43-ji darbo metai Mažeikiuose: 200 tūkst. konsultacijų, 15 tūkst. operacijų... Tokiais apytiksliais skaičiais gali didžiuotis kelioms mažeikiškių ir aplinkinių rajonų gyventojų kartoms gerai žinomas vaikų chirurgas, chirurgas, echoskopuotojas gydytojas Viktoras Indrašius.
1982 m. atsisakęs mokslinio darbo Vilniuje, jaunas medikas pasirinko atokų Žemaitijos kampelį. „Paslaugus, dėmesingas, tiksliai diagnozuojantis ligas, meistriškai atliekantis operacijas“ – dešimtimis tokių atsiliepimų sulaukiantis iš pacientų gydytojas su jais atsisveikina – nuo liepos 1 d. mediko veiklą baigia.
Iš biografijos
1957 m. Sibire gimęs V. Indrašius į Lietuvą su tėvais grįžo būdamas 7-erių metų. „Kadangi tėtis buvo ištremtas, o mama irgi su tremties šaknimis, nes jos tėvai buvo caro ištremti į Sibirą, ir du tremtiniai ten sutiko vienas kitą, gimiau Rusijos Federacijoje, prie Baikalo ežero, – apie save Budas.lt pasakojo gyd. V. Indrašius. – Į Lietuvą su tėvais ir trejų metų sesute grįžome 1964 m., tačiau nebuvo leista apsigyventi didmiesčiuose ar tėvo tėviškėje Utenoje, todėl įsikūrėme Eišiškių rajone, Emeliškės kaime, o po ketverių metų persikėlėme į Švenčionėlius“.
1975 m. baigęs Švenčionėlių II-ąją vidurinę mokyklą V. Indrašius įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Pediatrijos skyrių, kurį su pagyrimu baigė 1981 m., įgydamas vaikų ligų gydytojo kvalifikaciją, vaikų chirurgo specializaciją. 1979 m. susituokė su bendramoksle Valdemara, kuri su pagyrimu taip pat baigė pediatrijos studijas ir tapo vaikų ligų gydytoja ir taip pat daugiau nei 40 metų gydė Mažeikių vaikus, teigiamai vertinama ir pacientų, ir kolegų.
Pasirinko Mažeikius
V. ir V. Indrašiai, studijas baigę tuomet vadinamais raudonais diplomais, dabar – „cum laude“ – „su pagyrimu“ (iš 124 tokių buvo 4), galėjo rinktis darbo vietas: „Baigėm su žmona pediatrijos kursą ir buvome geriausių studentų penketuke, todėl galėjome rinktis darbo vietą. Galėjau likti tiek Vilniuje, tiek mano giminės gimtinėje Utenoje, tačiau mano mokytojas, Lietuvos vaikų chirurgijos pradininkas profesorius Jonas Gradauskas, davęs man gerą charakteristiką, patarė važiuoti į rajoną, kur labai reikia vaikų chirurgo, sakė, tu turi rankas ir galvą, gali dirbti vaikų chirurgu“.
Tuo metu, pasak gyd. V. Indrašiaus, Mažeikiuose buvo galima realizuoti save. Miestas vystėsi, buvo daug gimdymų, mažų vaikų, su kuriais medikai dirbdavo pripuolamai, o ne taip, kaip turėjo dirbti vaikų chirurgo specialybę turintis gydytojas.
1982 m. rugpjūčio 2 d. jaunas specialistas, pakviestas tuometinio vyr. gydytojo Stasio Bajerčiaus, pradėjo dirbti Mažeikių ligoninėje – pradžioje chirurgu, o nuo 1984 m. – ir vaikų chirurgu (tuomet buvo įkurtas atskiras vaikų chirurgijos kabinetas).
Susidūrė su iššūkiais
Dar studijuodami ketvirtame kurse, su Valda naktimis ir savaitgaliais įsidarbinome Vilniaus vaikų ligoninėje med. seselėmis. Aš dirbau su sunkiais vaikais. Nuo 1979 m. atidarius naująją vaikų ligoninę Santariškėse, įsidarbinau sanitaru operacinėje. Dalyvaudavau operacijose ir kuo toliau, tuo labiau įsitikinau, kad chirurgija man yra priimtiniausia specialybė. Ne visada gali nuspėti, ar bus efektas po lašiukų ar tablečių“, – sakė tinkamu specialybės pasirinkimu įsitikinęs V. Indrašius.
