Šeštadienio rytą popiežius Pranciškus aukojo Šv. Juozapo šventės Mišias ir jų metu konsekravo du vyskupus – Peterį Brianą Wellsą, naują apaštališkąjį nuncijų Pietų Afrikos Respublikoje, Botsvanoje, Lesote ir Namibijoje ir Miguelį Angelį Ayuso Guixot, Popiežiškosios religijų dialogo tarybos sekretorių.

Kovo 21 d. minime šv. Mikalojų (Nicholas von Flue; 1417-1487), atsiskyrėlį.

Mikalojus gimė netoli Sachselno, Šveicarijoje. Tarnavo kariuomenėje, tapo kapitonu, o vėliau teisėju ir deputatu. Mikalojus laimingai vedė, susilaukė 10 vaikų, o būdamas 50 metų nusprendė tapti atsiskyrėliu ir užsidarė celėje Ranfte, netoli Sachselno. Čia jis kasdien po dvylika valandų meldėsi ir noriai dalino patarimus būriams kasdieninių lankytojų.

Dauguma bizantiškajai tradicijai priskiriamų Bažnyčių laikosi Julijaus kalendoriaus ir Didžiąją savaitę pradeda keliomis savaitėmis vėliau nei katalikai. Tačiau kai kurios jų, kaip antai Konstantinopolio Bažnyčia, laikosi Grigaliaus kalendoriaus. „L‘Osservatore Romano“ apžvalgininkas Manuel Nin  kviečia trumpai pažvelgti į Didžiosios savaitės pradžios simboliką iš Bizantiškosios liturgijos perspektyvos.

Verbų sekmadieniu pradedame didžiąją, kupiną atpirkimo paslapčių, savaitę. Ji prasideda Velykų vakariene, Švč. Sakramento įsteigimu, išdavystės šešėlio persmelkta nuojauta. Šalia apaštalų tarnybos išaukštinimo čia pat seka įspėjimas Petrui. Lemiamos valandos sutinkamos Alyvų kalne. Jėzus suimamas, išjuokiamas ir nuplakamas. Jėzus nueina savo kryžiaus kelią, o jo Kančia ir Mirtis yra palydima gerojo nusikaltėlio, kurio žodžius šiandien milijonai kartoja kaip giesmę ir maldą: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę“ (Lk 23, 42).

Pirmasis naujosios Marijonų vienuolijos simbolis buvo balandis su alyvos šakele snape. Būsimas šventasis Jėzaus Marija Stanislovas gyveno gyva viltimi ir įsitikinimu, kad „Dievas išves naująjį ordiną pro visas žmonių sukuriamas kliūtis, kaip po didžiojo Tvano išvedė į sausumą Nojaus laivą“ (Aliulis). Kuo į būsimą šventąjį Marijonų steigėją pal. t. Stanislovą panašus Marijonų atkūrėjas pal. Jurgis Matulaitis?

Pasakodama išganymo istoriją, Biblija naudoja žalčio įvaizdį. Jis yra gundymo bei pasmerkimo, bet kartu, slėpiningai, ir išganymo simbolis. Apie tai kalba antradienio Mišių skaitiniai, kuriuos popiežius Pranciškus komentavo Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje. Pirmasis skaitinys iš Skaičių knygos kalba apie iš Egipto vergijos išvestos Izraelio tautos murmėjimą prieš Mozę ir Dievą; apie bausmę – nuodingus žalčius ir apie išsigelbėjimo priemonę – ant stulpo iškeltą varinį žaltį, į kurį pažvelgdamas nuodingo žalčio įgeltas žmogus išgelbėdavo gyvybę. Šio simbolio aidą girdime ir šios dienos Evangelijoje kai Jėzus sako, kad jis būsiąs iškeltas aukštyn.

Vatikanas, kovo 15 d. (AFP-BNS). Popiežius Pranciškus antradienį oficialiai pritarė, kad šventąja būtų paskelbta Motina Teresė, dėl savo labdaringos veiklos pasaulyje išgarsėjusi vienuolė, tapusi gailiaširdiškumo simboliu.

Popiežius paskelbė, kad Nobelio taikos premija apdovanotos vienuolės kanonizacijos ceremonija įvyks rugsėjo 4 dieną.

