Romas

Vysk. A. Jurevičius: geras kunigas pirmiausia turi būti geras žmogus

 

„Būtų klaida galvoti, kad kunigo formacija baigiasi su kunigystės šventimais. Panašiai kaip mokymosi visą gyvenimą idėja sklando visuomenėje, taip ir kunigų gyvenime svarbi nuolatinė formacija“, – sako Kauno apaštalinis administratorius vyskupas ALGIRDAS JUREVIČIUS. Birželį Lietuvos kunigų seminarijas lankė Vatikano Dvasininkų kongregacijos sekretoriusarkivysk. Jorge Carlosas Patrónas Wongas. Jis žiūrėjo, kaip Lietuvoje įgyvendinamos atnaujintos Vatikano gairės dėl dvasininkų ruošimo. Apie Vatikano gaires ir seminaristų ir kunigų ugdymą Lietuvoje, kalbamės su vyskupu A. Jurevičiumi. Kiekviena Vatikano instrukcija ar gairė yra reakcija į kokią nors problemą. Į kokias seminaristų ir kunigų formacijos problemas atliepiama dvasininkų ruošimo gairėmis?

Kunigų rengimo klausimas visuomet yra nepaprastai aktualus. Ypač šiais laikais, kai visuomenės gyvenimo ir vystymosi tempas kaista nuo greičio. Tad nenuostabu, kad kunigų ruošimo gairės taip pat tampa dažniau peržiūrimos ir papildomos. Šis procesas vyksta maždaug taip: Dvasininkų kongregacija išleidžia bendras gaires (Ratio fundamentalis Institutionis sacerdotalis), kurias kiekvieno krašto vyskupų konferencija peržiūri, papildo kraštui būdingais akcentais ir perduoda atgal kongregacijai patvirtinti. Paskutinį kartą tokį kelią Lietuvos vyskupų konferencija nuėjo 2006 metais. Konkrečiam kraštui pritaikytos gairės populiariai vadinamos Ratio nationalis. Lietuvos kunigai ruošiami pagal 2006 m. patvirtintus Kunigų ugdymo Lietuvoje nuostatus (Ratio institutionis sacerdotalis pro Lituania).

Šios gairės yra labai pažangios ir netgi smulkmeniškos, nes išsamiai aptaria įvairius seminaristų bei kunigų ugdymo veiksnius. Centrinę dalį sudaro kunigiško dvasingumo formacija: ryšys su Kristumi ir jo ieškojimas, evangelinis radikalumas, kunigo dvasinio gyvenimo bruožai, misijinė ir ekumeninė dvasia, marijiškasis dvasingumas. Tai puikios ir visapusiškos gairės, pagal kurias yra ugdomi Lietuvoje dvasininkai.

Kokias visoms valstybėms bendras kunigų ruošimo, seminarijų studijų organizavimo bei nuolatinio kunigų ugdymo nuostatas pateikė dokumento papildymas 2016 metais?

2016 m. gruodžio 8 d. Dvasininkų kongregacija išleido atnaujintas gaires dėl dvasininkų ruošimo „Kunigystės pašaukimo dovana“. Trumpai sunku apibūdinti devyniasdešimt kelių puslapių dokumentą, kuris pakartoja daugelį teiginių, randamų ankstesnėse gairėse. Visų pirma kalbama tiek apie seminaristų, tiek apie kunigų nuolatinį ugdymą.

Teisiškai, kiekvienas vyskupas savo vyskupijoje gali turėti kunigų seminariją, tačiau dokumentas ragina žvelgti plačiau ir mąstyti apie kunigų ruošimo sujungimą kelių vyskupijų ar net metropolijų lygmeniu. Apie studijų organizavimą dokumentas mažai kalba, tačiau daug dėmesio kreipia į dvasinį ugdymą susiejant tai su studijų tarpsniais:

  • (propedeutinis) parengiamasis kursas skirtas įvadiniam ugdymui;
  • filosofijos studijos susietos su mokinystės etapu;
  • į teologines studijas žvelgiama kaip į panašėjimo su Kristumi etapą;
  • sielovadinė praktika suprantama kaip viso pašaukimo kunigystei sintezė.