Nors po studijų baigimo jaunas gydytojas vienus metus dirbo ir internu gydytoju vaikų chirurgu (tuomet buvo 1 metai internatūros, dabar 4 rezidentūros) Respublikinėje vaikų universiteto ligonėje Vaikų chirurgijos centre, Vilniuje, tokios praktikos nepakako atvykus į Mažeikius.
„Esi vienas, pasitarti nėra su kuo, nustatyti diagnozę, priimti sprendimus buvo didžiulė atsakomybė. Teorinių žinių turėjau daug, o praktinių nebuvo. Kraujo perpylimų Vilniuje vaikams nedarydavome, o čia jau teko tai daryti pačią pirmą darbo dieną, – prisiminė keblumus gyd. V. Indrašius. – Pamokė Chirurgijos skyriaus sesutės, kaip nustatyti kraujo grupę ant keramikinių plytelių, dirbant operacinėje trūko vaikams skirtų operacinių instrumentų, būnant aukštaičiu teko mokytis ir žemaičių kalbą“.
„Dėkingas esu urologui Romualdui Kinčiui, kuris su manimi pasidalijo patirtimi, nors ir ne vaikų chirurgijoje. Kadangi dirbau ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų chirurgu, budėjimų metu teko operuoti trūkusį skrandį, durtus pilvus... Vaikams paprastai to nebūdavo“, – profesinius sunkumus prisiminęs sakė gydytojas.
Spaudė buitinės problemos
Jauni medikai su dvejų metukų neturinčia dukra apsigyveno Ventos miestelyje, Akmenės rajone, pas Valdemaros tėvus. Iš ten mėnesį traukiniu važinėdavo į darbą.
„Kai po mėnesio kasdieninių važinėjimų į Ventą ir atgal ligoninės vyr. gydytojui pasakiau, kad ketinu išvykti dirbti į Akmenę, kur man siūlė butą, gavome Mažeikiuose vieną kambarį trijų kambarių bute. Kituose kambariuose gyveno dar dvi medikų šeimos. Ten išgyvenome 4 metus, ten gimė ir antra dukra, – pasakojo V. Indrašius. – Vėliau pavyko gauti vieno kambario butą tame pačiame name. Keturi asmenys jame gyvenome dar trejus metus“.
Pasak gyd. V. Indrašiaus, teko išsiprašyti, kad įvestų ir telefoną, kuris buvo labai reikalingas: „Tuomet naktimis su Greitosios pagalbos automobiliu, kartais per naktį po keletą kartų, veždavo į Ligoninės priėmimo skyrių, konsultuoti vaikų. Atsisakyti negalėjau, o telefonas padėjo iš anksto pasiruošti“.
Geru žodžiu V. Indrašius mini ir kolegą a. a. gyd. Vaclovą Daukantą, kuriam tarpininkaujant gavo dukrai, kurią iki tol prižiūrėjo močiutės, vietą vaikų lopšelyje-darželyje „Varpelis“. „1989 m. jis mane supažindino su tuometinio Rajono vykdomojo komiteto darbuotoja Vida Daumantiene. Ji rekomendavo kreiptis į Vykdomojo komiteto pirmininką Joną Buinauską, prašyti buto. Šis, nors ir nenoromis, bet pasiūlė trijų kambarių butą devynaukštyje, Žemaitijos gatvėje, 5 aukšte, rezervuotą sportininkui“.
V. Indrašius surinko reikiamus dokumentus, tačiau ministerijoje, kur turėjo juos vizuoti, likus 4 dienoms iki posėdžio, bylos neliko: „Vėliau paaiškėjo, kad man numatyto skirti buto bylą „išpirko“ vienas mažeikiškis gydytojas, kuris eilėje butui gauti buvo po mūsų. Per 4 paras surinkau naujas dokumentų kopijas ir gavome 3 kambarių butą, kuriame išgyvenome 21 metus, paskui išsikėlėme į nuosavą namą“.