Taip nuspręsta praėjus 19 metų nuo šios albanų vienuolės misionierės mirties. Motina Teresė beveik visą savo brandų gyvenimą pašventė teikdama pagalbą neturtingiesiems Indijos mieste Kalkutoje.

Kovo 19-ąją, minint šv. Juozapo iškilmę, Pilaitėje bus pašventintas kertinis naujos bažnyčios akmuo. Parapijos klebono kun. Ričardo Doveikos iš Jeruzalės parvežtą kertinį akmenį pašventins Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Taip simboliškai prasidės Vilniaus šv. Juozapo bažnyčios statyba.

„Teikti pagalbą skaistyklos vėlėms ir stengtis taikiai gyventi su visais žmonėmis“ – tokias gaires savo įsteigtos kongregacijos šeimai mirdamas nurodė palaimintasis t. Jėzaus Marijos Stanislovas – Jonas Papczynskis, kurį popiežius Pranciškus paskelbs Bažnyčios šventuoju birželio 5 dieną, Šventųjų Gailestingumo metų X eilinį sekmadienį. Tose pačiose kanonizacijos apeigose su septynioliktajame amžiuje gyvenusiu Marijonų kongregacijos steigėju lenku Papczynskiu, šventąja bus paskelbta švedė palaimintoji Marija Elžbieta Hesselblad, jaunystėje iš liuteronų bendruomenės perėjusi į katalikų Bažnyčią šv. Brigitos ordino atnaujintoja, gyvenimą ypatingu būdu pašventusi krikščionių vienybei.

Šiandienos skaitiniuose girdėjome apie bendruomenę, kuri nenori klausyti pranašo žodžių žmonijai. Šią pranašų vedamą tautą dažniausiai supo nedraugiški kaimynai, tad per istoriją ji daug kentėjo: prarado dalį teritorijos, patyrė okupacijų ir tremčių, pažino vergystę, tačiau pasiekė išsvajotą laisvę ir vėl galėjo laisvai gyventi mažame prieš amžius jai skirtame žemės lopinėlyje. Tauta buvo brangi Dievo akyse, o žemė – pirmutinė pavadinta Marijos žeme. Izraelio istorija turi daug panašumų su mūsų Tėvyne, kuri patyrė daug vargo ir skausmo ir kurią mes taip pat vadiname Marijos žeme.

Penktojo gavėnios sekmadienio Evangelijos pasakojimas primena sugautos nusidėjėlės ir klastingų skundikų susitikimą su Jėzumi. Tuo tarpu Jėzui neramios dienos – artėja atpirkimo valanda, todėl taip dažnai nakties poilsis iškeičiamas į maldą Alyvų kalne. Regis, tai mėgstama Jėzaus vieta, kurioje dar ne kartą susikirs Jėzaus, mokinių ir fariziejų keliai. Būtent čia įvyks esminis išdavystės ir išganymo aktas: Judo pabučiavimas ir savanoriškas pasidavimas aukos bei kančios laukiančiai Išganymo taurei.

Kovo 13-ąją, sukako treji metai nuo popiežiaus Pranciškaus išrinkimo. Šia proga Vatikano radijas pakalbino Šventojo Sosto Spaudos salės direktorių t. Federico Lombardi SJ, kuris iki šių metų vasario pabaigos buvo ir Vatikano radijo generalinis direktorius.

Šeštadienio rytą Vatikane įvyko antroji Jubiliejinė audiencija. Šventojo Petro aikštė prisipildė Šventųjų gailestingumo metų piligrimais, kurių didžioji dalis buvo iš Italijos, atvykusių likus savaitei iki Didžiosios savaitės pradžios. Popiežius Pranciškus jubiliejinėje katechezėje irgi kreipė mintis į priartėjusias Velykų iškilmes, pagrindinį krikščioniškojo tikėjimo slėpinį. Audiencijoje perskaitytame Evangelijos pagal Joną skyriuje pasakojama, kad prieš mirtį ir prisikėlimą už mus Jėzus atliko gestą, kuris giliai įsirėžė į mokinių atmintį: tai kojų mazgojimas (Jn 13). Tai buvo toks nelauktas ir stulbinantis gestas, kad Petras nenorėjo su tuo sutikti. Popiežius Pranciškus kvietė audiencijos dalyvius kartu su juo apmąstyti Jėzaus paskutiniuosius žodžius: „Ar suprantate, ką jums padariau? (...) Jei tad aš –Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti (13,12.14)“

