Šiandien minimas šventasis yra vienas iš daugelio šventųjų, pirmajame tūkstantmetyje kilusių anglų didikų rūmuose. Edvinas buvo Deiros kunigaikštis, kuriam daug metų teko praleisti tremtyje Etelfrito valdymo periodu. Kai pastarasis 616 metais žuvo mūšyje, Edvinas perėmė sostą, greitai tapdamas absoliučiu monarchu, tai yra jo valdžia apėmė visus kitus anglosaksų valdovus. Tuo metu jis dar buvo pagonis, tad prašydamas krikščionio Kento karaliaus dukters Etelburgos rankos, privalėjo užtikrinti, kad niekaip netrukdys sutuoktinės religiniam gyvenimui. Taigi Etelburga išvyko į šiaurę, lydima savo kapeliono Šv. Paolino.
Pasak garsaus krikščionių istoriko Šv. Bedos Garbingojo, Edvinas buvo labai atsargus žmogus, tad gana ilgai svarstė galimybę tapti krikščioniu. Galiausiai trys veiksniai paskatino jį šiam pasirinkimui: išsigelbėjimas nuo pasikėsinimo, prisiminimas regėjimo ir įžado, kurį padarė tremtyje, ir galiausiai, bet ne mažiau svarbus, nuoširdus laiškas, kurį gavo iš popiežiaus Šv. Grigaliaus Didžiojo.
Kaip reikalauja tradicija, karalius sukvietė savo patarėjus, išklausydamas kiekvieno nuomonės. Vienas jų pasakė: „O karaliau, žmonių gyvenimas žemėje, lyginant jį su visu mums pažįstamu laiku, man panašus į tai, kai tu vakarieniauji su savo didikais žiemą, su uždegtu židiniu ir apšildytoje salėje, lauke stūgaujant vėtrai, pliaupiant lietui, ir įskrenda į namus žvirblis, ir vėl greitai išskrenda. Įlekia pro vienas duris, o pro kitas jau išlekia. Tą trumpą laiką, kol yra viduje, jo nebevargina audra, jis praleidžia trumputę ramybės akimirką. Tačiau tuoj pat vėl panyra į lietų išnykdamas tau iš akių. Lygiai taip pat žmonių gyvenimas tampa regimas trumpą akimirką, o mes visiškai nieko nežinome apie tai, kas buvo po to, kas buvo prieš tai. Tad jei ši nauja doktrina mums padės suprasti ką nors daugiau, be abejo verta ja sekti“.
Nusprendė, kad naujoji religija bus priimta tuo atveju, jei padės geriau suprasti gyvenimo prasmę, nes pats senojo pagonių kulto vyriausiasis kunigas pripažino, kad šiuo klausimu jų tėvų religija negali niekaip padėti. Todėl pakvietė Pauliną pamokyti ko nors daugiau apie Dievą. Vėliau buvo nuspręsta priimti krikščionybę ir kartu su karaliumi Edvinu 627 metais Jorke pasikrikštyti.
Karalius paskyrė šv. Pauliną Jorko vyskupu ir nurodė pastatyti akmeninę bažnyčią toje vietoje, kur dar ir šiandien stovi katedra. Šventasis monarchas darbavosi skleisdamas krikščionybę ir patvarią taiką savo karalystėje, tiek, kad Beda galėjo apie jį parašyti: „Pasakojama, kad tuo metu karaliaus Edvino valdomose Britanijos teritorijose vyravo tokia taika, kad lig šiol kaip priežodis sakoma, kad jei viena moteris su savo naujagimiu norėjo pereiti salą nuo vieno kranto iki kito, galėjo tai padaryti be jokio pavojaus“.
633 metais Edvinas žuvo mūšyje netoli Hetfield Chase nugalėtas galų karaliaus Kadvalono ir pagonio karaliaus Pendos sąjungininkų. Anglijoje gana greitai paplito kultas, gerbiantis jį kaip kankinį. Popiežius Grigalius XIII davė leidimą pavaizduoti jį greta kitų ano meti kankinių Romos anglų kolegijoje. Ten jam buvo pašvęstos ir keleta bažnyčių.
Šventojo Edvino šventumą galima laikyti daug tikresniu nei daugelio kitų suverenų, kuriuos gerbia krikščionių Bažnyčios. Išties, Beda, neabejotinai krupštus šioje srityje, jį apibūdina kaip teisingą ir gabų karalių, atsivertusį į krikščionybę tik po atidžių apmąstymų ir visa širdimi pasišventė pavaldinių evangelizacijai, nesiimdamas jokios prievartos.
Jo žmona Etelburga, kuri mirė 647 metų rugsėjo 8 dieną tapusi Lymingo abate, kartais taip pat yra gerbiama kaip šventoji, nors ir ne tokiu mastu.
