Reklama 2

Rekolekcijos. Kas tai?

 

Rekolekcijos – tai laikotarpis, kai atsitraukiama iš įprastinės veiklos, susitelkiama tik dvasiniam gyvenimui. Toks gilinimasis į save ir savo santykį su Dievu, laiko skyrimas vien dvasiniams dalykams turi senas tradicijas. Jėzus pasitraukė į dykumą praleisti laiką maldoje bei pasninkauti. Pirmieji vienuoliai, eremitai taip pat dažnai pasitraukdavo į atokias vietoves: maldos, tylos, susikaupimo laikui su Dievu. Tokiais pavyzdžiais ir  galima užčiuopti krikščioniškųjų rekolekcijų pagrindą.

Tverų parapijai – 400 metų

 

2018 metais Tverų parapija švenčia 400 metų jubiliejų nuo pirmos parapijinės bažnyčios pastatymo Tveruose (1618 m.) Ta proga, Tverų parapija kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetu surengė konferenciją „Parapija XXI amžiuje“. Konferencijoje buvo siekiama akademiniu žvilgsniu analizuoti Parapijos vaidmenį XXI amžiuje. Vatikano II Susirinkimo šviesoje, įvairių mokslų aspektais atrasti problemas, kelti pastoracijos aktualizavimo klausimus, ieškoti atsakymų į laikmečio iššūkius. Konferencijos dalyvius, susirinkusius ne tik iš Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos sveikino Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas.

„Narekas“, tarsi antroji Biblija

Šiomis dienomis sukanka šv. Grigaliaus Narekiečio paskelbimo Bažnyčios mokytoju trečiosios metinės. Popiežius Pranciškus paskelbė armėnų mistiką šv. Grigalių Narekietį Bažnyčios mokytoju 2015 metų balandžio 12 dieną. Iškilmėse Vatikano bazilikoje dalyvavo visų armėnų katolikosas ir patriarchas Karekinas II, Kilikijos katolikosas Aramas ir Kilikijos armėnų katalikų patriarchas Nersos Bedros XIX. Armėnijos valstybės ir vyriausybės delegacijai vadovavo Armėnijos prezidentas Serž Sargsyan.

Kardinolas Sako: Irako krikščionys Bažnyčiai dovanojo daug kankinių

Irako chaldėjų apeigų katalikų Bažnyčios liturginiame kalendoriuje pirmasis penktadienis po Velykų yra skirtas Kankiniams atminti. Šiais metais tai balandžio 6-oji. Chaldėjų patriarchas kardinolas Louis Sako parašė trumpą ganytojišką laišką, kuriame primena, kad Irako žemių krikščionys dosniai liejo kraują dėl tikėjimo, nuo pat pirmųjų krikščionybės gyvavimo amžių iki 1915 metų genocido ar pastarųjų keliolikos metų ekstremistų aukų, vyskupų ir kitų tikinčiųjų.

Velykos Jeruzalėje be krikščionių iš Gazos

 

„Nebijokime mirties, nebėkime nuo Kristaus kapo, bet tikėdami Viešpaties prisikėlimu ir skelbdami šią žinią be baimės eikime į mūsų kapus: eikime ten, kur šiandien slegia liūdesys ir atrodo, kad mirtis viešpatauja“, - taip kalbėjo Jeruzalės Lotynų patriarchato apaštališkais administratorius arkivysk. Pierbattista Pizzaballa Velykų sekmadienio rytą aukodamas Mišias Šventojo Kapo bazilikoje – tai yra tiksliai toje vietoje, apie kurią kalba Velykų Mišių Evangelija.

Apie buvimą Dievo akivaizdoje

Mane visada sudomina pareiškimai, kai kas sako, kad meldžiasi tada,  kai jam reikia. Domina tas santykis su Dievu „iki pareikalavimo“ – iki sudėtingų situacijų, kuriose šaukiamasi Dievo, o iki tol – Jam suteikiamos atostogos, kad užsiimtų savais reikalais, kad netrukdytume vienas kito laiko (principas – aš Dievo nieko neprašau, tai ir Jis nieko iš manęs neturėtų norėti).

Prieš trylika metų mirė šv. Jonas Paulius II

 

Dar kelias dienas iki 2005 metų antrojo sekmadienio po šv. Velykų, Gailestingumo sekmadienio, į šv. Petro aikštę nenutrūkstamai traukė dešimtys tūkstančių žmonių, kurie kalbėjo Rožinį ir kitas maldas. Jie atėjo sustiprinti ir palydėti Romos vyskupo, 264 Romos katalikų Bažnyčios popiežiaus Jono Pauliaus II. Jau buvo žinoma, kad jis labai silpnas. Pagal savo aiškiai išreikštą valią, mirtį jis panoro sutikti ne ligoninėje, o ten, kur gyveno ir darbavosi per daugiau nei 26 savo pontifikato metus, apartamentuose, kurių langai atsiveria į šv. Petro aikštę, netoli savo pirmtako apaštalo Petro kapo.