Trečiadienį, Petropolyje, nedideliame pietinės Brazilijos mieste, per apiplėšimą gatvėje nužudytas pranciškonas t. Antonio Moser. 75 metų amžiaus kunigas dalyvavo paskutiniame Vyskupų sinode Romoje kaip vienas iš Ypatingojo sekretoriato bendradarbių. Turtingas ir vaisingas buvo Fra Antonio Moser, teologijos knygų autoriaus ir leidėjo gyvenimas, reikšdamas užuojautą parašė Brazilijos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius vysk. Leonardo Steiner, prisiminęs velionio reikšmingą įnašą rengiant ir skelbiant teologinius veikalus, dalyvaujant teologiniuose debatuose, visų pirma moralinės teologijos srityje.

Viduramžiai dažnai yra pristatomi kaip kažkoks abstraktus tamsus laikotarpis, kuriame vyravo vien blogi dalykai, prietarai ir stereotipai, kurie tik įmanomi, nepamirštant paminėti, kad jie sukurti krikščionybės. Tuo pat metu milijonų turistų iš Europos ir kitų žemynų viduramžiais pastatyta Paryžiaus Dievo Motinos ar Kelno katedros apibūdinamos epitetais „nuostabios“, „didingos“, „šedevrai“, kaip ir pagal gotikinių katedrų modelį pastatyta Antonio Gaudì „Sagrada Familia“ bažnyčia Barselonoje. Kaip „tamsieji“ viduramžiai galėjo sukurti ir šiandien stulbinančius šedevrus? Galbūt pats jų „tamsumas“ yra stereotipas? Tai patvirtins kiekvienas viduramžių istorijos vadovėlis: žinoma, viduramžių visuomenės nesivadovavo šiandienos standartais, tačiau tuo pat metu aktyviai kultivavo ne vien religinį, bet ir intelektualinį ir kultūrinį gyvenimą, o tie sprendimai, kuriais sprendė savo didžiuosius iššūkius, padėjo pagrindus mūsų šiandienai, kaip gerai iliustruoja teisės istorija.

Liuksemburge pradedamos oficialiai minėti Martyno Liuterio inicijuotos Reformos 500 metinės. Agentūra „Sir“ praneša, kad suplanuoti trys maldos susitikimai, kuriems vadovauja vyskupė Margot Kässman, vokiečių evangelinės Bažnyčios tarybos ambasadorė Reformos jubiliejui. Pirmojo susitikimo tema – „Reforma ir ekumenizmas: iššūkis“.

Šventojo Sosto delegacijos vadovas JTO būstinėje Ženevoje mons. Richard Ghyra aktyviai dalyvauja Žmogaus teisių tarybos 31 –osios sesijos diskusijose įvairiais klausimais, o kovo 11 dieną pasisakė apie AIDS epidemiją ir žmogaus teises.

Vienas svarbiųjų krikščioniško gyvenimo momentų, į kurį, ypač dabartiniais Gailestingumo jubiliejaus metais, dažnai atkreipia dėmesį popiežius Pranciškus yra Susitaikinimo sakramentas – nuodėmių atleidimas, kurį Viešpaties vardu kunigas atgailaujančiam žmogui suteikia išpažinties metu. Kaip tikintieji atsiliepia į popiežiaus iškeltą išpažinties svarbą? Kaip Šv. Petro bazilikos nuodėmklausiai vykdo savo tarnystę Šventaisiais metais? Apie tai Vatikano dienraščio „L’Osservatore Romano“ bendradarbis kalbėjosi su Šv. Petro bazilikos nuodėmklausių kolegijos rektoriumi kun. Rocco Rizzo, OFM Conv.

Kovo 15 d. Vatikane įvyks eilinė viešoji konsistorija, į kurią sukviesti kardinolai turės pasisakyti dėl penkių naujų šventųjų skelbimo. Penkių palaimintųjų kanonizacijos bylos jau sėkmingai užbaigtos. Konsistorijoje gavęs kardinolų pritarimą, popiežius galės paskelbti būsimų šventųjų skelbimo datas.

Užbaigiant kovo 2-4 dienomis Briuselyje vykusią Europos Sąjungos vyskupų komisijos (COMECE) pavasario plenarinę sesiją buvo išrinkti du nauji jos vicepirmininkai – Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, Lietuvos vyskupų konferencijai šioje komisijoje atstovaujantis nuo 2005 m. ir Kopenhagos vyskupas Czeslaw Kozon, nuo 2007 m. atstovaujantis Skandinavijos vyskupų konferencijai. Dabar COMECE vadovybę sudaro penki nariai – komisijos pirmininkas Miuncheno ir Freisingo arkivyskupas kard. Reinhard Marx bei keturi vicepirmininkai - vyskupai iš Belgijos, Danijos, Italijos ir Lietuvos. Buvo taip pat paskirtas naujas COMECE generalinis sekretorius – dominikonas iš Strasbūro Olivier Poquillon.

Kelias, padedantis išgyventi Gailestingumą: štai septyni laipteliai, kurie per šią Gavėnią gali padėti kiekvienam priartėti prie Gailestingumo konkrečiais žingsniais. Šį palydėjimą knygelėje „Gavėnia. Proga, kurios negalima praleisti“ pristato benediktinas vienuolis Michael Davide Semeraro, gyvenantis Italijos Val d’Aosta kalnuose. 

Pirmasis laiptelis. Nemokantį pamokyti

Pirmoji pakopa gailestingumo laiptuose  kviečia mus pamatyti viską, kas yra būtiniausia ir kas sudaro kito asmens gyvenimą. Pradedame nuo pagrindinių kiekvieno poreikių – pavalgydinti artimą, tai teisingas atspirties taškas žengiant pirmąjį žingsnį, kuris leidžia kitam pasijusti priimtam.

Popiežius Pranciškus penktadienio pavakare vadovavo Atgailos ir susitaikymo pamaldoms Šv. Petro bazilikoje. Jomis buvo pradėtas atgailos pamaldos  „24 valandos Viešpačiui“, popiežiaus prašymu surengtos daugumoje vyskupijų visame pasaulyje. Po Žodžio liturgijos, popiežiaus homilijos ir tylaus asmeninio pasirengimo Susitaikymo sakramentui, visi norintieji galėjo atlikti individualią išpažintį Vatikano bazilikoje. Popiežius, atlikęs asmeninę išpažintį, pats sėdosi į klausyklą, greta kitų šešiasdešimties kunigų nuodėmklausių, klausyti išpažinčių. Be 25 pastovių klausyklų bazilikoje buvo paskirta antra tiek vietų, kuriose buvo galima asmeniškai kreiptis į nuodėmklausius. Atgailos pamaldose buvo skaitomas pasakojimas iš Morkaus evangelijos apie Jericho neregį, po kurios popiežius pasakė homiliją.

Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas ir Kauno rajono vadovai aptarė bažnytinio paveldo situaciją ir darbus, kurie padėtų spręsti opias bendruomenės problemas.

Džiaugiasi Paštuvos bažnyčia

„Bažnyčios yra gražiausi statiniai, todėl jų likimas turėtų rūpėti visiems“, – kalbėjo arkivyskupas Raudondvario dvare vykusiame susitikime.

Kartu jis pasidžiaugė iš pelenų pakilusia Paštuvos Šv. Barboros bažnyčia, kurią pernai pastatė bendruomenė. L. Virbalui teko pašventinti šiuos maldos namus. Atidarymo iškilmėse dalyvavo keli tūkstančiai tikinčiųjų, tarp kurių buvo ir Prezidentas Valdas Adamkus. „Buvo nuostabu matyti tiek daug švytinčių veidų“, – prisiminė dvasininkas.

Šv. Perpetua ir Felicita

Kovo 7 d. minimos Perpetua ir Felicita (m. 203), Kartaginos (Afrikoje) kankinės. Perpetua buvo kilminga romėnė – matrona, Septimijaus Severo persekiojimų metu suimta su keletu kitų krikštui besiruošiančių krikščionių, jai esant nėščiai. Kartu su ja buvo suimta taip pat besilaukianti kūdikio jos vergė Felicita, jos vyras Revokatas, taip pat Saturninas ir Sekundas.

