Man atrodo, kad tikrasis popiežiaus susitikimas su jaunimu vyko Kauno arkikatedroje. Mes, žurnalistai, įsiveržėme Akatisto maldos viduryje ir kunigams, seminaristams, vienuoliams ir vienuolėms vis dar giedant bizantinę maldą Mergelei Marijai, aplink jautėsi pakylėtas bruzdėjimas. Tai buvo ne išsiblaškęs, o džiugaus laukimo kupinas bruzdesys. Pagalvojau, kad būtent čia susirinko jaunos širdys, čia buvo susitelkusios vaikų akys.

Iš ten išėję, jie keliavo per Galilėją. Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai žinotų. Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels“. Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti. Jie atėjo į Kafarnaumą. Namie jis paklausė juos: „Apie ką kalbėjotės kelyje?“ Jie tylėjo. Mat kelyje jie ginčijosi, kuris iš jų didžiausias. Atsisėdęs jis pasišaukė Dvylika ir tarė: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas!“ Paėmęs mažą vaiką, pastatė tarp jų ir, apsikabinęs jį, pasakė: „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs“. (Mk 9, 30-37)

Vienas pagrindinių popiežiaus vizito Lietuvoje įvykių yra susitikimas su jaunimu Vilniaus katedros aikštėje. Kaip jam buvo ruoštasi? Kaip rengta programa, kas dalyvavo rengime, kaip parinkta liudijimų tematika ir pakviesti kalbėti jauni žmonės? Kiek pasirengimuose dalyvavo „institucinė“ Bažnyčia, o kiek pats jaunimas? Klausiame vyskupą Darių Trijonį, Lietuvos vyskupų konferencijoje atsakingą už jaunimo sielovadą.

„Popiežiaus vizito pasirengimo darbai vyksta skandžiai, ūpas geras, atrodo, kad žmonės susirūpinę tik dėl orų“, – teigia Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas ir atkreipia dėmesį į maldos galią. Seselės, kunigai ir tikintieji meldžiasi už gerus orus. Tačiau arkivyskupas pabrėžė, jog per orus gali būti drausminamas mūsų tikėjimas. Fatimoje saulės stebulą išvydo tie, kurie kelias valandas iškentėjo liūtyje. Pernai pal. Teofiliaus Matulionio relikvijas vežant į Vilniaus katedrą taip pat pliaupė lietus, bet kariams relikvijorių įnešant į Katedrą dangus užsivėrė. G. Grušas linki neprarasti vilties ir melsti gero oro, jei bus prastas – nepabijoti ateiti ir su skėčiu. Kaip sakė popiežius Jonas Paulius II prieš 25 metus lietuje merkiant susirinkusį jaunimą, tai yra malonių lietus.

Lietuvai laukiant popiežiaus Pranciškaus, Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčia, esanti Rotušės aikštėje, bus atvira ir naktį. Atvykusieji galės užeiti bet kuriuo metu, nes nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio čia vyks nepertraukiamas maldos budėjimas. Šis laukimo laikas prasidės rugsėjo 21 d. 20 val. šv. Mišiomis su popiežiaus vizito savanoriais, jas aukos Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ. Po Mišių prasidės Švč. Sakramento adoracija, kuri tęsis iki rugsėjo 23 d. 4.30 val. ryto, kai visa programa persikels į Kauno Santakos parką.

Vienas pagrindinių popiežiaus vizito Lietuvoje įvykių yra susitikimas su jaunimu Vilniaus katedros aikštėje. Kaip jam buvo ruoštasi? Kaip rengta programa, kas dalyvavo rengime, kaip parinkta liudijimų tematika ir pakviesti kalbėti jauni žmonės? Kiek pasirengimuose dalyvavo „institucinė“ Bažnyčia, o kiek pats jaunimas? Klausiame vyskupą Darių Trijonį, Lietuvos vyskupų konferencijoje atsakingą už jaunimo sielovadą.

Šios savaitės pradžioje popiežius Pranciškus priėmė jaunimo grupės iš Prancūzijos, iš Grenoblio-Vienos vyskupijos kvietimą susitikti. Susitikimas įvyko Vatikane, neformalioje aplinkoje, kalbantis, klausiant ir atsakant. Jauni prancūzų katalikai, nuo 14 iki 25 metų, uždavė Šventajam Tėvui daug klausimų apie tai, kaip elgtis su netikinčiais draugais, kaip gyventi visuomenėje, kuri tapo labiau sekuliaria nei krikščioniška, taip pat apie lytiškumą.

Vienas „stipriausių“ popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje momentų bus jo malda buvusio KGB kalėjimo rūsyje, kuriame pokario metais buvo įkalinti tūkstančiai žmonių – ne tik rezistentai, bet beveik visi Lietuvos vyskupai, daug kunigų.

Lietuvos vyskupai 2018 metų kovo 14–16 dienomis vykusiame Lietuvos vyskupų konferencijos plenariniame posėdyje aptarė situaciją, kai Santuokos sakramentą priimantys tikintieji dar nėra priėmę Sutvirtinimo sakramento.

