Ne taip svarbu, kokią Bažnyčią mes paliksime, svarbiau, kokius žmones paliksime Bažnyčiai po savęs. Nes jeigu yra žmonių – tai bus ir Bažnyčia, jeigu nėra žmonių – tai bus tik pastatas.

Europa sensta nevienodai. Yra šalių, ypač Rytų Europoje, kurių bažnyčiose dar gausu jaunimo, reikalingos Mišios jaunoms šeimoms su kūdikiais, o dėl vis didėjančio ilgaamžiškumo mūsų bažnyčios ir šiaip dažnai dar perpildytos. Nepaisant to, atidžiau pažiūrėjus ateities perspektyva ramybės neįkvepia: jaunimo Bažnyčioje vis mažiau. Pavyzdžiui, JAV jau ne pirmą dešimtmetį stebimas vadinamųjų „nones“ – tai yra religijai visiškai abejingų asmenų skaičiaus didėjimas.

Bažnyčia privalo siekti susitikimo su žmogumi visų pirma jo kančios kelyje. Šiame susitikime žmogus tampa „Bažnyčios keliu” ir šis kelias yra vienas svarbiausiųjų jos kelių.

Popiežius paskyrė Dakos (Bangladešas) arkivyskupą, kardinolą Patricką D’Rozario, C.S.C., savo ypatinguoju pasiuntiniu į Pasaulinės ligoninių dienos minėjimą, kuris įvyks vasario 9-11 dienomis Kalkutoje, Indijoje.

Gruodžio 12-ąją Bažnyčia liturgijoje mini Gavadalupėje apsireiškusią Švč. M. Mariją, o gruodžio 9-ąją švenčiamas ją regėjusio šv. Jono Didacho liturginis minėjimas.

Per šias šventes didžiulės maldininkų minios aplanko Gvadalupės šventovę Meksikoje. Popiežius Pranciškus Gvadalupės Marijos šventę kasmet pamini kartu su Romoje gyvenančiais imigrantais iš Lotynų Amerikos. Taip pat šių metų gruodžio 12-osios, trečiadienio, vakarą jie susirinks į popiežiaus aukojamas Mišias Šv. Petro bazilikoje.

Naujieji palaimintieji, priklausę aštuonioms vienuolinėms kongregacijoms, buvo nužudyti ekstremistų iš neapykantos tikėjimui 1994–1996 metais. Tačiau tuo laikotarpiu žuvo ir dešimtys tūkstančių kitų nekaltųjų, musulmonų. Dešimtis metų tarp jų praleidę vienuoliai, dvasininkai, misionieriai nepaliko krašto sunkiu metu.

Meilė yra ir mūsų ryšys su Dievu. Šventoji Dvasia ateina su religine patirtimi, su žmogaus dvasingumu. Bet jei religingumas viską nustelbia, Šventosios Dvasios nelieka. Mes lyg ir darom, lyg ir gyvenam, bet nėra išminties, gelmės.

Visi pažįstame reklamą – be šios „damos“ neapsieina nė vienas, norintis išpopuliarinti savo prekę ar idėją. Šiais laikais yra reklamuojamos ne vien stulbinančios priemonės nuo raukšlių ar nešvarių kanalizacijos vamzdžių, bet ir atitinkamas elgesys su savo artimu: sąmoningas ir blaivus vairavimas bei pagarba sėdinčiam šalia automobilyje, tiek fizinio, tiek psichologinio smurto nenaudojimas prieš augančius vaikus ar pakančią žmoną, jautrus požiūris į negalią turinčius asmenis ir dar daugiau kitų mums žinomų pavyzdžių. Tačiau ką mes, kaip katalikai, galime reklamuoti? Ar mes, kaip Bažnyčios dalis, turime padėti jai augti, pasitelkdami reklamą? Ar Bažnyčios vizijai pelnyti sielų išganymą reikalingas populiarumas?