„Jis prisikėlė, jo čia nebėra“ (Mk 16,6)

 

Kristaus Prisikėlimo šventė – Velykos – tai pati svarbiausia tikinčio žmogaus visų metų krikščioniško gyvenimo šventė. Prisikėlimas – tai bazinė ir pagrindinė mūsų gyvenimo ir tikėjimo esmė. Prisikėlimas iš mirties – tai pats didžiausias stebuklas, kuris apie Jėzų kalba jau ne vien kaip apie žmogų, bet ir kaip apie Dievą.

Lietuvos vyskupų Velykinis ganytojiškasis laiškas

Brangūs broliai ir seserys,

sveiki sulaukę šventų Velykų – Kristaus prisikėlimo šventės! Šiandien prisikėlimo šviesa įveikė tamsumas. Šiandien Kristus, nugalėjęs nuodėmę ir mirtį, mums visiems dangaus vartus atvėrė. Velykos – tai Pascha, perėjimas iš mirties į gyvenimą, iš vergovės į Dievo vaikų laisvę. Dievas „iš grynos meilės, laisvu savo valios nutarimu“ (Ef 1, 5) siuntė mums Gelbėtoją Jėzų ir troškta suvienyti mus su savimi, padaryti savo vaikais. Čia glūdi giliausia Velykų šventės prasmė, iš čia kyla džiaugsmas ir neblėstanti viltis.

Didysis penktadienis: meilė, kviečianti atsakui

Ši diena ypatinga krikščionims visame pasaulyje. Ji unikali visoje religijų istorijoje. Dievas atskleidžia save iki galo. Ne jis reikalauja žmonių aukų sau, o pats už juos pasiaukoja. Tam, kad atsikurtų nutrūkęs santykis. Įvyktų susitaikymas. Tiksliau, Dievas sutaikina su savimi žmones, – Jis juk jau visada buvo jų pusėje. Tad didysis kančios įvykis išties byloja apie didžiąją meilę, kviečiančią atsakui. Santykiui.

Kun. Artūras Kazlauskas komentuoja išskirtinę šiandienos liturgiją.

Krizmos Mišių homilija: būti arti, nepasiduoti abstraktumo pagundai

 

Didžiojo Ketvirtadienio ryte popiežius Pranciškus aukojo Krizmos Mišias, kurios taip vadinamos todėl, kad jų metu yra pašventinamas Krizmos aliejus, vėliau naudojamas sakramentinėse apeigose. Aliejus turi daug dvasinių reikšmių, kurios susijusios su jo praktiniu naudojimu. Tai gydymo simbolis, nes juo galima patepti žaizdas, atgaivinti odą ar nusilpusius raumenis.

Paskutinė vakarienė

 

Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.

Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs.

Naktį, kurią turėjo būti išduotas

 

Didžiojo ketvirtadienio Paskutinės vakarienės liturgija – tai mėginimas, tik mėginimas, įžengti į Velykų slėpinį. Mūsų išgelbėjimo slėpinį, kurį išgyvename per šias tris šventas Viešpaties kančios, mirties ir prisikėlimo dienas.

Didysis ketvirtadienis su Šv. Augustinu

 

Iš šventojo vyskupo Augustino pamokslų apie Senąjį Testamentą
(sermo 23, 2–3: CCL 41, 322)

Nemirtingasis priėmė mirtingumą, kad numirtų už mus

Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį. Galbūt atsirastų toks, kuris numirtų už geradarį (Rom 5, 7). Tačiau kas panorėtų numirti už neteisųjį, už bedievį, už nusikaltėlį, jei ne vienintelis Kristus, kuris yra toks teisus, kad nuteisina neteisiuosius? Tai štai, broliai, mes nebuvome padarę jokio gero darbo, visi mūsų darbai buvo blogi. Nors žmonės elgėsi blogai, gailestingasis Viešpats nuo jų nenusigręžė. 

Didysis trečiadienis su šventuoju vyskupu Atanazu

Šventasis vyskupas Atanazas (295 m. – 373 m.) Nepalenkiamas tikėjimo grynumo gynėjas Arijaus sukeltos didžiosios krizės laikotarpiu, iškart po Nikėjos susirinkimo, sumokėjo aukštą kainą už savo herojišką priešinimąsi erezijos plitimui – buvo bent penkis kartus ištremtas imperatoriaus Konstantino, Konstanto, Julijono ir Valenčio. Arijonizmas, tai erezija teigusi, jog Jėzus yra Dievo sukurtas, todėl nelygus Jam. Jėzus yra mažesnis Dievas.

