaus vizitas padės Latvijai atgimti, kad visų pirma pabudins miegantį milžiną – katalikus pasauliečius, sako Rygos arkivyskupas Zbignevs Stankevičs gana ilgame interviu, kurį paskelbė lenkų katalikų žinių agentūra KAI.

Visų pirma katalikai Latvijoje tikisi, kad popiežiaus vizitas sustiprins tikėjimą, padrąsins jį liudyti kasdieniniu gyvenimu. Šventasis Tėvas ypatingą dėmesį skiria paribiams, o Latvija kaip ir yra katalikų pasaulio paribyje. Esame šalis, sakė Rygos arkivyskupas, kurioje katalikai sudaro mažumą, kad ir didoką mažumą, tačiau mažumą, gyvenančią kartu su liuteronais ir stačiatikiais. Taip pat tikimės, kad popiežius padės mums sustabdyti emigraciją, ypač jaunų darbingų žmonių emigraciją, kuri yra įgijusi nacionalinės tragedijos mastą – išvyko jau apie trečdalį gyventojų.

Iki istorinės datos – rugsėjo 22–23 d., kai popiežius Pranciškus lankysis Lietuvoje, liekant vis mažiau laiko, svarbu atkreipti dėmesį į pontifiko asmenybę, kuri šios dienos Bažnyčioje nuskamba revoliucingai. Švelnumo, gailestingumo ir atvirų Bažnyčios durų revoliucija buvo atpažįstama nuo pat pirmųjų popiežiaus Pranciškaus pontifikato žingsnių.

Juos šiame pokalbyje mums primins kardinolas Audrys Juozas Bačkis, dalyvavęs 2013 metais vykusioje konklavoje, kurioje popiežiumi buvo išrinktas argentinietis kardinolas Jorge Mario Bergoglio.

„Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo įžvelgimas“ – šiomis temomis kalbėsis pasaulio vyskupai, spalį susirinkę į Sinodą Romoje. Rengdamiesi Sinodui apie tai kalbamės ir su Lietuvos jaunimu. Gegužės Artumoje pristatėme apklausos rezultatus, padėjusius pažvelgti, kokia Bažnyčios veikla svarbi jaunuoliui, kas jį labiau motyvuotų dalyvauti Bažnyčios gyvenime, ką jame norėtų pagerinti. Atsižvelgiant į tyrimo duomenis, kalbame apie jaunimo sielovados veikėjus, pastoracijos vietas ir priemones, galinčias šiandien atliepti jaunuolių poreikius.

Popiežius Pranciškus patvirtino dekretus dėl keturių Dievo tarnų herojiškų dorybių. Trys iš keturių dekretų patvirtina paauglių ir vieno studento, susirgusių ir mirusių jaunystėje, herojiškas krikščioniškas dorybes.

Du paaugliai – tai keturiolikmetė ispanė Dievo tarnaitė Aleksija Gonzalez-Barros y Gonzalez (1971-1985), nuo dabar vadinama Garbingąja. Garbingojo titulą pelnė ir Dievo tarnas penkiolikmetis Karolis Acutis (1991-2006), gimęs Londone (Didžioji Britanija) ir miręs Moncoje (Italija).

Sunku žmonėms suprasti Dievo įsikūnijimą, Dievo tapimą vienu iš mūsų. Apie tai kalba sekmadienio Evangelija, pasakojanti apie Jėzaus grįžimą į gimtąjį Nazaretą ir susidūrimą su savo gentainių ir kaimynų nusupratimu, netikėjimu.

Kai Dievo Sūnus, gyvendamas Nazarete, ėmėsi dailidės amato (apie tai byloja šio sekmadienio Evangelija; žr. Mk 6, 3), pagerbė visų profesijų darbuotojus. Nuo šiol net mažiausias darbas, jei jis atliekamas, kad būtų pagarbintas Dievas, Jo akyse yra vienas vertingiausių užsiėmimų. Kuo kilnesnės asmens atliekamų darbų intencijos, tuo didesnė jo dvasinė branda. Dievui patinka, kai Jo mylimas kūrinys – žmogus - pirmiausia (nesvarbu, kuo ketintų užsiimti), prieš pradėdamas veikti, savo širdį pakelia į Jį ir sako: „Viską skiriu didesnei Tavo garbei!“ Dievas juo džiaugiasi, nes jis nors trumpu maldos atodūsiu (pirmiausia malonės dėka), savo laisvos valios pastangomis, atsiribodamas nuo visų žemiškų rūpesčių traukos liudija, kad nėra nemąstantis gyvūnas, kuris yra absoliučiai pavaldus visuotiniam gamtos jėgų veikimui, bet jo pašaukimas pranoksta visus kitus – leisti Švč. Trejybei, kad jo gyvenimo kelias taptų Jos Gyvenimo dalimi, ir jis kaskart panašėtų ne tik į angelus, bet į Ją pačią.  

Šie metai ypatingi – minimas Lietuvos valstybingumo šimtmetis, Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, stebuklingojo paveikslo 300 metų karūnavimo jubiliejus, sukanka 30 metų, kai Žemaičių Kalvarijos bažnyčiai šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II buvo suteiktas Bazilikos titulas, į kurią atlaidams atvežtos palaimintojo kankinio arkivyskupo Teofiliaus Matulionio relikvijos.