Adventas, laikas įsiklausyti į kuklų, bet veiksmingą mūsų Viešpaties buvimą mūsų širdyse. Šiais benueinančiais metais vykusio Sinodo jaunimo tema baigiamasis dokumentas pabrėžė įsiklausymo svarbą. Advento pamąstymui – vysk. Gualtiero Sigismondi, vieno iš Sinodo tėvų, pamąstymas, pristatytas Massimo Travascio knygos „Sąžinės diakonija“ įvade.

Lygiai prieš 70 metų, 1948 gruodžio 10 dieną, Jungtinių Tautų Organizacijos asamblėja Paryžiuje priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją. Po Antrojo pasaulinio karo visai Europai ir kitoms šalims virtus griuvėsiais, po pasibaisėtinos paniekos žmogaus gyvybei metų, po grožio, tvarkos ir civilizacijos, kuria šalys anksčiau didžiavosi, baisaus sužalojimo ar visiško sunaikinimo reikėjo naujų visuomeninių ir tarpvalstybinių santykių principų. Juos pasiūlė vienu iš iškiliausių amžiaus dokumentų tapusi Visuotinė žmogaus teisių deklaracija.

Grigalius Nysietis, „Dievas įsiterpia į žmogaus prigimtį. Kalėdų homilijos“, yra Vatikano leidyklos naujovė.

Grigalius Nysietis, „Dievas įsiterpia į žmogaus prigimtį. Kalėdų homilijos“, yra Vatikano leidyklos naujovė. Veikalo autorius, Cezarėjos vyskupas ir šventasis, dabartinės Turkijos teritorijoje IV amžiuje gyvenęs Grigalius Nysietis yra Bažnyčios tėvas, kai kurie apžvalgininkai jį vadina vienu iš svarbiausių Rytų Bažnyčios tėvų. Jo raštai per pusantro tūkstančio metų buvo ir yra pamatinis krikščioniško mokymo lobynas, iš kurio sėmėsi nesuskaičiuojami dvasininkai ir teologai, ypač Rytuose. Vatikano leidyklos išleistas Grigaliaus Nysiečio veikalas „Dievas įsiterpia į žmogaus prigimtį. Kalėdų homilijos“ pirmą kartą išvertas į modernią kalbą. Graikiškai parašytas tekstas dabar išleidžiamas italų kalba.

Tikroji ramybė – tai Kristaus ramybė, neužglaistyta, taurę iki dugno turinčio išgerti Dievo Sūnaus, viską matančio, nepagražinančio ir nepasmerkiančio, ramybė. Jis nesusieja nuodėmės su nusidėjėliu, nes tai du skirtingi dalykai. Mes dažniausiai pjaunam iš peties – nuteisiam ir pasmerkiam. O iš tiesų juk vargšas Judas buvo įkalintas blogo savo poelgio.

Pirmosios gruodžio pusės liturginis kalendorius nestokoja Švč. Mergelės Marijos garbei skirtų iškilmių ir švenčių. 

Gruodžio 8 d. pagerbiamas Švč. Mergelės Marijos Nekaltasis Prasidėjimas, 1854 m. gruodžio 8 d. popiežiaus Pijaus IX paskelbta Romos katalikų tikėjimo dogma. Gruodžio 12 d. švenčiama ypač Lotynų Amerikos tikintiesiems svarbi Gvadelupės Dievo Motinos šventė, menanti pirmąjį oficialiai pripažintą Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą Katalikų Bažnyčios istorijoje. 

Rojus arba dangus pagal Vikipediją – pomirtinė palaimos vieta įvairiose religijose. Pagal Bibliją, išrinkti krikščionys rojuje praleis savo amžinąjį gyvenimą. Rojumi taip pat vadinama Naujoji Dangaus Jeruzalė (joje, kaip tikima, bus Dievo sostas), ir Edeno sodas, kuriame iki nuopuolio gyvenę bibliniai Adomas ir Ieva.