Didysis antradienis su šventuoju vyskupu ir kankiniu Kiprijonu

 

Šv. Kiprijonas (200–258), vyskupas ir kankinys.

Tėvų pagonių išauklėtas jis iš pradžių dėstė retoriką. Apie 246 m. tapo krikščioniu, o 249 m. – Kartaginos vyskupu. Decijaus persekiojimų laikais jis buvo pasislėpęs ir savo bendruomenei vadovavo laiškais. Valerijaus persekiojimų metu, 257-aisiais, buvo ištremtas, vėliau grąžintas į Kartaginą ir prokonsulo Galerijaus nukirsdintas.

II skaitinys:
Iš šventojo vyskupo ir kankinio Kiprijono traktato Kantrybės nauda
(Nr 6–7: CSEL 3, 401–402)

Velnias pagal popiežių Pranciškų

 

„Velnias veikia ir 21 amžiuje, tad mes turime išmokti su juo kovoti.“ Šioje frazėje, kurią popiežius Pranciškus ištarė per homiliją Šv. Mortos namų koplyčioje 2014 m. balandį, sukondensuota jo mintis ne tiek apie velnio egzistavimą, o kur kas giliau – apie tai, kaip krikščionis turėtų dorotis su šiuo buvimu. Nors šiandien velnio nesiejame su stereotipiniais įvaizdžiais ar personifikacijomis, jis ir toliau daro poveikį kiekvieno žmogaus kasdieniame gyvenime.

Didysis pirmadienis su popiežiumi Leonu Didžiuoju

Skaitytojus kviečiame šią Didžiąją savaitę praleisti kartu su Bažnyčios tėvais. Didįjį pirmadienį skaitome šventojo popiežiaus Leono Didžioje pamokslą apie apie mums duotą pasirinkimą tarp gyvenimo ir mirties.

Leonas Didysis Romos vyskupo soste išbuvo 21 m. (440–461). Leonas valdė Bažnyčią didelių katastrofų metu. Romos Imperija pasitiko savo žlugimą, o tikinčiųjų tikėjimą griovė įvairios erezijos. Popiežius esmingai prisidėjo prie Jėzaus Kristaus prigimties dogmatinio formulavimo, iškeldamas „asmens“ sąvoką. Jo dėka Chalkedono Susirinkimas (451 m.) paskelbė, kad Jėzus Kristus, žmogumi tapęs Dievo Žodis, yra vienas asmuo, turintis dvi prigimtis, kurios šiame asmenyje jungiasi nesumaišytos, nepakitusios, nepadalytos ir neatskirtos viena nuo kitos (plg. DS 301).

Popiežius jaunimui: jei jūs tylėsite – akmenys šauks

 

Sekmadienio rytą Šv. Petro aikštėje popiežius Pranciškus vadovavo procesijai su verbomis ir aukojo Kančios sekmadienio Mišias. Prasidėjo Didžioji savaitė. Popiežiaus aukotose Mišiose dalyvavo Romos vyskupijos jaunimas, kartu su savo vyskupu – popiežiumi, vyskupijos mastu švenčiantis Pasaulinę jaunimo dieną, o taip pat Romoje vykusio priešsinodinio jaunimo susitikimo dalyviai – 300 jaunų žmonių iš viso pasaulio. Mišių pabaigoje jie popiežiui įteikė visą savaitę turkusius darbus reziumuojantį dokumentą.

„Vargšų jūs visuomet turite su savimi ir, kada tik panorėję, galite jiems gera daryti, o mane turėsite ne visuomet“ (Mt 14, 7)

Bažnyčios liturgijoje Verbų Sekmadienis yra taip pat ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančios Sekmadienis. Tuo primenama, kad kančia ir šlovė yra nuolatinis ir pastovus kiekvieno žmogaus gyvenimo palydovas, kurio kelrodė žvaigždė yra Dievo mokymas, Jo žodžių klausymas bei vykdymas. Su Verbų Sekmadieniu pradedame Didžiąją Savaitę, per kurią dar kartą geriau įsižiūrime ir pažįstame kenčiantį, mirštantį ir mirtį nugalintį Jėzų. Tai metas dar kartą kiekvienam asmeniškai ir visam tikinčiam pasauliui iš naujo apmąstyti, kokia yra mūsų Atpirkimo ir Išganymo prasmė.

Powered by BaltiCode