Reklama 2
Reklama 1

Vysk. A. Poniškaitis apie santuoką: meilė įveikdama sunkumus bręsta ir stiprėja

 

 

„Nors santuoka – atsakingas sprendimas, tai nėra pragmatiška sutartis, kurioje viskas smulkmeniškai apskaičiuota ir apdrausta. Šiame įsipareigojime yra daug vilties ir pasitikėjimo“, – sako Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras ARŪNAS PONIŠKAITIS.

Kas vyksta per santuoką?

Žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Šis panašumas pasireiškia tuo, kad žmogus turi protą ir laisvą valią. Dar labiau jis atsiskleidžia gebėjimu mylėti, dovanoti save. Meilei reikia santykio. Pradžios knyga sako, kad „negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18) ir kad todėl Dievas sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį (plg. Pr 1, 27). Mylėdami vienas kitą, jie tampa Dievo bendradarbiais, pašaukdami į gyvenimą naują gyvybę – naują žmogų, kylantį iš jų kūno ir kraujo, tačiau turintį tokį patį žmogiškąjį orumą ir nesantį jų nuosavybe.

Pamilę vienas kitą ir apsisprendę sudaryti santuoką, vyras ir moteris joje laisvai, sąmoningai ir neatšaukiamai dovanoja save vienas kitam visam gyvenimui. Taip jie įsipareigoja kartu kaip sutuoktiniai, vyras ir žmona, kurti bendrą gyvenimą, paremtą tarpusavio meile ir ištikimybe, atvirą naujai gyvybei. Nors santuoka – atsakingas sprendimas, tai nėra pragmatiška sutartis, kurioje viskas smulkmeniškai apskaičiuota ir apdrausta. Šiame įsipareigojime yra daug vilties ir pasitikėjimo. Tai ir yra meilės grožis ir jėga. Ji nepaliauja kurti, ieškoti, o įveikdama sunkumus bręsta ir stiprėja.

Ką reiškia Bažnyčios mokymas, kad Santuokos sakramentą sutuoktiniai teikia vienas kitam? Kuo tai skiriasi nuo kitų sakramentų?

Paprastai sakramentus teikia vyskupas, kunigas ar diakonas, o Santuokos sakramentą lotynų apeigų Bažnyčioje sužadėtiniai teikia vienas kitam, dalyvaujant dvasininkui kaip kvalifikuotam liudytojui. Juk būtent sutuoktiniai sudaro santuokinę sutartį, kuri yra regimas šio sakramento ženklas.

Kunigai teikia sakramentus visiems, tinkamai pasiruošusiems, ir tai daro, atstovaudami Kristaus asmeniui. Sutuoktiniai yra tik jų pačių Santuokos sakramento teikėjai. Jie savo vardu dovanoja save vienas kitam. Krikšto dėka sutuoktiniai dalyvauja Kristaus ir Bažnyčios vienybės slėpinyje. Šiame slėpinyje dalyvauja taip pat ir jų sudaryta santuoka. Tad šia prasme sutuoktiniai yra Dievo įrankiai vienas kito pašventinimui.

Kodėl santuokai privalomas Sutvirtinimo sakramentas?

Sutvirtinimas kartais vadinamas krikščioniškos brandos sakramentu. Jis yra glaudžiai susijęs su Krikštu ir kartu su šiuo sakramentu bei Eucharistija atbaigia įkrikščioninimą. Sutvirtinimas tikinčiuosius praturtina Šventosios Dvasios dovanomis, atnaujina jų ryšį su Bažnyčios bendruomene, juos dar labiau sustiprina, kad gyventų pagal tikėjimą ir jį liudytų. Visa tai yra labai reikalinga, kad sužadėtiniai tinkamai pasiruoštų santuokai ir darniai joje sugyventų. Tad dar nepriėmusieji Sutvirtinimo sakramento turi jam pasirengti ir jį priimti iki santuokos, jei tai įmanoma padaryti be didelio nepatogumo. Kitu atveju jie kviečiami po santuokos įsijungti į Pasirengimo sutvirtinimui grupę.

Kodėl reikia tuoktis bažnyčioje? Kodėl katalikai netuokiami paplūdimyje ar miške?

Santuokos sakramentas yra liturginis veiksmas, todėl jis atliekamas bažnyčioje – toje aplinkoje, kur paprastai švenčiama liturgija. Jei įmanoma, labai tinka švęsti Santuokos sakramentą kartu su šv. Mišiomis. Sužadėtiniai atneša savo meilę tarsi auką prie altoriaus, ant kurio Dievas nuolat priima mus per aukojamos duonos ir vyno ženklą. Per tą patį regimą ženklą Jis dovanoja mums save kaip Švenčiausiąjį Sakramentą, Gyvybės Duoną. Sutuoktiniai prisiekia vienas kitam meilę iki mirties prie altoriaus, ant kurio nuolat sudabartinama Jėzaus Auka, dovanojanti meilę, už kurią nėra didesnės.

Santuokos sakramentas galioja iki sutuoktinio mirties. Kodėl katalikai netiki skyrybomis?