Kas yra adventas? Kiek jis trunka? Kokius liturginius rūbus dėvi kunigai? Kaip prasmingai išgyventi šį liturginį laiką? Kokie Mišių skaitiniai? Pristatome laikraščio „Avvenire“ atsakymus į šiuos klausimus.

Ketvirtadienio audiencijoje popiežius Pranciškus priėmė per 120 mercedarų vienuolių, vyrų ir moterų. Šis ordinas buvo įsteigtas 1218 metais Ispanijoje ir šiuo metu švenčia 800 metų sukaktį.

Jo nariai įsipareigojo išpirkti į musulmonų nelaisvę to metų kovų kontekste pakliuvusius krikščionis, o kai kuriais atvejais netgi susikeisti su jais. Vienas iš motyvų buvo padėti jiems išbandymuose neprarasti  tikėjimo. Vėlesniais amžiais, keičiantis istorinėms aplinkybėms, ordinas buvo reformuotas – jo dėmesys nukrypo į vergų sielovadą, o kai vergovė pagaliau buvo panaikinta, į kalinių sielovadą.

Religija yra asmeninis santykis tarp žmogaus asmens ir Absoliutaus Asmens. Žmogus aktyviai dalyvauja šiame santykyje. Reikia pastebėti, kad kiekviena kultūrinė, moralinė, estetinė, pažintinė žmogaus veikla vysto jo dvasinę dimensiją. Tačiau labiausiai žmogaus asmenį tobulina ta veikla, kuri puoselėja santykį su Dievu. Pavyzdžiui, moraliniai veiksmai nors ir tobulina patį subjektą, tačiau yra nukreipti į kitų asmenų gėrį, pažinimas dažnai siekia praktinių rezultatų, panašiai ir kūrybinė veikla tobulindama kažkokią medžiagą pereina į kūrinį. Tuo tarpu religinis veiksmas tobulina patį subjektą, patį žmogų. Religinis veiksmas telkia į visumą visas kitas tik žmogui būdingas galias: pažinimą, valią, jausmus. Religiniame veiksme dalyvauja visas žmogaus asmuo.

Ne taip svarbu, kokią bažnyčią mes paliksime, svarbiau, kokius žmones paliksime Bažnyčiai po savęs. Nes jeigu yra žmonių – tai bus ir Bažnyčia, jeigu nėra žmonių – tai bus tik pastatas.

„Pats Jėzus pabrėžia, kad šis kelias eina prieš srovę, ir taip, kol tampame žmonėmis, savo gyvenimu metančiais iššūkį visuomenei, žmonėmis, kurie trikdo“.

Popiežius paprašė charizmininkų, kad su visais Bažnyčioje dalytųsi Šventosios Dvasios Krikšto malone, be perstojo šlovintų Viešpatį, melstųsi kartu su įvairių Bažnyčių ir bendruomenių krikščionimis ir kartu darbuotųsi vardan labiausiai stokojančiųjų, tarnautų vargstantiesiems ir ligoniams.

Gruodžio 5-osios dienos bendrojoje trečiadienio audiencijoje popiežius Pranciškus pradėjo naują katechezių ciklą apie Jėzaus maldą, ypač apie „Tėve mūsų“ maldą.

Prieš katechezę buvo perskaityta evangelisto Luko eilutė: „Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“ (Lk 11, 1).

Ar mūsų krikščioniškai bendruomenei iš tiesų reikia šventųjų ir palaimintųjų? Dailininkas, žurnalistas, Palaimintojo Teofiliaus Matulionio fondo vienas steigėjų VAIDOTAS ŽUKAS sako, kad žmonėms reikia, tik Lietuvos Bažnyčios vadovai savo saviveikla kartais daro meškos paslaugą.