1983 metais ilgus mėnesius tardomas KGB kalėjime Vilniaus centre tuometinis Kybartų klebonas Sigitas Tamkevičius negalėjo nė susapnuoti, kad po 35 metų jo kamerą aplankys Šventasis Tėvas.

„Tai buvo pirmas mūrinis gyvenamasis pastatas Kaune, kuris savo apimtimi tarp vienaaukščių medinių pastatėlių atrodė kaip dabartinis „Akropolis“, – sako architektė Asta Prikockienė. – Tai buvo viso Kauno mūrinės architektūros pradžia. Iš jo miestiečiai ėmė pavyzdį, mokėsi ir statė kitus namus.“

Šiandien gausu įvairiomis pasaulėžiūromis paremtų programų, seminarų, skirtų moterims, moteriškumui atskleisti, atrasti. Moterys su didele energija ir užsidegimu ieško savojo tapatumo ir vietos, savojo pašaukimo, misijos, panaudodamos tas savybes, kurios prigimtos. Jaučiame, kad yra kažkas daugiau nei išoriniai bruožai ir vaidmenys, kad kiekvienos savitumas, atsiskleidžiantis per įvairiausias savybes (tvirtumą, stiprybę, drąsą, švelnumą, jautrumą, įžvalgumą, rūpestingumą…) neapsiriboja vienu ar dviem įprastais vaidmenimis šeimoje, darbe ar Bažnyčioje.

Jėzus kelyje klausė mokinius: „Pasakykite, kuo mane žmonės laiko?“ Jie atsakė: „Vieni – Jonu Krikštytoju, kiti – Eliju, treti – dar kuriuo iš pranašų“. Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras jam atsakė: „Tu esi Mesijas“. Tuomet Jėzus griežtai įsakė niekam apie jį nekalbėti. Ir jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. (Iš Mk 8, 27–35)

Jėzus klausinėja saviškius, tarsi rengdamas nuomonių apklausą: ką sako žmonės apie mane? O žmonės sako, kad esi pranašas, vienas iš didžiausių!

„Jei norime sekti Jėzumi, negana tik žodžių, bet reikia konkrečių pasirinkimų ir darbų“, sakė popiežius Pranciškus sekmadienio vidudienį, prieš „Viešpaties Angelo“ maldą komentuodamas Mišių Evangeliją.

Anksti šeštadienio ryte popiežius išvyko iš Vatikano ir pradėjo savo kelionę į Siciliją, kurioje aplankė dvi vietoves. Pirmiausia Piazza Armerina miestelį pačiame salos centre, o po to Palermą, didžiausią salos miestą.

Trys vyskupijos bendruomenės bruožai

Susitikime su Piazza Armerina vyskupijos tikinčiaisiais popiežius Pranciškus kalbėjo apie sinodinę ir Žodžio Bažnyčią, apie eucharistinę bendruomenę ir, ypač, apie misionierišką meilę.  

Sekmadienio vidudienio maldos susitikimo dalyviai – romiečiai ir piligrimai – gavo iš popiežiaus dovanų po mažą kryžių.

„Kiekvienas iš jūsų nuolankiai pažvelkite į savo vidų ir savęs paklauskite kuo galite prisidėti, kad Bažnyčios veidas būtų šventesnis“, - šiais žodžiais popiežius Pranciškus kreipėsi į neseniai konsekruotus naujus vyskupus, dalyvavusius jiems skirtuose kursuose.

„Padėkite Bažnyčiai Airijoje padaryti galą šiai istorijai. Ir ką galvoju, kai kalbu apie galą? Ne paprastą puslapio užvertimą, bet vaistų, atitaisymo ieškojimą, viso to, kas būtina žaizdų gydymui ir gyvenimo sugražinimui žmonėms“, - šie popiežiaus Pranciškaus žodžiai buvo ištarti apaštalinėje nunciatūroje Dubline, susitikime su keliomis dešimtimis airių jėzuitų, rugpjūčio 25 dieną. Šio neformalaus susitikimo apibendrinimas ir išsakytos mintys buvo paskelbti rugsėjo 13 dieną jėzuitų žurnale „Civiltà Cattolica“.

Popiežius Pranciškus moko, kad blogybių nereikia slėpti. Šiam Bažnyčios vadovui tiesa svarbesnė nei įvaizdžio išlaikymas, diskusijoje „Aš ir popiežius“ sako kunigas Kęstutis Dvareckas. Televizijos laidų ir renginių vedėjas, aktorius Rimas Šapauskas teigia, kad šiandienės Bažnyčios žaizdos yra apnuogintos: „Todėl privalome priimti realybę tokią, kokia ji yra, – su nuodėmėmis, kartais nusišnekančiais kunigais ir katalikais, kurie nėra labai tikintys.“ 

1. Apie Kūriniją ir jos šventumą. Duonvalgių neapykanta Kūrinijai, fundamentalus jos niekinimas ir naikinimas yra panašus į giliausią naktį, kai Žmogus buvo išduotas. Pati Kūrinija spjaudoma, atitekusi ar atiduota tolydiniam nuplakimui ir patyčiai, vedama į mirtį kančioje – ar tai nepanašu į Jėzaus kelią?