Santuoka išreiškia labai glaudų vyro ir moters ryšį. Pradžios knyga sako: „Jie tampa vienu kūnu“ (Pr 2, 24). Galiojančiai sudaryta santuoka yra neišardoma iki vieno iš sutuoktinių mirties, nes ji yra nesibaigiančios Dievo meilės žmogui ženklas. Ne tik išorinis, abstrakčiai susietas su ženklinama tikrove, bet ir realiai joje turintis dalį. Dievas yra meilė: jos nesibaigiantis Šaltinis. Iš Jo ir sutuoktiniai pašaukti semtis tos meilės, kuri visa pakelia, visa ištveria, niekada nesibaigia (plg. 1 Kor 13, 7–8).

Santuokos sakramentas atspindi Jėzaus Kristaus – įsikūnijusio Dievo Sūnaus – meilę Bažnyčiai, tai yra, bendruomenei, kurią sudarome mes visi, pakrikštytieji – pašaukti į šventumą, o visgi nusidėjėliai. Ši meilė mums parodyta ir dovanota iki galo: net atmesta ir nukryžiuota, ji liejasi ne neapykanta, kerštu, bet gailestingumu.

Santuoka yra abipusė sutuoktinių dovana vieno kitam, taip pat – ir įsipareigojimas, atsakomybė, pareikalaujanti rimtų pastangų. Visgi nėra taip, kad vienas turėtų teisę manipuliuoti kito gailestingumu ir juo piktnaudžiauti. Kai bendras gyvenimas pasidaro nebeįmanomas, yra teisėta pasitraukti nuo sutuoktinio. Tačiau santuokos ryšys išlieka galiojantis. Tokiose skaudžiose situacijose atsidūrę sutuoktiniai yra reikalingi Bažnyčios bendruomenės supratimo, palaikymo, įvairiapusės pagalbos.

Santuoka galioja iki vieno iš sutuoktinių mirties, nes anapusinė realybė yra kitokia. Jėzus sako: „Prisikėlę nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje“ (Mt 22, 30).

Ar katalikai gali tuoktis su kitų denominacijų krikščionimis, kitų religijų atstovais ir netikinčiais?

Tokia santuoka yra galima, gavus vyskupo leidimą ar dispensą. Leidimo ar dispensos prašo santuokai ruošiantis kunigas, įsitikinęs, kad šalys yra nesaistomos galiojančio ankstesnės santuokos ryšio, pripažįsta esminius santuokos tikslus ir savybes: tai yra įsipareigoja vienas kitą mylėti ir būti vienas kitam ištikimi iki mirties, sutinka susilaukti vaikų ir juos rūpestingai ugdyti. Be to, kunigas pasirūpina, kad nekatalikiškoji šalis būtų informuota apie tai, jog katalikiškoji šalis laikysis savo tikėjimo ir darys viską, kas nuo jos priklauso, kad vaikai būtų krikštijami ir auklėjami Katalikų Bažnyčioje. Tai rimti klausimai, kuriuos svarbu iš anksto atvirai ir nuoširdžiai aptarti.

Kartais piktinamasi, jei Bažnyčia dėl tam tikrų priežasčių nesutinka tuokti poras, ir sakoma: „nejau Bažnyčiai gaila.“ Kokiais atvejais neįmanoma susituokti Bažnyčioje ir kodėl?

Santuoka yra nuostabus dalykas, gyvybiškai reikalingas tiek Bažnyčios bendruomenei, tiek ir visai visuomenei. Labai svarbu, kad sužadėtiniai būtų pagarbiai ir geranoriškai priimami, pirmiausia iš tiesų pastebint juos kaip žmones, o ne įvairių normų taikymo lauką. Pastarosios taip pat yra tam, kad pagelbėtų sužadėtiniams pasiruošti santuokai ir laisvai bei sąmoningai ją sudaryti. Todėl prašome, kad sužadėtiniai kreiptųsi į parapiją, kurioje planuoja tuoktis, likus ne mažiau kaip 5 mėnesiams iki santuokos. Tai reikalinga, kad būtų galima neskubant aptarti įvairius su pasirengimu susijusius klausimus ir tą pasirengimą atlikti, paruošti reikalingus dokumentus.

Pagrindinė priežastis, dėl kurios nėra galimybės priimti Santuokos sakramentą, yra galiojantis ankstesnės santuokos ryšys. Tokiu atveju pirmiausia reikia kreiptis į bažnytinį teismą, kuris, ištyręs ankstesnės santuokos sudarymo aplinkybes, nuspręstų, ar toji santuoka buvo sudaryta galiojančiai. Jei to įrodyti nepavyksta, santuoka laikoma galiojančia ir nėra galimybės sudaryti kitos. Toks sprendimas nepriklauso nuo teismo, kunigo ar vyskupo „maloningumo“, „gerumo“, bet remiasi Jėzaus žodžiais: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6).