Darbas sekėsi
Neskaitant didžiųjų miestų, lyginant su kitais rajonais, pasak gyd. V. Indrašiaus, Mažeikiuose buvo operuojama daugiausia vaikų – iki 350 operacijų per metus: „Kai pradėjau dirbti, kasmet operacijų skaičius didėdavo. Jeigu iki man ateinant per metus operuodavo 10 vaikų, ir daugiausia dėl įstrigusios išvaržos ar apendicito, pradėjus profilaktiškai tikrinti kiekvieną vaiką ir naujagimį, pastebėtos patologijos, kurias teko gydyti ir, dažnai – chirurginiu būdu. Nesu pasirašęs nė vieno dokumento, neapžiūrėjęs vaiko. Mažeikiuose visi žinojo, kad Indrašius „biuletenių nepardavinėja“.
Gyd. V. Indrašius savo, kaip mediko, patirtimi, rengdamas ir skaitydamas pranešimus, dalijosi ir su kituose miestuose dirbančiais kolegomis. Chirurginė pagalba vaikams Mažeikiuose buvo vertinama aukščiausiu lygiu Respublikoje. Jau 1988 m. dėl gerų darbo rodiklių gyd. V. Indrašiui suteikta I vaikų chirurgo kategorija.
Vaikų chirurgijos draugijos pirmininko prof. Vidmanto Barausko, dirbančio Kauno klinikose, teigimu, tiek jis pats, tiek gyd. V. Indrašius Mažeikiuose, operuodami tas pačias ligas turi tuos pačius rezultatus.
Iš pacientų gyd. V. Indrašius išgirsdavo, kad Kauno gydytojai sakydavo: „Ko atvažiavote į Kauną, jei Mažeikiuose turite Indrašių. O jei buvote pas Indrašių, mes nieko kito nepasakysim“.
Kvalifikacijos
Nuo 1994 m. vaikų chirurgas V. Indrašius turi ir chirurgo bei vienas iš pirmųjų Lietuvoje – ir echoskopuotojo sertifikatą: „Reikėjo apsiginti chirurgo licenciją. Važiavau į Leningradą, 3 mėnesius lankiau skubios chirurgijos kursus. Vėliau, už savo pinigus važiavau į Vilnių ir išmokau echoskopuoti. Tai pagerino vaikų klubo sąnarių išnirimo diagnostiką, kad nereikėtų vaikų dažnai švitinti, darant rentgeno nuotraukas“.
Profesinio tobulinimo kursus gyd. V. Indrašius lankydavo ir medicinines žinias atnaujindavo net keletą kartų per metus. Paskutinis sertifikatas gautas 2024 m., o jų aplanke – per 100.
Teko išeiti
Mažeikių ligoninėje gyd. V. Indrašius dirbo iki 2016 m. Dėl sveikatos būklės ir netinkamų darbo sąlygų, vienintelis Mažeikiuose vaikų chirurgas, chirurgas, echoskopuotojas su Mažeikių ligonine buvo priverstas atsisveikinti.
„Vykstant peripetijoms dėl sutarčių su Valstybine ligonių kasa sudarymo, buvau verčiamas dirbti tai, ko negalėjau, tai yra – budėti paromis Chirurgijos skyriuje. 2014 m. dėl širdies ritmo sutrikimo man buvo atlikta širdies operacija ir buvo uždraustas naktinis darbas ir pariniai budėjimai O jų per metus būdavo iki 80. Po nemiegotos nakties reikėjo dirbti ir kitą dieną. Dėl to kilo konfliktas su tuometiniu ligoninės direktoriumi. Jis sakė, jei atsisakysiu budėjimų, neleis man operuoti vaikų, todėl teko išeiti“, – nemaloniais išgyvenimais dalijosi gyd. V. Indrašius, vėliau įsidarbinęs UAB „Medikvita“, kur per metus atlikdavo iki 150 ambulatorinių operacijų (su vietiniu nuskausminimu, nereikalaujančių narkozės).
Dirbo ir privačiai
„Privatų konsultacijų kabinetą įkūriau 2005 m., prieš 20 metų, nes mano konsultacijų poreikis buvo tikrai didelis, o Ligonių kasos skirtų kvotų Mažeikiams buvo mažai. Dirbdamas privačiai niekada nesudariau sutarčių su Valstybine ligonių kasa, kad nebūtų imamas dvigubas apmokėjimas: ir iš žmonių, ir iš Ligonių kasos, – Budas.lt sakė dar ir ortopedo-traumatologo paslaugas mažeikiškiams teikęs gyd. V. Indrašius, pridurdamas, jog nuo liepos 1 d. uždarantis ir privačią įmonę. – Šiuo metu esu pasiekęstokį savo gyvenimo etapą, kai norisi skirti laiko sau ir savo šeimai. Dirbant ne visada išeina. Dideli krūviai, darbas švenčių ir poilsio dienomis. Nukenčia ir sveikata, sunku ir artimiesiems. Kol buvau jaunas, pakeldavau, bet su amžiumi atsirado ir sveikatos problemų. Norisi pagyventi ir dėl savęs: vaikščioti, sportuoti, keliauti...Tiesiog atėjo laikas pasakyti „Sudie“.
Pasirinkimą nulėmė pusbrolio liga
Iš viso 46 metų mediko darbo patirtį turintis V. Indrašius paklaustas, jei galėtų grįžti, ar rinktųsi tą patį kelią, atsakė teigiamai: „Rinkčiausi tą pačią specialybę, tik gal vykčiau į didesnį miestą. Puikiai dirbau Mažeikiuose, tačiau rajonuose nuolat trūko vaikų operacijoms tinkamų instrumentų, medicinos priemonių. Vienu metu trūko net vaistų narkozei. Tekdavo prašyti ir vežtis juos iš kolegų, dirbančių didmiesčiuose“.
Mediko kelią rinktis V. Indrašių paskatino pusbrolio liga: „Kadangi tėvai buvo tarnautojai (tėvas buhalteris, mama pedagogė), ir dirbo mieste, visas vasaras mes su seserimi praleisdavome kaime, Utenos rajone, pradžioje Dubuliškių, vėliau Ilčiukų kaime, pas mano tėtės seserį Oną, kuri pati su vyru turėjo tris vaikus. Vienas iš mano pusbrolių, Rolandas, dabar jau a. a., žuvo avarijoje, sunkiai sirgo, didelės reakcijos, traukuliai, pamėldavo, buvo pats mažiausias, ir man buvo jo labai gaila. Ta meilė ir gailestis vaikams buvo pagrindinis kriterijus, kodėl tikslingai stojau į pediatriją ir tapau vaikų ligų gydytoju. Gerai sekėsi biologija, dalyvaudavau ir gerai pasirodydavau Respublikinėse olimpiadose. Kadangi miestelio mokyklos lygis nebuvo aukštas, daug teko mokytis savarankiškai. Bet tai netrukdė, kadangi mama buvo pradinių klasių mokytoja, skaityti išmokau nuo 4 metų. Nuo tada ir prasidėjo meilė knygoms, skaitymui ir mokslui“.
V. ir V. Indrašių namuose sukaupta didžiulė (apie 7 tūkstančiai) mokslinių, grožinių, meninių ir kitokių žanrų knygų biblioteka.
Sudėtingiausia situacija
Labiausiai įsimintina gyd. V. Indrašiui išliko viena situacija: „2000-aisiais m., vieno budėjimo ligoninėje metu atveža vyriškį su perdurtu pilvu. Operuojam. Randam pažeistas kepenis, sutvarkom, užsiuvam, parvežam į Reanimacijos skyrių.
Tik grįžus į kabinetą, vėl skambutis iš Priėmimo skyriaus, kad iš to paties buto atvežtas dar vienas durtas žmogus. Ateinu ir matau: sėdi 34 metų moteris su didele atvira žaizda pilve. Veža į operacinę, vėl pilam 3 litrus kraujo... Užsiuvus perpjautas kepenis, valant pilvo ertmę, prie blužnies pamačiau kiaurą diafragmą ir kyšantį kraujo krešulį. Paaiškėjo, kad jai perdurta širdis. Teko atidaryti krūtinės ląstą. Su gyd. Vladimiru Magrinu, susiuvome ir širdį. Nors pacientei operacija atlikta tik po 4 val. nuo įvykdytos traumos, pavyko sėkmingai. Tai laikoma aukščiausio lygio chirurgo, dirbančio rajoninėje ligoninėje, pasiekimu – užsiūta žmogaus širdis su sėkminga pabaiga.