Dokumentas naujai apibrėžia kai kuriuos priėmimo į kunigų seminariją kriterijus, atkreipdamas dėmesį į fizinį ir psichinį subrendimą. Pastaraisiais metais iškilę skandalai verčia didesnį dėmesį skirti nepilnamečių apsaugai bei formuoti teisingą požiūrį į žmogaus seksualumą.

Lietuvoje lankėsi Vatikano Dvasininkų kongregacijos sekretorius arkivysk. Jorge Carlos Patrón Wong ir domėjosi Ratio fundamentalis nationalis atnaujinimu Lietuvoje. Kokie šio vizito rezultatai, ar gavote iš jo rekomendacijų?

Arkivysk. P. Wong yra atsakingas už kunigų seminarijas ir kartu yra vienas iš naujojo dokumento autorių, tad jo vizitas buvo labai svarbus. Dar 2018 metų pabaigoje Lietuvos vyskupų konferencija sudarė kompetentingų asmenų grupę, atsakingų už Ratio nationalis atnaujinimą. Ši grupė taip pat buvo susitikusi su arkivysk. P. Wong ir išklausė jo patarimų. Įdomu tai, kad dar nė vienas kraštas nėra pasitvirtinęs atnaujintų gairių, nes ne pats naujų gairių patvirtinimas yra svarbus, bet žymiai svarbesnis yra susipažinimas su bendromis gairėmis ir svarstymas apie tai, kas aktualu to krašto Bažnyčiai. Taip pat labai svarbu išdiskutuoti klausimą dėl būsimų kunigų ruošimo metodo ir pobūdžio atsižvelgiant į laikmečio aktualijas. Tik po vidinės diskusijos sudaromos kraštui pritaikytos gairės, kurios pateikiamos patvirtinti. Tad jau pusmetis, kaip komisija bando sudaryti atnaujintas gaires, kurios pirmiausia bus pateiktos Lietuvos vyskupų konferencijos peržiūrai, o po to keliaus į Dvasininkų kongregaciją. Po kongregacijos patvirtinimo jos bus privalomos Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje.

Šiuo metu popiežius Pranciškus labai akcentuoja Bažnyčios decentralizaciją, todėl net ir aukšto Vatikano dvasininko nuomonė tegali būti tik patariančiojo pobūdžio. Arkivysk. P. Wong patarė pagalvoti apie kunigų seminarijų profiliavimą ir pozityviai įvertino Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos iniciatyvą organizuoti propedeutinį kursą, likusias studijas patikint kitoms mokymo įstaigoms. Kitus sprendimus dėl kunigų seminarijų jis paliko Lietuvos vyskupų konferencijai.

Gal galite pakomentuoti, ką reiškia kunigo viso gyvenimo formacija? Kaip tai turėtų atrodyti? Ar tuo atliepiama į bendruomeninio gyvenimo trūkumo problemą?

Būtų klaida galvoti, kad kunigo formacija baigiasi su kunigystės šventimais. Panašiai kaip mokymosi visą gyvenimą idėja sklando visuomenėje, taip ir kunigų gyvenime svarbi nuolatinė formacija. Kiekviena vyskupija Lietuvoje atskirai organizuoja nuolatinio kunigų formavimo susitikimus, kurie vyksta beveik kas mėnesį. Apmaudu tai, kad Lietuvoje dar neturime nuolatinio ugdymo programos, todėl nuolatinis kunigų ugdymas vyksta be konkrečios programos. Tikimasi, kad tai ateities uždavinys.

