IV Velykų sekmadienis – tai Gerojo Ganytojo ir pasaulinė maldų diena už pašaukimus. Šį sekmadienį ypatingu būdu apmąstome Kristų kaip Gerąjį Ganytoją, kurį avys atpažįsta, klauso Jo balso ir seka paskui Jį. Jeigu šie trys bruožai yra gyvi pavyzdžiai kiekvienam iš mūsų, tada esame verti tokio gerojo ganytojo, koks yra pats Kristus, kuris ieško kiekvieno iš mūsų net tada, jei taptume ir paklydusia avimi.

Popiežiui paskelbus naująjį apaštališkąjį paraginimą, spaudoje pasirodė nemažai komentarų. Pristatome keletą jų.

Kunigas Antono Spadaro, jėzuitų žurnalo „La Civilta Cattolica“ redaktorius,  interviu „Aleteia“ portalui sako, kad paraginimas žymi kalbėjimo būdo pasikeitimą,  kuris iš esmės prasidėjo su popiežiaus Pranciškaus pontifikatu. Popiežius kalba taip, kad visi galėtų suprasti. Dokumente atsiskleidžia gilus poros gyvenime egzistuojančių psichologinių dinamikų, aistrų, erotizmo suvokimas ir viskas vadinama tikraisiais vardais. Dokumentas yra ne apie doktriną, bet šeimos džiaugsmą ir meilę, popiežius kalba apie dalykus, kuriuos žmonės patiria kasdienybėje. Popiežius kalba kaip ganytojas, jo žinia skirta ne teoretikams, bet krikščionims.

Per Velykas ir po jų Mišiose buvo skaitomi evangelistų pasakojimai apie Jėzaus pasirodymus moterims, į Emausą ėjusiems dviem mokiniams, Jėzaus mokiniams, susirinkusiems į Paskutinės Vakarienės menę ir vėliau žvejojantiems Genezareto ežere.

Reikia klausyti Šventosios Dvasios. Nereikia jai priešintis, - sakė popiežius Pranciškus ketvirtadienio rytą aukotų Mišių homilijoje komentuodamas šios dienos skaitinį iš Apaštalų darbų. Pastarosiomis dienomis Mišių skaitiniuose buvo kalbama apie Šventosios Dvasios įkvėptą pirmųjų krikščionių veikimą ir apie kitų priešinimąsi Šventajai Dvasiai. Jos įkvėpimo nepriėmė Jeruzalės šventyklos kunigai, nors matė apaštalų daromus stebuklus. Šventajai Dvasiai priešinosi ir tie,  kurie nužudė diakoną Steponą. O štai šį kartą Apaštalų darbų knyga pasakoja apie Šventosios Dvasios įkvėptą apaštalą Pilypą, kuris krikštija svetimšalį etiopą. O jis, tos pačios Dvasios paskatintas, prašo, kad apaštalas jį pakrikštytų.

Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje popiežius Pranciškus, komentuodamas apaštalo Mato pašaukimą, dar kartą apsvarstė žmogiško nuodėmingumo ir Dievo gailestingumo susitikimą: tiek paties Mato, tiek visų tikinčiųjų gyvenime.

Matas buvo muitininkas, mokesčių rinkėjas, dirbęs romėnams, ir todėl traktuojamas kaip viešas nusidėjėlis. Tačiau Jėzus pakviečia jį juo sekti ir tapti jo mokiniu. Matas sutinka ir pakviečia į savo namus vakarienei, su visais mokiniais. Tada ir kyla ginčas tarp Jėzaus mokinių ir fariziejų, kurie priekaištauja jiems, kad jie, kartu su Mokytoju, dalinasi maistu su muitininkais ir nusidėjėliais. Pasak jų, į tokių žmonių namus negalima eiti. O Jėzus, priešingai, nuo jų nesišalina, bet lankosi jų namuose, atsisėda šalia jų. O tai reiškia, kad jie gali tapti jo mokiniais.