Adoracijos – atrodo daugeliui girdėtas, tačiau ne visiems itin gerai žinomas dalykas, asocijuojantis su Dievu ir Bažnyčia. Teologijos knygos bei žinynai pateikia visiems gerai suprantamą apibrėžimą: juose teigiama, kad adoracijos – tai Dievo garbinimas Švenčiausiame Sakramente. Nuolat vykstančios naktinės adoracijos Lietuvoje nėra įprastas dalykas, dažniausiai adoruojantieji susirenka valandai ar dviem melstis ir taip pagerbti Dievą tyloje. Tačiau kaip iš tiesų viskas atrodo adoracijų naktyje iš arti? Kokių išgyvenimų patiria tikintieji nenutrūkstančiame adoracijų kelyje? 

Šio trečiadienio bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus tęsė katechezių ciklą apie Dekalogą ir skaitė antrąją katechezę apie trečiąjį įsakymą – švęsti Viešpaties dieną, ilsėtis Viešpaties dieną.

Lietuvoje laukiant popiežiaus Pranciškaus, Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ visą mėnesį kviečia solidarizuotis su vargstančiais bei atlikti gailestingumo darbus.

Kaip pranešė Vilniaus arkivyskupija, nuo rugsėjo 13-osios iki spalio 14-osios bus rengiamos atvirų durų dienos, jų metu užsukti vilniečius kvies „Carito“ centrai – bus galima iš arti stebėti jų veiklą, atlikti konkretų gailestingumo darbą.

Aukodamas Mišias Šv. Mortos namų koplyčioje popiežius kalbėjo apie tris svarbiausius vyskupo tarnystės aspektus – maldą, pašaukimo suvokimą ir buvimą su žmonėmis. 

Iki popiežiaus vizito Baltijos šalyse liko mažiau nei dvi savaitės. Kaip šiam istoriniam įvykiui sekasi ruoštis kaimynams latviams ir estams? Kokie pagrindiniai iššūkiai ir lūkesčiai? Koks susidomėjimas Pranciškaus apsilankymu visuomenėse, kur katalikai sudaro ne daugumą kaip Lietuvoje, o mažumą gyventojų?

Priėmęs maždaug šimtą vyskupų iš misijų kraštų, popiežius Pranciškus juos ragino būti maldos, skelbimo ir bendrystės žmonėmis, vengti supasaulėjimo ir klerikalizmo.

Susitikimu su Šventuoju Tėvu šeštadienio rytą baigėsi Tautų Evangelizavimo kongregacijos kasmet rengiami kursai, skirti neseniai paskirtiems ir konsekruotiems vyskupams misijų šalyse.

Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kard. Angelo Becciu sekmadienį Strasbūre, Prancūzijoje, popiežiaus Pranciškaus vardu paskelbė palaimintąja devynioliktajame amžiuje gyvenusią mistikę ir artimo meilės liudytoją Elžbietą Eppinger.

„Efata!, atsiverk!“ – tai dvidešimt trečiojo eilinio sekmadienio Evangelijos raktažodžiai. Ištaręs šiuos žodžius, Jėzus pagydė kurčią nebylį, atvėrė jį kitiems ir pasauliui. Jėzus pagydė ne tik kūno negalią, ne tik sugrąžino klausą ir kalbą, bet taip pat padėjo šiam žmogui būti pilnaverčiu visuomenės nariu. Šie Jėzaus žodžiai turi pasiekti ir mus, turi atverti mūsų širdis kitų žmonių poreikiams.

Jono Malinausko laiškas „Naujojo Židinio-Aidų“ redaktoriui perpublikuojamas iš penktojo 2018 m. žurnalo numerio. 

Gerbiamas Redaktoriau,

jei manęs paklaustum, kuo ypatingas Pranciškaus pontifikatas, kuo jis labiausiai skiriasi nuo ankstesniųjų, atsakyčiau, kad pati akivaizdžiausia ypatybė yra ta, jog nuo pirmos šio pontifikato dienos Vatikane yra du popiežiai. Žinoma, Petro Įpėdinio funkcijas vykdo tik vienas – popiežius Pranciškus, bet ten pat, tame pačiame „Petro garde“ gyvena ir popiežius emeritas Benediktas. Nors tokią visiškai naują situaciją sukūrė Benedikto XVI sprendimas atsistatydinti, padėties šeimininku joje tenka būti Pranciškui.

Popiežius Pranciškus dėkojo vienuolėms už jų gyvą liudijimą, jau daugiau kaip tūkstantį penkis šimtus metų skirtingais būdais pratęsiantį šv. Benedikto dvasingumą ir mokymą.