Liepos antrojo sekmadienio Evangelija primena, su kokiais iššūkiais praeityje susidūrė pranašai, o šiandien neretai skaudi realybė lydi ir šių laikų misionierius, pamokslininkus bei geros žinios nešėjus. Saviškių atstūmimo pasakojime Jėzus sugrįžta į savo tėviškę, ir čia paaiškėja liūdna tiesa apie tėviškėnus: jiems Jėzaus asmenyje pažinti Dievo Sūnų didžiausias trukdis yra tai, kad jie per daug gerai žino apie Jo šeimą. Jiems Jėzus – tik dailidė, dailidės ir Marijos sūnus, čia gyvena jo broliai ir seserys, todėl tėviškėnams nekyla daugiau jokių klausimų, tik pavydo kutenimas: „Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis?“ (Mk 6,2).

Vasara – atlaidų metas. Jau dabar galime stebėti įkarštį, su kuriuo žmonės juose dalyvauja. Įkarštis matomas ir iš skeptikų, kurie žvelgdami iš išorės mato tik besispraudžiančią žmonių minią. Mes, atlaidų dalyviai, pasitikime Bažnyčia ir jos siūlomomis tikėjimo praktikomis. Visgi neretai nutinka, jog ne tik mūsų kūnai, bet ir mintys pasimeta atlaidų spūstyje ir tampame tik besispraudžiančios minios dalimi. Kad neištirptume minioje, pravartu pasigilinti į tris dalykus, kurių kontekste atsiveria atlaidų esmė.

Šventojo Sosto spaudos centre trečiadienį buvo pristatyta Pašvęstojo gyvenimo kongregacijos instrukcija „Ecclesiae sponsae imago“ apie pašvęstųjų mergelių misiją Bažnyčioje.

Sekmadienio vidudienio maldoje popiežius Pranciškus pirmiausia aptarė dienos Evangeliją, kurios centre yra tikėjimo tema, vėliau atkreipė savo klausytojų dėmesį į situacijas Nikaragvoje, Sirijoje, Tailande, Etiopijoje ir Eritrėjoje, priminė savo būsimą kelionę į Barį, kur susitiks su Artimųjų Rytų Bažnyčių vyresniaisiais ir kartu melsis už taiką.

Nominuotasis vyskupas, Kaišiadorių vyskupijos generalinis vikaras ir ekonomas mons. Algirdas Jurevičius, taip pat yra Kaišiadorių vyskupijos Kunigų tarybos konsultorius ir pal. arkivysk. Teofiliaus Matulionio kanonizacijos bylos postulatorius.

„Kataliko balsas“ pristato Popiežiaus Pranciškaus bendrųjų audiencijų katechezėmis paremtas trumpas meditacijas apie viltį. Šias meditacijas galima naudoti tiek maldos grupelėse, tiek asmeninės maldos metu, siekiant „apčiuopiamiau“ gyventi tikėjimu kasdienybėje, kurioje esame pašaukti tapti šventaisiais.

Meditaciją sudaro ištrauka iš Popiežiaus katechezės, pagal ją suformuluoti klausimai apmąstymui, malda ir konkretūs pasiūlymai, kaip galime gyventi tai, ką mąstėme bei už ką meldėmės.

Birželio 29-osios vidudienį, prieš „Viešpaties Angelo“ maldą, sveikindamas į Šv. Petro aikštę susirinkusius romiečius, piligrimus ir turistus, popiežius sakė, kad šią dieną minima apaštalų Petro ir Pauliaus šventė – tai Bažnyčios sugrįžimas prie savo šaknų.

Popiežiškajame Šventojo Kryžiaus universitete Romoje vyko simpoziumas apie religijos laisvę, kurio vienas dalyvių buvo Popiežiaus valstybės sekretorius kard. Pietro Parolin.

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, klausinėjamas angliškai Vatican News lenkiškosios redakcijos bendradarbio, pasidalijo mintimis apie būsimą popiežiaus Pranciškaus vizitą Baltijos šalyse. Perteikiame šias ir kitas šio interviu pastabas.

2018 m. balandžio 21 d. ateitininkas Gabrielius Satkauskas priėmė kunigystės šventimus iš ateitininkų dvasios tėvo ir Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo rankų. Tai džiaugsmingas įvykis ne tik Vilniaus arkivyskupijai, bet ir visai Ateitininkų federacijai. Ta proga „Ateities“ žurnalo skaitytojams pristatome interviu su neseniai savo kunigiškąją kelionę pradėjusiu ir ateitininkijos idealams ištikimu kunigu Gabrieliumi.

Liepos mėnesio pirmojo sekmadienio Evangelija primena du Jėzaus padarytus stebuklus: moters, sergančios kraujoplūdžiu, pagydymą ir mirusios mergaitės prikėlimą. Šie nutikimai Jėzaus viešojoje veikloje skelbia gyvenimo pergalę prieš mirtį ir ligas. Gyvenimą, kurio pilnatvę skelbė ir dovanojo Jėzus, kaip ženklą, kalbantį apie Dievo beribį gailestingumą ir Jo troškimą matyti žmogų sveiką dvasia ir kūnu.

Bažnyčios misija nesikeičia, visai laikais išlieka ta pati, tačiau akivaizdu, kad norint ją vykdyti dabartinės Kinijos kontekste, reikalingas konstruktyvus dialogas su dabartine tos šalies civiline valdžia.

Pasirodė du nauji Vatikano leidyklos kasmet skelbiami leidiniai su atnaujinta informacija apie Romos Kuriją ir Katalikų Bažnyčią pasaulyje – Popiežiškasis Žinynas ir Bažnyčios statikos metraštis.