Rinkti politinius lyderius, kurie darbuotųsi vardan bendrojo gėrio ir būtų pasišventę tarnauti piliečiams: taip likus mėnesiui iki politinių rinkimų, kurių metu bus renkamas ir šalies prezidentas, tikinčiuosius ragina Filipinų vyskupai. Konferencijos pirmininko arkivyskupo Socrates Villegas pasirašytoje notoje rašoma, kad Filipinų ganytojai parengė gaires rinkėjams pagal dešimt įsakymų. Šių gairių santrauką paskelbė agentūra „Fides“.

Vau daugiau nei 400 metų prie Aušros vartų Dievo Gailestingumo Motinos paveikslo susitinka Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, Baltarusijos ir kitų kraštų tikintieji melsti globos ir užtarimo, dėkoti už patirtas malones.

Dievo Gailestingumo Motina buvo ypač brangi šv. Faustinai, Dievo Gailestingumo Motinos kongregacijos vienuolei, tapusiai viena žymiausių Bažnyčios mistikių, per kurią Jėzus perdavė žmonijai Dievo Gailestingumo žinią, kviesdamas atsigręžti į Jo Gailestingumą: „Senajame Testamente, – sakė Jis jai, – siunčiu pranašus pas savo tautą su griausmais. Šiandien siunčiu tave pas visą žmoniją su manuoju Gailestingumu.Nenoriu bausti išvargintos žmonijos, bet trokštu ją išgydyti, glausdamas prie gailestingosios savo širdies“ (Dien. 1588). „Iki ateisiu kaip teisingas Teisėjas, plačiai atversiu savo Gailestingumo duris. Kas nenori įeiti pro Gailestingumo duris, tas turi įeiti pro mano teisingumo duris” (Dien. 1146).

Balandžio 8 d. buvo paskelbtas posinodinis apaštališkasis paraginimas „Amoris laetitia“ (Meilės džiaugsmas), kurį popiežius Pranciškus parašė remdamasis pernai ir užpernai vykusių dviejų šeimos problemas ir pašaukimą nagrinėjusių Vyskupų Sinodo asamblėjų siūlymais. Apaštališkąjį paraginimą popiežius pasirašė kovo 19 d.

Apie 40 tūkst. žmonių dalyvavo balandžio 9 d. rytą Šv. Petro aikštėje vykusioje jubiliejinėje bendrojoje audiencijoje. Popiežius Pranciškus jiems kalbėjo apie išmaldą – vieną tradicinių gerųjų darbų, kurio nereikėtų neužmiršti ypač dabar, kai švenčiame Gailestingumo metus.

Popiežius Pranciškus paskyrė kardinolą Pietro Parolin, Vatikano valstybės sekretorių, Popiežiškuoju legatu į Lietuvos nacionalinį gailestingumo kongresą Vilniuje gegužės 6-8 dienomis, pažymima šeštadienį Vatikane paskelbtame oficialiame komunikate.

Lietuvos Vyskupų konferencijos sekretoriatas pranešė apie Vatikano valstybės sekretoriaus apsilankymą po vyskupų plenarinio posėdžio Marijampolėje, balandžio 4 dieną. Posėdyje dalyvavęs Apaštališkasis nuncijus Lietuvai arkivyskupas Pedro Lopez Quintana Lietuvos ganytojams pristatė Vatikano Valstybės sekretoriaus apsilankymo Vilniuje detales.

Kun. Antanas Saulaitis dalijasi patarimais, kaip galima skaityti Šv. Raštą. Kaip jį „prisijaukinti“, jei niekada nesame skaitę patys? Ar geriausia pradėti nuo pradžių? Gal vertėtų pirmiau perskaityti kokią knygą apie Šv. Raštą? Kun. Antanas Saulaitis yra kunigas jėzuitas, Vilniaus universiteto šv. Jonų bažnyčios vicerektorius. Daugelį metų darbavosi JAV, Brazilijoje.