Ką pasakytumėte apie žmogų, kuris būdamas vos 14 metų vadovavo 12 000 vyrų kariuomenei? Tiesa, jam tai nebuvo prie širdies, tad netrukus jis atsiribojo nuo karybos. Savo įtakingos šeimos bei giminės skatinamas jis ėmėsi politikos bei diplomatijos ir čia atskleidė turįs nepaprastą gyslelę. Jam buvo siūlomos karūnos, princesės ir didi ateitis. Bet ne, jis nesiekė karjeros. Jam titulas nebuvo būtinas, kad galėtų tarnauti žmonėms. Visgi jis taip gerbė savo tėvų valią, kad buvo pasiryžęs daryti tai, ko iš jo tikimasi. Tačiau daryti ne bet kaip, ne grobuoniškai ar tironiškai, bet taip, kaip Jėzus darė – teisingai, išmintingai ir su meile. Ir jo darbai liudijo už jį patį bei pateisino jo šventą keistumą. Jėzus jam buvo didvyris, jo herojus ir idealas. Pats būdamas gero stoto, nepaprastai mandagus ir išauklėtas, turėjo širdį, nesuteptą puikybės. Apsuptas daugybės damų jis aklai nesivaikė jų dėmesio, bet kiekvienai demonstravo jų nepaprastą orumą ir vertę. Nes buvo skaistus. Ir tai mūsų karalaitis, mūsų, lietuvių princas – šv. Kazimieras.

Kai skaitau Jėzaus palyginimą apie tėvą ir du jo sūnus, kurių vienas paliko tėvo namus, o antrasis tėvo namuose jautėsi taip pat nelaimingas, visuomet prisimenu kun. Juozo Zdebskio, tik ką sugrįžusio iš Pravieniškių lagerio, pamokslą. Alytaus Angelų Sargų bažnyčioje jis aukojo Mišias ir sakė pamokslą būtent apie sūnų palaidūną. Metus praleidęs Pravieniškių lageryje tarp vagių ir kitokių nusikaltėlių, iš arti matęs tą tolimą nuo Dievo šalį – nuodėmės pasaulį, kunigas analizavo žmogaus tragediją, kai jis palieka dangaus Tėvo namus. Šio pamokslo paliktas įspūdis išliko manyje ir po penkiasdešimties metų.

Antrąjį gavėnios sekmadienį su Jėzumi ir trimis apaštalais – Petru, Jokūbu ir Jonu – kopiame į kalną, kur Galilėjos Mokytojas leis savo mokiniams dalyvauti nepaprastame regėjime – pamatyti jo dieviškąjį spindėjimą (plg. Lk 9,28–36).

IV gavėnios sekmadienis mus sugrąžina prie amžinos sūnaus palaidūno temos. Tai gyva jausmų grandinė, kuri pasakoja apie tėvų ir vaikų santykius, ne visuomet idiliškus ir ne visuomet šiuos santykius lydi laiminga pabaiga. Dar daugiau, sūnaus palaidūno tema nepalieka abejingu vyresniojo brolio, kuris ištikimai tarnauja tėvui ir namų ūkiui. Kaip jam elgtis brolio palaidūno akivaizdoje ir kaip suprasti tėvo besąlygišką meilę tiek ištikimam sūnui, tiek palaidūnui?

Vasario 28 dieną sumos šv. Mišių metu Vilkaviškio katedroje paminėtas Vilkaviškio vyskupo ordinaro Rimanto Norvilos kunigystės 25-erių metų jubiliejus. J.E. vyskupas R. Norvila sumos padėkos šv. Mišias aukojo kartu su savo studijų Kauno kunigų seminarijoje kurso draugu teol. lic. Remigijumi Gaidžiu, besidarbuojančiu Šunskų parapijos klebonu, taip pat Policijos kapelionu. Su jubiliatais šv. Mišias koncelebravo Vilkaviškio vyskupijos dekanai ir vicedekanai bei keletas kunigų. Šv. Mišių pabaigoje abu jubiliatai suteikė tikintiesiems ypatingą, šiai progai skirtą palaiminimą.

Pietūs su JAV prezidentu Ronaldu Reaganu, apsilankymas Kremliuje pas Michailą Gorbačiovą, pokalbiai su popiežiumi Jono Pauliumi II ar Czesławu Miłoszu, savo akimis regėtas partizanas Juozas Lukšas-Daumantas, gyvenimas Paryžiuje, Romoje, Maniloje, Ankaroje, galiausiai Vilniuje – sunkiai aprėpiamą ir turtingą biografiją sukaupęs kardinolas Audrys Juozas Bačkis ryžosi ilgiems ir atviriems pokalbiams, kurie sugulė į knygą „Taip, laimingas“.