Kad išvengtume nereikalingų diskusijų, iš karto noriu perspėti, jog šiuo komentaru nenoriu pasakyti, kad krikščionys neturėtų dalyvauti politikoje ar visuomeninėje veikloje, o dalyvaudami turėtų atsisakyti savo vertybių ar leistis į kompromisus su savo sąžine. Iš tiesų esu įsitikinusi, kad kiekvienas krikščionis turi pareigą aktyviai kurti savo aplinką, tiek artimiausią šeiminę, tiek visuomeninę. O katalikai turi dar ir šiokį tokį palengvinimą, tai yra visą socialinį Bažnyčios mokymą, kuris yra nuolat bręstantis ir pasipildantis ne vieno šimtmečio ir ne vieno asmens apmąstymų apie žmogų ir visuomenę rinkinys. Tik socialinis Bažnyčios mokymas nėra politine programa ar ideologija kaip alternatyva kitoms politinėms ideologijoms. Tačiau politinio ir visuomeninio veikimo priemonėmis, įvairioms politinėms kryptims būdingais modeliais, krikščionys tuos apmąstymus ir įžvalgas taiko konkrečiose situacijose ir taip suteikia joms konkretų pavidalą (plg. CA, 59), kuris gali labai skirtis, priklausomai nuo kultūrinio, istorinio ar ekonominio konteksto.

Lietuvos vyskupų adventinis laiškas

Brangūs broliai ir seserys,

Viešpats mums padovanojo ypatingus metus: šventėme Valstybės atkūrimo šimtmetį, minėjome Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos metus, šv. Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje dvidešimt penktąsias metines ir su džiaugsmu savo krašte sulaukėme popiežiaus Pranciškaus.

Kristus įsakydamas mylėti liepia pasitikėti ir nesustoti, nebijoti, eiti, net jei nieko nematai ir negali pačiupinėti. Dvasinis augimas svarbu. Ar galime užaugti per dieną? Ne, dažniausiai palengva susidėliojame po gabaliuką.

Robotų-ginklų plėtra arba „robotai žudikai“ negrįžtamai pakeistų karo prigimtį. Pilnai automatizuoti ir autonomiški mirtini ginklai turi būti uždrausti dabar, kol netapo tikrove rytojaus karuose, sako Vatikano atstovas.

Gražu laukti Dievo naujumo gyvenime, laukti Viešpaties ne sudėjus rankas, bet su veiklia meile, sakė popiežius, savo kalboje dažnai primindamas Dievo tarno Don Tonino mintis.

Popiežių Pranciškų šeštadienį aplankė italai piligrimai iš dviejų Apulijos vyskupijų, atvykę padėkoti už jo pastoracinį vizitą balandžio mėnesį. Ir Šventasis Tėvas dėkojo tikintiesiems už jų meilę ir už vizitą į Vatikaną.  Popiežius maldininkams iš pietinės Italijos palinkėjo niekuomet neliūdėti:  „Neliūdėkite dėl jokio nusivylimo namuose, dėl jokio patirto kartėlio“, – pasakė Pranciškus primindamas iš Apulijos kilusio vyskupo, Dievo tarno Tonino Bello žodžius, pasakytus vyskupijos tikintiesiems nedaug likus iki jo mirties.

Advento žvakės pabrėžia tamsos ir šviesos kontrastą. Biblijoje Kristus vadinamas „pasaulio šviesa", o žmogų apgaubusi nuodėmės tamsa. Per adventą mes laukiame Kristaus atėjimo. Su kiekvienos žvakės įžiebimu išsisklaido vis daugiau tamsos, nes Jo atėjimo laikas artėja. 

Popiežius Pranciškus paskelbė ateinančių metų spalį Ypatinguoju misijų mėnesiu. Šią iniciatyvą penktadienio rytą Vatikane vykusioje spaudos konferencijoje pristatė Tautų evangelizavimo kongregacijos prefektas kard. Fernando Filoni su keliais bendradarbiais.

Adventas – ne vien ruošimasis šventei, ne vien dovanų paieškos karštligė, eglutės ir prakartėlės aplankymas.

Šeštadienio rytą popiežius Pranciškus susitiko su keturiais su puse šimto asmenų, dalyvavusių nuo ketvirtadienio Vatikane vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Narkotikai ir priklausomybės – kliūtys integraliai žmogaus pažangai“.