Akcentuotina ir tai, kad moterį sužalojęs ir palikęs bute, o paskui dūręs sau peiliu į pilvą vyriškis, buvo atvežtas ir operuotas pirmas, nes „greitoji“ rado jį gulintį laiptinėje“.
Dar vienas išskirtinis ir įsimintinas atvejis mediko darbo praktikoje buvo 1993 m. „Teko skubiai operuoti 16 valandų amžiaus pacientę. Mergaitė gimė su įgimtu stuburo vystymosi defektu – t. y. stuburo juosmeninės dalies išvarža. Kitą dieną pacientė buvo ruošiama perkėlimui į Kauno klinikas operaciniam gydymui, tačiau išvaržos dangalai plyšo, iškilo grėsmė pūlingo meningito išsivystymui, dėl ko kūdikis nebūtų išgyvenęs, o ir kelionės iki Kauno nebūtų pakėlusi, todėl sunkiai pavykus įkalbėti anesteziologą (niekas nenorėjo atlikti anesteziją 3 kg svorio vaikui), ją teko Mažeikiuose operuoti man. Operacija pavyko sėkmingai, Lina pasveiko, po to stebėjau ją iki 13 m. amžiaus“, – chirurgo pasiekimais džiaugėsi gyd. V. Indrašius.
Apie gydytojų „kapines“
Pasak V. Indrašiaus, nuo senovės laikoma, kad kiekvienas gydytojas turi savo „kapines“, t.y. jo gydytų ir neišgydytų pacientų sąrašą: „Žinoma, turiu tokias „kapines“ ir aš. Per 46 mano darbo metus mirė 5 mano operuoti suaugę ligoniai (nuo 73 iki 98 metų) ir, deja, vienas vaikas. 13 m. berniukas buvo mirtinai sužalotas brolio iš nelegaliai laikomo medžioklinio šautuvo. Vaikas mirė operacijos metu, ir, kaip vėliau paaiškėjo, jokių galimybių išgyventi dėl daugybinių gyvybiškai svarbių organų sužalojimų berniukas neturėjo“.
Kas džiugino?
Vienintelis iš savo ir paralelinių klasių įstojęs į aukštąją, ten išrinktas kurso grupės seniūnu, mėgęs mokslą, knygas, sportą, nuolat domėjęsis naujovėmis, ypač medicinos srityje, maksimalistas, darbus atliekantis aukščiausiu lygiu V. Indrašius nuo pat profesinės karjeros Mažeikiuose registravo jo konsultuotus bei operuotus pacientus, o nuo 1997 m. rugsėjo, pirmas gydytojas Mažeikiuose ir vienas iš pirmųjų šalyje, visus pacientų duomenis suvedinėjo į kompiuterį. Per 43-jus darbo metus Mažeikiuose konsultuota beveik 200 tūkst. pacientų, atlikta kone 15 tūkst. nuo paprastų iki labai sudėtingų operacijų, tiek planine tvarka ligoninėje ir poliklinikoje,tiek budėjimų metu.
Nors ne visada teigiamai mažeikiškių vertinamas dėl charakterio savybių ir reikalaujamo preciziškumo iš savęs ir kitų, V. Indrašius, kaip specialistas, pacientų vertinamas puikiai. Apie tai byloja gausa pacientų padėkų, kurios kruopščiai saugomos aplanke, kaip ir kažkada dovanoti operuotų vaikų piešiniai: „Kai vaikas po tavo operacijos išrašomas namo, ateina tave apkabina, pabučiuoja, o tu jį paglostai... Vadinasi, jis tavęs jau nebijo, tapome draugai. Štai dėl ko rinkausi vaikų gydytojo specialybę“.
Nuotr. iš asmeninio archyvo