Labai svarbu pabrėžti, kad net ir tokioje situacijoje viskas neturi baigtis tiesiog uždarytomis durimis. Anaiptol! Po Santuokos sakramento išsiskyrę ir kitą civilinę santuoką sudariusieji nepaliauja būti Bažnyčios bendruomenės nariais, vertais pagarbos ir dėmesio. Nepaisant jų sudėtingos, skaudžios situacijos – ar netgi kaip tik ypač dėl jos! – jie yra laukiami sekmadienio šv. Mišiose, net jei jų metu ir negali priimti Komunijos. Jie turi pilną teisę melstis kartu su visais ir vieniems už kitus, klausytis Dievo žodžio ir leisti jam tarsi grūdui augti širdyse, pagal galimybes įsijungti į bendruomenės veiklą ar siūlyti naujas iniciatyvas.

Popiežius Pranciškus Posinodinio apaštališkojo paraginimo Amoris laetitia 8-ame skyriuje daug kalba apie tai, kaip svarbu padėti kiekvienam surasti savitą dalyvavimo bažnytinėje bendruomenėje būdą. Taip pat ir tiems, kurie yra vadinamose „nereguliariose“ situacijose: tai yra išsituokę ir vėl civiliškai susituokę. Bažnyčios mokymas dėl santuokos vienumo ir neišardomumo liko nepakitęs, tačiau šie tikintieji „ne tik neturi jaustis ekskomunikuoti, bet ir [turi] galėti gyventi bei bręsti kaip Bažnyčios gyvi nariai, išgyventi Bažnyčią kaip motiną, kuri juos visada priima, jais kupina meilės rūpinasi ir ragina žengti gyvenimo bei Evangelijos keliu“ (AL 299).

Tai nėra Evangelijos reikalavimų sumažinimas, bet atidumas konkretiems žmonėms. Tam tikrai reikia didelio dosnumo: skirti laiko, kantrybės, dėmesio... Mylėti ir palydėti...

Kodėl santuokai reikalingi liudininkai? Koks jų vaidmuo?

Liudininkai dalyvauja santuokos sudarymo apeigose ir pasirašo Santuokų knygoje, kurioje įrašomi jų vardai, pavardės. Esminis jų vaidmuo toks ir yra – būti oficialiais liudininkais, galinčiais patvirtinti šios santuokos sudarymo faktą.

Koks svečių vaidmuo vestuvėse? Jie juk neateina tik paberti žiedlapių ant sutuoktinių?

Draugai, giminaičiai ir visi vestuvių svečiai dalinasi jaunųjų džiaugsmu: panašiai kaip ir kiekvienoje šventėje. Juk pasidalintas džiaugsmas yra didesnis. Galima būtų sekti Marijos pavyzdžiu vestuvėse Galilėjos Kanoje. Ji dalyvauja šioje šventėje ne vien kaip „vartotoja“, priimanti šeimininkų vaišingumą. Marija nėra tokia viešnia, kuri kritišku žvilgsniu stebi ir plačiai, ilgai, nuodugniai „aptarinėja“ trūkumus... Marija subtiliai pastebi, ko trūksta, ir rūpinasi, kaip pagelbėti, kreipdamasi į Jėzų. Panašiai ir vestuvių svečiai, bičiuliai, galėtų savu būdu prisidėti, kad padėtų jaunavedžiams: malda už juos, džiaugsmo įnešančiu bendravimu, simboline ar praktiška dovana... Meilė yra kūrybinga. Ir jai nebūtini dideli finansai.

Kaip reikėtų apsirengti ateinant į vestuves? Ar ir sutuoktiniams reikėtų laikytis kokio nors aprangos kodo?

Įprasta ir tinkama, kad šventei žmonės stengiasi pasipuošti. Galbūt ieško ir ko nors originalaus. Jie siekia kurti grožį ir atskleisti tą grožį, kurį yra iš Dievo gavę. Pritariu minčiai, kad „grožis traukia ne tik atidengiant, bet ir paslepiant“. Subtilumas, drovumas parodo ne mažiau, bet daugiau grožio, taip pat – ir pagarbą kitiems šventės dalyviams.

Kartais nesuprantama, kodėl įprasta aukoti Bažnyčiai už Santuokos sakramento suteikimą? Sakramentai nėra perkamos paslaugos, bet savo bendruomenę ir Bažnyčią reikia paremti. Ar galėtume pakomentuoti šią auką? Kiek derėtų paaukoti ir kam ši auka skirta?

Tai yra būtent auka, tad jos dydis nenustatytas. Ši auka skirta toje parapijoje dirbančių kunigų išlaikymui. Kunigas negali reikalauti kokio nors konkretaus dydžio aukos, o tikintiesiems, ypač neturtingiesiems, turi patarnauti net ir negavęs jokios aukos.

Gal dar ką nors norėtumėte pridėti?

Noriu labai padėkoti visiems šeimų sielovados talkininkams, kurie padeda sužadėtiniams ruoštis santuokai ir konsultuoja šeimas. Meldžiuosi už juos ir už visas šeimas, kad jose tikėjimas įveiktų sunkumus, brandintų ir stiprintų meilę bei palaikytų viltį. Ir kad ši viltis skambėtų mažutėlių, vaikučių juoku: gal ir nelabai turtingų, kartais truputėlį murzinų, bet labai mylimų ir todėl laimingų...

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode