Ar Dievui reikia „like’ų“?

Visi pažįstame reklamą – be šios „damos“ neapsieina nė vienas, norintis išpopuliarinti savo prekę ar idėją. Šiais laikais yra reklamuojamos ne vien stulbinančios priemonės nuo raukšlių ar nešvarių kanalizacijos vamzdžių, bet ir atitinkamas elgesys su savo artimu: sąmoningas ir blaivus vairavimas bei pagarba sėdinčiam šalia automobilyje, tiek fizinio, tiek psichologinio smurto nenaudojimas prieš augančius vaikus ar pakančią žmoną, jautrus požiūris į negalią turinčius asmenis ir dar daugiau kitų mums žinomų pavyzdžių. Tačiau ką mes, kaip katalikai, galime reklamuoti? Ar mes, kaip Bažnyčios dalis, turime padėti jai augti, pasitelkdami reklamą? Ar Bažnyčios vizijai pelnyti sielų išganymą reikalingas populiarumas?

Adventas: įsiklausyti į sąžinės balsą

 

Adventas, laikas įsiklausyti į kuklų, bet veiksmingą mūsų Viešpaties buvimą mūsų širdyse. Šiais benueinančiais metais vykusio Sinodo jaunimo tema baigiamasis dokumentas pabrėžė įsiklausymo svarbą. Advento pamąstymui – vysk. Gualtiero Sigismondi, vieno iš Sinodo tėvų, pamąstymas, pristatytas Massimo Travascio knygos „Sąžinės diakonija“ įvade.

Popiežius Pranciškus: teisių pažeidimai paliečia visus

 

Lygiai prieš 70 metų, 1948 gruodžio 10 dieną, Jungtinių Tautų Organizacijos asamblėja Paryžiuje priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Po Antrojo pasaulinio karo visai Europai ir kitoms šalims virtus griuvėsiais, po pasibaisėtinos paniekos žmogaus gyvybei metų, po grožio, tvarkos ir civilizacijos, kuria šalys anksčiau didžiavosi, baisaus sužalojimo ar visiško sunaikinimo reikėjo naujų visuomeninių ir tarpvalstybinių santykių principų. Juos pasiūlė vienu iš iškiliausių amžiaus dokumentų tapusi Visuotinė žmogaus teisių deklaracija.

Kalėdos. Dievas įsiterpia į žmogaus prigimtį

 

Grigalius Nysietis, „Dievas įsiterpia į žmogaus prigimtį. Kalėdų homilijos“, yra Vatikano leidyklos naujovė.

Grigalius Nysietis, „Dievas įsiterpia į žmogaus prigimtį. Kalėdų homilijos“, yra Vatikano leidyklos naujovė. Veikalo autorius, Cezarėjos vyskupas ir šventasis, dabartinės Turkijos teritorijoje IV amžiuje gyvenęs Grigalius Nysietis yra Bažnyčios tėvas, kai kurie apžvalgininkai jį vadina vienu iš svarbiausių Rytų Bažnyčios tėvų. Jo raštai per pusantro tūkstančio metų buvo ir yra pamatinis krikščioniško mokymo lobynas, iš kurio sėmėsi nesuskaičiuojami dvasininkai ir teologai, ypač Rytuose. Vatikano leidyklos išleistas Grigaliaus Nysiečio veikalas „Dievas įsiterpia į žmogaus prigimtį. Kalėdų homilijos“ pirmą kartą išvertas į modernią kalbą. Graikiškai parašytas tekstas dabar išleidžiamas italų kalba.

Drąsiai ženkime savo keliu

Tikroji ramybė – tai Kristaus ramybė, neužglaistyta, taurę iki dugno turinčio išgerti Dievo Sūnaus, viską matančio, nepagražinančio ir nepasmerkiančio, ramybė. Jis nesusieja nuodėmės su nusidėjėliu, nes tai du skirtingi dalykai. Mes dažniausiai pjaunam iš peties – nuteisiam ir pasmerkiam. O iš tiesų juk vargšas Judas buvo įkalintas blogo savo poelgio.

Loreto Dievo Motina – dangiškoji karaliaus Jono Sobieskio globėja ir sukilėlių užtarėja

 

Pirmosios gruodžio pusės liturginis kalendorius nestokoja Švč. Mergelės Marijos garbei skirtų iškilmių ir švenčių. 

Gruodžio 8 d. pagerbiamas Švč. Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidėjimas, 1854 m. gruodžio 8 d. popiežiaus Pijaus IX paskelbta Romos katalikų tikėjimo dogma. Gruodžio 12 d. švenčiama ypač Lotynų Amerikos tikintiesiems svarbi Gvadelupės Dievo Motinos šventė, menanti pirmąjį oficialiai pripažintą Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą Katalikų Bažnyčios istorijoje. 