Bendruomeniškumo sąvoka šiuo metu yra viena populiariausių Lietuvos visuomenėje. Kalbama apie kaimo, mokyklos ar universiteto bendruomenę. Parapijai taip pat svarbi bendrystė, jos ugdymui skiriamas didelis dėmesys kunigų formacijos programoje. Tikros bendrystės nesukursi kokiais nors metodais, ji išplaukia iš žmonių vidaus ir turi regimą išraišką. Autentiškos bendrystės pagrindas yra pats Dievas, įkvėpęs į žmonių širdis tobulos Švč. Trejybės bendrystės ilgesį. Bendrystėje su Dievu ir žmonėmis gyvenantis dvasininkas yra modernaus kunigo idealas.

Į ką orientuojamasi seminarijoje ugdant seminaristus – kokios yra ugdymo kryptys? Kaip jos per laiką keitėsi, į ką koncentruojamasi šiandien?

Tiek ankstesnės, tiek dabartinės gairės koncentruojasi į keturias ugdymo kryptis: žmogiškąjį, dvasinį, intelektualinį ir sielovadinį ugdymą. Malonė remiasi prigimtimi, todėl sutariama, kad geras kunigas pirmiausia turi būti geras ir malonus žmogus. Po to tas žmogus gyvena maldos gyvenimą, taip pat yra intelektualiai pasiruošęs atsakyti kiekvienam besidominčiajam apie jame gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15). Visus savo įgytus gebėjimus kunigas realizuoja sielovadoje.

Keturias pagrindines kunigų ugdymo kryptis atnaujintos gairės papildo ugdymo tarpsniais – mokinyste ir panašėjimu į Kristų. Būtų klaidinga suprasti tai kaip etapus, kuriems pasibaigus prasideda naujas etapas. Mokinystė ir panašėjimas į Kristų tęsiasi visą gyvenimą. Šių etapų pabaiga yra ir gyvenimo pabaiga. Čia slypi atsakymas apie nuolatinį kunigų ugdymą. Tik mirtis tampa perėjimo slenksčiu į Dievo regėjimą.

Kokioje situacijoje Lietuvos seminarijos? Kokiose formacijos srityse dar reikia paaugti ir kur jau turime gerų rezultatų?

Kunigų seminarijos yra gyvas organizmas, kuris gyvuoja, auga ir keičiasi. Sunku net palyginti tą Kauno kunigų seminariją, kurią aš baigiau, su dabartine. Svarbu suprasti, kad tai nėra uždara sistema, bet nuolat besikeičiantis organizmas. Kunigų formacijos gairėse nauja buvo tai, kad keturios ugdymo kryptys (žmogiška, dvasinė, intelektualinė ir sielovados) yra mokinystės ir supanašėjimo su Kristumi etapai. Seminarijoms reikia rimtai padirbėti, kad toks ugdymas būtų įgyvendintas.

Apie rezultatus sunku spręsti, nes dvasiniame gyvenime ir auklyboje vaisiai pasirodo ne iškart. Juk būna taip, kad daug žadantis seminaristas kunigystėje apvilia, o silpnai atrodantis, bet Dievo pagalba pasitikintis tampa puikiu kunigu. Dvasinėje auklyboje kartais pasitaiko kitaip, negu racionalus protas galėtų pramatyti. Kunigų seminarijos dalyvauja Viešpaties sėjoje, kuriai augimą suteikia pats Viešpats. Jei sėkla pasmerks save bergždumui, Dievas gerbs tą apsisprendimą. Tad seminarijos gausiai sėja, bet ne visada mato vaisius, kuriuos galėtų įvertinti.

Pašaukimai į kunigystę yra labai jautrus ir subtilus reikalas. To nepaskatinsi jokiomis sielovados programomis, agitacija ar tiesioginiu „verbavimu“, bet tai yra grynai Dievo ir pašauktojo asmens reikalas. Svarbu žinoti, ar pašauktasis yra pasiryžęs leistis į nuotykį su Dievu. Jei taip, tuomet kunigų seminarija, vyskupas yra tame nuotykyje tik tarpinės grandys. Svarbiausia ryžtis į nuotykį su Dievu.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode