Mieli broliai ir seserys,
Jubiliejus, kurį švenčiame, padeda mums suprasti, kad viltis visada, nepaisant žmogaus amžiaus, yra džiaugsmo šaltinis. Kai viltis išbandyta ilgo gyvenimo ugnimi, ji tampa pilnutinės palaimos versme.
Šventajame Rašte randame įvairių pavyzdžių, kai Viešpats į savo išganymo planus įtraukia garbaus amžiaus vyrus ir moteris. Prisimename Abraomą ir Sarą: būdami seni jie negalėjo patikėti Dievo žodžiu, žadančiu jiems sūnų. Atrodė, kad negalėjimas susilaukti vaikų užvėrė jų vilties žvilgsnį į ateitį.
Ne kitokia buvo Zacharijo reakcija išgirdus žinią apie būsimą Jono Krikštytojo gimimą: „Kaip aš tai patirsiu? Aš gi jau senis, ir mano žmona nebejauna“ (Lk 1,18). Senatvė, nevaisingumas, silpnėjimas – regis, užgesino šių vyrų ir moterų gyvenimo ir vaisingumo viltis. Ir net Nikodemo klausimas Jėzui, kai Mokytojas jam kalba apie „naują gimimą“, atrodo grynai retorinis: „Kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?“ (Jn 3, 4). Tačiau kiekvieną kartą, kai atsakymas, regis, savaime suprantamas, Viešpats nustebina savo pašnekovus gelbstinčiu užmoju.
Vyresnieji žmonės – vilties ženklai
Biblijoje Dievas ne kartą parodo savo apvaizdą kreipdamasis į vyresnio amžiaus žmones. Taip nutiko ne tik Abraomui, Sarai, Zacharijui ir Elžbietai, bet ir Mozei, kuris buvo pašauktas išlaisvinti savo tautą, kai jam buvo jau aštuoniasdešimt metų (plg. Iš 7, 7). Taip pasirinkdamas, Dievas mus moko, kad jo akyse senatvė yra palaiminimo ir malonės laikas, o senesnieji žmonės jam yra pirmieji vilties liudytojai. „Kas gi yra tas senatvės metas?“ – klausia šventasis Augustinas. Į tai Dievas tau atsako: „Tegul tavo jėgos iš tiesų nyksta, idant tavyje liktų mano jėga, ir tu galėtum ištarti su apaštalu: „Būdamas silpnas, esu stiprus“ (Super Ps. 70, 11). Tas faktas, kad šiandien senų žmonių daugėja, yra mums laiko ženklas, kurį esame pašaukti įžvelgti, idant galėtume teisingai suprasti mūsų išgyvenamą istoriją.
Bažnyčios ir pasaulio gyvenimą įmanoma suvokti tik per kartų kaitą, o kai apkabiname senyvą žmogų, tai padeda mums suprasti, kad istorija nesibaigia dabartimi, ji apima ne tik skubius susitikimus ir fragmentiškus santykius, bet tęsiasi ir į ateitį. Pradžios knygoje randame jaudinantį epizodą, kai senas Jokūbas laimina savo anūkus, Juozapo vaikus: jo žodžiai skatina juos su viltimi žvelgti į ateitį, kaip į Dievo pažadų laiką (plg. Pr 48, 8–20). Jei tiesa, kad senųjų trapumui reikia jaunųjų stiprybės, tai taip pat galioja tiesa, kad jaunimo patirties stokai reikia senųjų liudijimo, idant būtų galima išmintingai kurti ateitį. Kaip dažnai mūsų seneliai buvo mums tikėjimo ir atsidavimo, pilietinių dorybių ir socialinio įsipareigojimo, atminties ir ištvermės išbandymuose pavyzdžiai! Šis gražus palikimas, kurį jie mums perdavė su viltimi ir meile, visada skatins mus būti dėkingus ir nuoseklius.
Vilties ženklai, skirti vyresnio amžiaus žmonėms
Jubiliejus pagal savo biblinę kilmę buvo suvokiamas kaip išlaisvinimo laikas: vergai išlaisvinami, skolos atleidžiamos, žemė grąžinama pirminiams savininkams. Tai buvo Dievo norėtos socialinės tvarkos atkūrimo momentas, kai atitaisomos per metus susikaupusios nelygybės ir priespaudos apraiškos. Jėzus atnaujina šiuos išlaisvinimo įvykius, Nazareto sinagogoje skelbdamas gerąją naujieną vargdieniams, akliesiems – regėjimą, kalinių išvadavimą ir laisvę prislėgtiesiems (plg. Lk 4, 16–21).
Žvelgdami į vyresnio amžiaus žmones šiuo jubiliejiniu žvilgsniu, mes taip pat esame kviečiami kartu su jais patirti išlaisvinimą, ypač iš vienatvės ir apleistumo. Šie metai yra palankus laikas tai įgyvendinti: Dievo ištikimybė savo pažadams moko mus, kad senatvėje glūdi palaima, tikras evangelinis džiaugsmas, ir tai ragina mus nugriauti abejingumo sienas, už kurių dažnai būna uždaryti pagyvenę žmonės. Visame pasaulyje mūsų visuomenėse pernelyg dažnai priprantama prie to, kad tokia svarbi ir turtinga jų socialinio audinio dalis yra paliekama nuošalyje ir pamirštama.
Tokioje situacijoje būtina keisti požiūrį, kuris liudytų visos Bažnyčios prisiimtą atsakomybę. Kiekviena parapija, kiekviena asociacija, kiekviena bažnytinė grupė yra kviečiama dalyvauti dėkingumo ir rūpestingumo „revoliucijoje“: dažnai lankyti pagyvenusius žmones, jiems ir drauge su jais kurti paramos ir maldos tinklus, megzti santykius, galinčius suteikti viltį ir orumą tiems, kurie jaučiasi pamiršti. Krikščioniška viltis visada skatina išdrįsti daugiau siekti, plačiau mąstyti, nesitenkinti esama padėtimi. Šiuo atveju – darbuotis siekiant pokyčių, kurie senoliams grąžintų pagarbą ir meilę.
Todėl popiežius Pranciškus norėjo, jog Pasaulinė senelių ir pagyvenusių žmonių diena būtų švenčiama pirmiausia susitinkant su vienišais žmonėmis. Dėl tos pačios priežasties buvo nuspręsta, kad tie, kurie šiais metais negalės kaip piligrimai atvykti į Romą, „galės pelnyti jubiliejinius atlaidus, skirdami atitinkamą laiką ir lankydami vienišus senelius […], tarsi kaip piligrimai keliaudami pas tuose žmonėse esantį Kristų (plg. Mt 25, 34–36)“ (Apaštalinė penitenciarija. Normos dėl atlaidų suteikimo per 2025 m. Jubiliejų, III). Aplankyti pagyvenusį žmogų yra būdas susitikti su Jėzumi, kuris išlaisvina mus iš abejingumo ir vienatvės.
Senatvėje galima turėti viltį
Siracido knygoje teigiama, kad palaiminti yra tie, kurie neprarado vilties (plg. 14, 2); galima numanyti, jog mūsų gyvenime – ypač jei jis ilgas – gali būti daug motyvų žvelgti atgal, o ne į ateitį. Popiežius Pranciškus, kai paskutinį kartą gulėjo ligoninėje, rašė: „[Nors] mūsų kūnas silpnas, bet net ir tada niekas negali mums trukdyti mylėti, melstis, dovanoti save, per tikėjimą būti šviesiais vilties ženklais vieni kitiems“ (Viešpaties angelo malda, 2025 m. kovo 16 d.). Turime laisvę, kurios negali atimti jokie sunkumai: tai laisvė mylėti ir melstis. Visi, visada galime mylėti ir melstis.
Mūsų jėgoms silpstant, nenyksta tas gėris, kurio linkime savo artimiesiems – sutuoktiniui, su kuriuo praleidome didžiąją savo gyvenimo dalį, vaikams, anūkams, džiuginantiems mūsų dienas. Dažnai būtent jų meilė atgaivina mūsų energiją, suteikia vilties ir paguodos.
Šie gyvybingos meilės ženklai, kylantys iš paties Dievo, suteikia mums drąsos ir primena, kad „jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina“ (2 Kor 4, 16). Todėl, ypač senatvėje, išlaikykime pasitikėjimą Viešpačiu. Tegu mus kasdien atnaujina susitikimas su juo maldoje ir šventosiose Mišiose. Šeimoje ir kasdieniuose susitikimuose su meile perduokime tikėjimą, kuriuo gyvenome tiek daug metų: visada šlovinkime Dievą už jo gerumą, puoselėkime vienybę su artimaisiais, atverkime savo širdį tiems, kurie yra toli, ypač vargstantiesiems. Taip būsime vilties ženklai, būdami bet kokio amžiaus.
Iš Vatikano, 2025 m. birželio 26 d.
LEONAS XIV
Žinia 5-osios Pasaulinės senelių ir pagyvenusių žmonių dienos (2025 m. liepos 27 d.) proga
Budas.lt archyvo nuotr.
2025 m. Šv. Petro skatiko rinkliavos proga Šventojo Sosto dikasterijos, atsakingos už rinkliavą, priminė pastarųjų aštuonių popiežių, nuo Leono XIV iki Pijaus XII, išsakytas mintis apie šios rinkliavos svarbą popiežiaus misijoje. Tradicinei metinei rinkliavai skirtoji metinė diena – birželio 29-oji, kai švenčiama apaštalų šv. Petro ir Pauliaus liturginė iškilmė. 
Sekmadienį, gegužės 18 d., Šv. Petro aikštėje aukotomis Mišiomis popiežius Leonas XIV pradėjo Romos vyskupo tarnystę. Iškilmingoje pontifikato inauguracijoje dalyvavo apie 200 tūkst. žmonių, pusantro šimto oficialių valstybinių delegacijų, Bažnyčių ir krikščioniškų bendruomenių bei kitų religijų atstovai. 
Katalikų Bažnyčia turi naują popiežių – iš Siksto koplyčios kamino kyla balti dūmai, reiškiantys, kad 133 kardinolų konklava ketvirtadienį išrinko naują 1,4 milijardo pasaulio katalikų vadovą.
Trečiadienio popietę Siksto koplyčioje prasidėjus konklavai, po priesaikos ir kardinolo Raniero Cantalamessa OFM Cap. vadovautos įvadinės meditacijos, pavakarę jau įvyko pirmasis balsavimas. 
Žodis „konklava“ gimė iš dviejų lotyniškų žodžių – „cum clave“ („su raktu“). Pažodinė „konklavos“ reikšmė – su raktu užrakinta vieta. Joje „užrakinami“ kardinolai, kurių uždavinys yra išrinkti popiežių. Grigaliaus X bulėje „Ubi Periculum“, nustačiusioje šią taisyklę, tai suprantama pažodžiui – popiežiaus rinkimų vieta turi būti „gerai aptverta iš visų pusių, kad niekas negalėtų į ją įeiti ar išeiti“. 
Gegužės 7 dieną kardinolai susirinks į slaptą konklavą, kad išrinktų naują katalikų bažnyčios vadovą, pirmadienį paskelbė Vatikanas.
Balandžio 17 dienos rytą Šv. Petro bazilikoje buvo aukojamos Krizmos Mišios, priklausančios Didžiosios savaitės liturgijai. Jų metu yra šventinami aliejai, kurie vėliau parapijose ir vyskupijose naudojami teikiant įvairius sakramentus. Šias Mišias popiežius paprastai aukoja su Romos vyskupijos kunigais. Šį Didįjį ketvirtadienį Mišių aukai vadovavo, aliejus šventino kardinolas Domenico Calcagno, kuris perskaitė popiežiaus Pranciškaus parengtą homiliją. 
Trečiadienį, balandžio 2 d., sukanka popiežiaus šv. Jono Pauliaus II mirties 20-osios metinės. Jonas Paulius II mirė 2005 m. balandžio 2 d. vakarą, 21.37 val., per Gailestingumo sekmadienio pirmuosius Mišparus. Tų metų gegužės 18 d. jam būtų sukakę 85 metai, o spalio 16 d. jis būtų užbaigęs 27 popiežystės metus. Jonas Paulius II mirė priėmęs sakramentus savo bute Vatikano Apaštališkuosiuose rūmuose prie Šv. Petro aikštės, kurioje tą vakarą budėjo ir meldėsi dešimtys tūkstančių žmonių. 
Jo Ekscelencijai 
Anuo metu Jėzus pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje.
Antradienį, paskutinę Jubiliejaus piligrimystės dieną, lietuviai maldininkai žengė pro Romos Švč. M. Marijos didžiosios bazilikos duris ir joje šventė Lietuvos globėjo šv. Kazimiero liturginę iškilmę.
Vatikano soduose pirmadienio, kovo 3 d., priešpietį vyko lietuviško kryžiaus pašventinimo ceremonija. Vatikano muziejų restauruotą ir Vatikano sodų direkcijos į seną vietą Vatikano soduose sugrąžintas kryžius pastatytas 1987 m. minit Lietuvos krikščionybės 600 metų jubiliejų. 
Popiežius Pranciškus, kuris kovoja su abiejų plaučių uždegimu, ligoninėje praleido ramią naktį, penktadienį pranešė Vatikanas.
Pranciškus yra budrus, toliau tiekiamas deguonis, po perpylimo kraujo rodikliai gerėja, konstatuotas pradinis nedidelis inkstų nepakankamumas. Šiandien popiežius dalyvavo Mišiose, pranešama vasario 23 dienos vakaro (19.15 val.) Šventojo Sosto spaudos salės pranešime. 
Vasario 16 d. tarp kitų apdovanotųjų Lietuvos nacionalinės šventės proga buvo ir italas salezietis kunigas Alessandro Barelli. Lietuvos prezidentas jį apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ karininko kryžiumi. 
Vatikanas antradienį atšaukė du popiežiaus Pranciškaus savaitgalio renginius, 88 metų pontifikui toliau gydantis ligoninėje nuo bronchito.
Ginkluotosios pajėgos turi būti naudojamos tik teisėtai gynybai, bet niekada siekiant užvaldyti kitą šalį, sekmadienį sakė popiežius Pranciškus, kuris, nepaisydamas bronchito, laikė mišias po atviru dangumi. 
„Esu girdėjęs daugybę istorijų. Kai kurios galėtų išties padrąsinti kitus ieškoti šviesos ir atsakymų“, – sako kunigas, poetas Benas Audrius Martusevičius, socialiniuose tinkluose geriau žinomas Beno Lyrio slapyvardžiu. Beveik šimtas tūkstančių sekėjų kunigo mintyse ieško ramybės ir įkvėpimo. 
Vienas iš naujų gruodžio 7 d. konsistorijoje paskelbtų kardinolų yra lietuvis Rolandas Makrickas, Romos Švč. M. Marijos didžiosios bazilikos arkikunigas koadjutorius. Vatikano radijui duotame interviu jis pasakoja apie iki kardinolystės vedusį kunigiškosios tarnystės kelią. 
„Šventasis Tėvas priėmė Eugenijaus Bartulio atsistatydinimą iš Šiaulių vyskupijos ganytojo pareigų. Jį pakeičia Darius Trijonis, tos pačios vyskupijos vyskupas koadjutorius“, – pranešama gruodžio 8 dienos Šventojo Sosto spaudos salės pranešime. 
Sinodo asamblėja iš esmės buvo mokinių susitikimo su prisikėlusiu Viešpačiu Velykų naktį, Paskutinės Vakarienės menėje, atnaujinimas (1), sakoma Sinodo asamblėjos apie sinodiškumą „Baigiamajame dokumente“. Sinodas kviečia nūdienos Bažnyčią būti sinodine Bažnyčia – kad taip, kaip užgimstanti krikščionių bendruomenė atsivėrė Sekminių naujumui, visi kartu pasiryžtų būti keliaujančia mokinių misionierių tauta (155). 
Gintaras Grušas, Vilniaus arkivyskupas, išrinktas Vyskupų sinodo generalinio sekretoriato tarybos nariu kartu su kitais vienuolika naujų tarybos narių. 