Adventas. Laukimo laikas

Kas yra adventas? Kiek jis trunka? Kokius liturginius rūbus dėvi kunigai? Kaip prasmingai išgyventi šį liturginį laiką? Kokie Mišių skaitiniai? Pristatome laikraščio „Avvenire“ atsakymus į šiuos klausimus.

Popiežius vienuoliams mercedarams: „Išlaisvinkite įkalintus“

Ketvirtadienio audiencijoje popiežius Pranciškus priėmė per 120 mercedarų vienuolių, vyrų ir moterų. Šis ordinas buvo įsteigtas 1218 metais Ispanijoje ir šiuo metu švenčia 800 metų sukaktį.

Jo nariai įsipareigojo išpirkti į musulmonų nelaisvę to metų kovų kontekste pakliuvusius krikščionis, o kai kuriais atvejais netgi susikeisti su jais. Vienas iš motyvų buvo padėti jiems išbandymuose neprarasti  tikėjimo. Vėlesniais amžiais, keičiantis istorinėms aplinkybėms, ordinas buvo reformuotas – jo dėmesys nukrypo į vergų sielovadą, o kai vergovė pagaliau buvo panaikinta, į kalinių sielovadą.

Šventumas pasiekiamas per meilę

 

Religija yra asmeninis santykis tarp žmogaus asmens ir Absoliutaus Asmens. Žmogus aktyviai dalyvauja šiame santykyje. Reikia pastebėti, kad kiekviena kultūrinė, moralinė, estetinė, pažintinė žmogaus veikla vysto jo dvasinę dimensiją. Tačiau labiausiai žmogaus asmenį tobulina ta veikla, kuri puoselėja santykį su Dievu. Pavyzdžiui, moraliniai veiksmai nors ir tobulina patį subjektą, tačiau yra nukreipti į kitų asmenų gėrį, pažinimas dažnai siekia praktinių rezultatų, panašiai ir kūrybinė veikla tobulindama kažkokią medžiagą pereina į kūrinį. Tuo tarpu religinis veiksmas tobulina patį subjektą, patį žmogų. Religinis veiksmas telkia į visumą visas kitas tik žmogui būdingas galias: pažinimą, valią, jausmus. Religiniame veiksme dalyvauja visas žmogaus asmuo.

Trečiadienio katechezė apie Jėzaus maldą

 

Gruodžio 5-osios dienos bendrojoje trečiadienio audiencijoje popiežius Pranciškus pradėjo naują katechezių ciklą apie Jėzaus maldą, ypač apie „Tėve mūsų“ maldą.

Prieš katechezę buvo perskaityta evangelisto Luko eilutė: „Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“ (Lk 11, 1).

Kaip netapti krikščioniškais diktatoriais

 

Kad išvengtume nereikalingų diskusijų, iš karto noriu perspėti, jog šiuo komentaru nenoriu pasakyti, kad krikščionys neturėtų dalyvauti politikoje ar visuomeninėje veikloje, o dalyvaudami turėtų atsisakyti savo vertybių ar leistis į kompromisus su savo sąžine. Iš tiesų esu įsitikinusi, kad kiekvienas krikščionis turi pareigą aktyviai kurti savo aplinką, tiek artimiausią šeiminę, tiek visuomeninę. O katalikai turi dar ir šiokį tokį palengvinimą, tai yra visą socialinį Bažnyčios mokymą, kuris yra nuolat bręstantis ir pasipildantis ne vieno šimtmečio ir ne vieno asmens apmąstymų apie žmogų ir visuomenę rinkinys. Tik socialinis Bažnyčios mokymas nėra politine programa ar ideologija kaip alternatyva kitoms politinėms ideologijoms. Tačiau politinio ir visuomeninio veikimo priemonėmis, įvairioms politinėms kryptims būdingais modeliais, krikščionys tuos apmąstymus ir įžvalgas taiko konkrečiose situacijose ir taip suteikia joms konkretų pavidalą (plg. CA, 59), kuris gali labai skirtis, priklausomai nuo kultūrinio, istorinio ar ekonominio konteksto.

Lietuvos vyskupai: būkime save dovanojanti Bažnyčia

Lietuvos vyskupų adventinis laiškas

Brangūs broliai ir seserys,

Viešpats mums padovanojo ypatingus metus: šventėme Valstybės atkūrimo šimtmetį, minėjome Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos metus, šv. Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje dvidešimt penktąsias metines ir su džiaugsmu savo krašte sulaukėme popiežiaus Pranciškaus.

Ar galime užaugti per dieną

Kristus įsakydamas mylėti liepia pasitikėti ir nesustoti, nebijoti, eiti, net jei nieko nematai ir negali pačiupinėti. Dvasinis augimas svarbu. Ar galime užaugti per dieną? Ne, dažniausiai palengva susidėliojame po gabaliuką.

Popiežius: Advento Evangelija išsklaido visokią baimę

 

Gražu laukti Dievo naujumo gyvenime, laukti Viešpaties ne sudėjus rankas, bet su veiklia meile, sakė popiežius, savo kalboje dažnai primindamas Dievo tarno Don Tonino mintis.

Popiežių Pranciškų šeštadienį aplankė italai piligrimai iš dviejų Apulijos vyskupijų, atvykę padėkoti už jo pastoracinį vizitą balandžio mėnesį. Ir Šventasis Tėvas dėkojo tikintiesiems už jų meilę ir už vizitą į Vatikaną.  Popiežius maldininkams iš pietinės Italijos palinkėjo niekuomet neliūdėti:  „Neliūdėkite dėl jokio nusivylimo namuose, dėl jokio patirto kartėlio“, – pasakė Pranciškus primindamas iš Apulijos kilusio vyskupo, Dievo tarno Tonino Bello žodžius, pasakytus vyskupijos tikintiesiems nedaug likus iki jo mirties.

Ką reiškia advento vainiko žvakės

 

Advento žvakės pabrėžia tamsos ir šviesos kontrastą. Biblijoje Kristus vadinamas „pasaulio šviesa", o žmogų apgaubusi nuodėmės tamsa. Per adventą mes laukiame Kristaus atėjimo. Su kiekvienos žvakės įžiebimu išsisklaido vis daugiau tamsos, nes Jo atėjimo laikas artėja. 

„Verslas yra kilnus pašaukimas“. Popiežiaus žinia

 

Praėjusią savaitę Portugalijos sostinėje Lisabonoje lankėsi krikščionys verslininkai iš viso pasaulio, priklausantys nacionalinėms krikščionių verslininkų draugijoms bei asociacijoms. Jie dalyvavo Tarptautinės krikščionių verslo lyderių sąjungos (UNIAPAC) konferencijoje apie „Verslą – kilnų pašaukimą“. Šiandien tai ekumeninė asociacija, tačiau jos ištakose yra 1915 m. Olandijoje, 1921 m. Belgijoje ir 1926 m. Prancūzijoje įsteigtos katalikų darbdavių draugijos.

Pirmasis Advento sekmadienis

 

Išganytojas savo pamokymus pabaigė žodžiais: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. Ir šiandien, dabar, Viešpats yra kartu su mumis…

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis, gąsdinamos baisaus audringos jūros šniokštimo. Žmonės džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos. Tuomet žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyje su didžia galybe ir garbe. Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti. Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus. Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje.“ (Lk 21,25-28.34-36)

Popiežius: kaip „persodinti“ širdį

 

Dešimt Dievo įsakymų – tai ne tik draudimai, bet visų pirma raginimas atverti širdį Šventajai Dvasiai ir jos skatinamiems daryti gera, trečiadienio bendrosios audiencijos metu sakė popiežius Pranciškus, užbaigdamas Dekalogui skirtą katechezių ciklą.

Visi Serafiškojo Pranciškonų ordino šventieji

Šiandieną Pranciškoniškoji šeima švenčia visų Serafiškojo ordino šventųjų iškilmę. Jos metu prisimenami trijų šv. Pranciškaus įsteigtų, Mažesniųjų brolių, šv. Klaros neturtėlių seserų ir Trečiojo, Pasauliečių pranciškonų, ordinų šventieji ir palaimintieji. Visi šie vyrai ir moterys, vienuoliai ar pasauliečiai, buvo įkvėpti ir patraukti šv. Pranciškaus gyvenimo pavyzdžio. Šventei pasirinkta diena, kada popiežius Honorijus III 1223 m. lapkričio 29 dieną patvirtino šv. Pranciškaus Mažesniesiems broliams surašytą Regulą. Šią dieną minime šimtus šventųjų, kurių visų neįmanoma išskirti liturginiame metų kalendoriuje.

Šventumas – vis dar šiuolaikiškas kelias

Kartais gėdijamės sakyti ar net sau prisipažinti, kad norime būti šventais. O gal visai nenorime? Manome, kad šventumas skirtas tik išrinktiesiems.

Šventumas krikščionybės istorijoje suvokiamas kaip krikščioniškojo gyvenimo pilnatvė, pasiekiama ištikimai sekant Kristumi. Kas nenori būti šventas – išbraukia troškimą visur ir visada sekti paskui Kristų. Tikriausiai dėl tikėjimo drungnumo nenorime būti šventaisiais, nes sekti paskui Kristų ryžtamės tik kai kuriose gyvenimo srityse ir neretai, kaip sakoma, saikingai.

Powered by BaltiCode