Karalaite
Poniai

Paskutinė vakarienė

Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. Vakarieniaujant, kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Dievo ir einąs pas Dievą, Jėzus pakyla nuo stalo, nusivelka viršutinius drabužius ir persijuosia rankšluosčiu. Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs. Taip jis prieina prie Simono Petro. Šis jam sako: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas!“ Jėzus jam atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi“. Petras atsiliepė: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!“ Jėzus jam sako: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi“. Tada Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ Jėzus į tai atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, deja, ne visi“. Jis mat žinojo apie savo išdavėją ir todėl pasakė: „Jūs ne visi švarūs“. Numazgojęs mokiniams kojas, jis užsivilko drabužius ir, sugrįžęs prie stalo, paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate mane 'Mokytoju' ir 'Viešpačiu' ir gerai sakote, nes aš toks ir esu. Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau. (Jn 13, 1–15)

MEILĖS PASLAPTIS

Nelengva suprasti, ką mąsto žmonės, tačiau įmanoma. Tuo tarpu Dievo mintys mums taip ir lieka iki galo nesuprastos ir neišaiškinamos. Tai, ką Jis pats mums apreiškia, mes priimame su atodūsiu „teesie Jo valia“.

Ne kartą išganymo istorijoje Dievui teko galynėtis su žmogiško mąstymo inercija, tačiau, reikia pasakyti, kad nors ir būdavo, kad žmonės parsirodydavo esą „kietakakčiai“, taip pat ir Dievo veiksmai ne visuomet būdavo lengvai suprantami.

Tiesa, Dievas niekuomet nėra pažadėjęs, kad viskas, ką Jis daro ar nusprendžia, turi būti tuoj pat aišku. Tam reikia sulaukti tinkamo laiko, o ir pačiam žmogui reikia įveikti kelią, vedantį į tos tiesos suvokimą. Ši kelionė susijusi su nemenkais sunkumais, reikalauja pastangų, rizikuojant netgi prarasti tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu. Ne vieną kartą esame skundęsi Dievui: „Dieve, kodėl? Kodėl tai turi atsitikti? Kodėl leidi, kad tai įvyktų? Kodėl neleidi man suprasti, kodėl taip atsitiko?“ Yra labai daug Dievo valios pasireiškimų, kuriuos sunkiai suprantame ar tai padarome tik praėjus ilgam laiko tarpui.

Tą vakarą, Paskutinės Vakarienės metu, „kai velnias jau buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį“, Jėzus padaro labai keistą poelgį. Evangelistas Jonas sako, kad Jėzus suvokė, jog „Tėvas yra viską atidavęs į jo rankas, kad jis išėjęs iš Tėvo ir einąs pas Tėvą“, todėl būtų galima tikėtis, kad Jis savo mokiniams pasakys kažką labai svarbaus, kas nulems visą jų, kaip Dievo vaikų, ateitį.

Iš tikrųjų, tai buvo labai svarbu, tačiau Jėzaus pasirinktas būdas šį slėpinį išaiškinti nebuvo lengvai suprantamas. Apaštalai apstulbę leido Jėzui nuplauti jų kojas. Vien Petras pabandė išreikšti abejonę dėl tokio Jėzaus poelgio, tačiau, sulaukęs atsako: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi,“- pabijojo būti Mokytojo atstumtas.

Ką gi tokio nesuprantamo, kas privertė nutilti visus apaštalus, padarė Jėzus? Jis padarė tai, ko niekuomet, žydų supratimu, nebūtų turėjęs padaryti Mokytojas savo mokiniams, tuo labiau Mokytojas, save apreiškęs, kaip Mesiją, Dievo Sūnų. Apaštalai negalėjo suprasti, kaip Jis gali plauti jiems kojas, tarsi pats menkiausias, labiausiai paniekintas tarnas! Mokinių nuomone, tai tikrai nebuvo suderinama su Dievo didybe.

Deja, mūsų nuomonė ne visuomet atitinka Dievo valią. Dievo logika Jėzaus Kristaus asmenyje yra kryžiaus logika, tuo tarpu kryžius pamaldiems žydams visuomet reiškė beprotybę ir papiktinimą. Tačiau kaip tik toji nesuprantama Dievo valia tą naktį ves Jėzų per Getsemanės sodo sutemas, suėmimą, išreiškiantį visagalio ir nemirtingojo Dievo įžeidimą, bei kryžiaus papiktinimą, „tapusį visiems amžinojo išganymo priežastimi“.

Todėl ąsotis ir rankšluostis Dievo rankose, paniekos verti daiktai, kuriais naudojasi tik vergai, Jėzaus asmenyje tampa meilės ženklu. Jame Dievas paklusniai pasitarnauja žmonijai: Jis paklusnus iki kryžiaus mirties.

Vyno taurę ir duonos gabalėlį, paprastos kasdienybės simbolius, kuriuos pamaldūs žydai aukodavo Dievui, kaip padėką už gausų derlių, Dievo Sūnus grąžina žmonijai, kaip visuotinio išgelbėjimo sakramentą, kuris turi būti švenčiamas per amžius, „kol Jis ateis“.

Visas šis nesuvokiamas apsikeitimas malone įvyksta tą pačią „naktį, kurią Jėzus buvo išduotas“. Kaip tik tą naktį Jėzus norėjo išgyventi brolystę ir džiaugsmą, kaip tai darydavo kiekvienas mokytojas su savo mokiniais, tačiau, paklūstant slėpiningam Dievo planui, liko paliktas visų, netgi tų, kurie jam žadėjo visišką ištikimybę…

Buvo naktis… tamsybių valanda, kai susidūrėme su nesuprantama Dievo valia, prašokančia vargingus žmonių sumanymus. Tačiau galų gale viskas tapo aišku spindulingą Velykų rytą!

Mons. Adolfas Grušas

Powered by BaltiCode