Esu tikintis, dalyvauju šv. Mišiose sekmadieniais ir stengiuosi neapleisti maldos, tačiau pats niekuomet nesu skaitęs Šventojo Rašto. Nuo ko vertėtų pradėti?..

Jau labai geras žingsnis – bažnyčioje klausytis ir girdėti Dievo žodį. Homilija (pamokslas) dažnai būna apie dienos skaitinių reikšmę šiandien. Iš anksto namie paskaičius numatytus skaitinius, dar geriau girdime ir Šv. Raštą, ir suvokiame Gerąją Naujieną, kuri skirta mums dabar ir čia.

Balandžio 5 d. Ignalinos r. sudegė Ceikinių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia. Medinė liaudies architektūros formų bažnyčia pastatyta 1773-iais metais. Bažnyčios gaisras Ceikinių parapijos tikintiesiems ir bažnyčią aptarnaujančiam kunigui Marijonui Savickui tapo skaudžia nelaime – pastaraisiais metais bendruomenės pastangomis bažnyčia buvo remontuojama ir gražinama, nuveikta daug prasmingų darbų.

Penktadienį paviešintas popiežiaus Pranciškaus posinodinis apaštališkasis paraginimas šeimos tema Amoris Laetitia (Meilės džiaugsmas). Jį popiežius parašė remdamasis dviejų vyskupų sinodų apie šeimų sielovadą išvadomis ir darbo grupių pasiūlymais.

Dievo Gailestingumo metais (2011), kuriuos paskelbė vyskupai Lietuvoje, Dievo Motinos gimimo šventės metu Šiluvoje, arkivyskupas Sigitas Tamkevičius sakė: „Dabar, šią valandą, kviečiu susitelkti ties Dievo Gailestingumo slėpiniu, kuris yra labai svarbus kiekvienam pasaulio žmogui, o ypač svarbus mums, lietuviams. Kodėl mūsų̨ visuomenė yra tapusi tokia kietaširde ir negailestinga? Nesuradus atsakymo į šį klausimą, mes galime nepatirti Dievo Gailestingumo. Viena iš svarbiausių kietaširdiškumo [ir savanaudiškumo] priežasčių yra padarytos ir neapgailėtos nuodėmės, ypač nuodėmės prieš meilę artimui.”

O iš tiesų tai būta jau ketvirto Jėzaus pasirodymo savo mokiniams po prisikėlimo iš numirusių. Pirmasis pasirodymas buvo Marijai Magdalenai. Antrasis – aukštutiniame kambaryje mokiniams be Tomo. Trečiasis – jau ir su abejojančiu apaštalu Tomu, kurio istoriją klausėme bažnyčiose praėjusį sekmadienį, ir štai ketvirtasis – Galilėjoje, prie Tiberiados ežero, kur mokiniai po Jėzaus nukryžiavimo ir mirties lyg ir bando sugrįžti į įprasto gyvenimo vėžes.

Viena originaliausių kontempliatyvių vienuolijų yra kartūzai. Tai mūsų laikų atsiskyrėliai, kaip pirmųjų krikščionybės amžių tyrų eremitai, įjungti į vienuolinio gyvenimo rėmus. Kadangi jie yra atsiskyrėliai, tai kiekvienas gyvena atskirai — savo mažo namelio patalpose. Kadangi jie priklauso vienuolijai, tai jų nameliai sudaro koloniją, tvarkomą vienos vadovybės ir regulos.

Kiekvienas dviaukštis namelis yra taip aptvertas ir atitvertas, kad į jį negalima įžvelgti iš kito namelio. Mat, kartūzas turi jaustis vienas. Pro langą matosi melsvas dangus ir Dievo gamtos panorama, skęstanti saulėje arba migloje. Šalia, to, bekraštė dvasios perspektyva į Dievą ir niekieno nedrumsčiama tyla.