Reklama 1

Popiežius Pranciškus – kaip geras tėvas

 

Kai popiežius susitiko su kunigais, seminaristais ir pašvęstaisiais Kauno arkikatedroje, sveikinimą Šventajam Tėvui sakė vyskupas pranciškonas LINAS VODOPJANOVAS, Lietuvos Vyskupų Konferencijos Vienuolijų reikalų komisijos pirmininkas. Daugumai stipriai įsiminė ši atvira kalba, kurioje vyskupas Linas negražindamas siekė atskleisti Lietuvoje tarnaujančių kunigų ir vienuolių padėtį. Klausiame vyskupą Liną, kas įkvėpė šį pristatymą.

Susitikime su popiežiumi Pranciškumi Kauno arkikatedroje padarėte gana drąsų Lietuvos kunigų ir pašvęstųjų tikrovės pristatymą. Pvz., minėjote, kad „...kartais nuobodulys ir bodėjimasis gali eiti iki tikėjimo išbandymo“ – stipru prisipažinti, kad ir dvasininkai gali prarasti tikėjimą.

Bandžiau pasakyti popiežiui tai, kas svarbu ir dėl ko skauda man pačiam – kunigų ir pašvęstųjų nuovargis, krizės, nusivylimai, monotonija, rutina. Popiežius nenori nusaldintų kalbų, neva pas mus viskas tobula. Ne, jis nori išgirsti, kaip gyvename iš tikrųjų. Galų gale, jis puikiai pažįsta kunigų ir vienuolių gyvenimą. Sunkumai, kuriuos išgyvena mūsų kunigai, nėra jam nauji. Jis pats yra kunigas, vyskupas, dabar popiežius, tad turi didelę pastoracinę patirtį. Jis parodė, kad įvairiose gyvenimo situacijose, krizėse visų atsakymų reikia ieškoti tabernakulyje. Jis davė aiškią žinią – išgyvenant pastoracinių iššūkių, įvairių sunkumų yra vienintelis atsakymas – Jėzus. Kito atsakymo nėra.

Kitaip tariant, drąsus kreipimasis į popiežių ir nepagražintas situacijos parodymas yra įkvėptas paties popiežiaus.

Popiežiui rūpi, kad kunigai būtų visiškai atsidavę savo pašaukimui. Jis dažnai kalba, kad kunigai neturi būti funkcionieriai, administratoriai. Jie turi turėti santykį su savo ganomaisiais, arba, kaip sako Pranciškus, ganytojas turi kvepėti savo avimis, pažinti savo žmones, būti su jais.

Juk kunigas niekuomet nėra vienas, jį supa didesnė ar mažesnė bendruomenė. Jei esi paskirtas šiai tarnystei, stenkis duoti, ką gali geriausio, o Dievas pridės. Be to, kunigas yra kunigas 24 valandas per parą. Tapo madinga turėti laisvadienius. Tiesa, reikia pailsėti, bet poilsis taip pat turi būti su Viešpačiu. Juk esi kunigas, net ir ilsintis tau reikia Eucharistijos, Dievo žodžio, maldos. Ir jeigu per laisvadienį tavo bendruomenėje įvyksta nelaimė, negali palikti savo avių. Jei negali pats patarnauti, kreipkis į kitą kunigą, kuris padės, kol tavęs nebus. Svarbu būti prieinamam.

Girdėjau atsiliepimų, jog neva tai, ką čia popiežius kalbėjo, skirta Visuotinei Bažnyčiai, gal kitose šalyse kunigai ir yra funkcionieriai, bet ne mūsų. Kaip manote, ar tikrai ši kalba buvo skirta ne mums?

Manau, kad net jeigu popiežius ir pakartojo tai, ką sakė anksčiau, jis vis tiek tai kalbėjo mums – Bažnyčios Lietuvoje dvasininkijai ir pašvęstiesiems. Juk kas gali pasakyti, kad mes neturime kunigų funkcionierių, administratorių? Na, jei kur ir nėra, tai, padėk, Dieve, kad ir toliau nebūtų, budėkite, kad taip neatsitiktų!

Kai mokaisi seminarijoje, atrodo, kad tikrai niekuomet nebūsi kaip anas kunigas ar nesielgsi taip negerai, kaip tas. Bet tampi kunigu ir po truputį pradedi „įsipatoginti“. Kalbėdamas mums popiežius ir priminė, kad tokių pavojų yra.

Nuo popiežiaus apsilankymo praėjo devyni mėnesiai. Ar galima sakyti, kad jis, jo žinia buvo išgirsti?

Popiežiaus žinia yra ilgai pasiliekanti, ją vis reikės paskaityti ir išgirsti iš naujo. Vienu metu atrodo svarbūs vieni dalykai, kitu – kiti. Keitimasis – ilgas procesas. Reikia daug kantrybės ir geros valios. Atrodo, kartais reikia tiek nedaug, kad viskas pradėtų keistis. Tačiau keistis turime kiekvieną dieną.

Koks Jums pačiam išliko įspūdis, jausmas iš šio susitikimo su popiežiumi?

Išliko šiltas jausmas. Popiežius Pranciškus yra labai tėviškas. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl taip atvirai kalbėjau, – jeigu jis yra tėvas, atvažiuojantis pas savo vaikus, norisi jam pasakyti, kokių turime bėdų, iššūkių ir skaudulių. Norėjau pastiprinimo. Jeigu popiežius ar vyskupai nestiprins kunigų, kas juos pastiprins?!

Ar toks popiežiaus tėviškumas įkvepia ir Jus kaip vyskupą taip pat puoselėti su kunigais tokį tėvišką santykį?

Taip, nes ryšys yra svarbiausia. Aišku, mūsų nuomonės gali būti skirtingos, tačiau svarbiausia nepastatyti sienos. Jeigu kunigas yra sau, o vyskupas sau, tuomet tolstame vieni nuo kitų.

Ar duos popiežiaus impulsai vaisių?

Jei bus geros valios ir noro.  

Tekstas perpublikuojamas iš liepos-rugpjūčio mėnesio „Artumos” numerio. 

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode