Laisvos visuomenės instituto eksperto mintys po sausio 9 dieną Seimo Žmogaus teisių komitete vykusios diskusijos apie nepriežiūrą ir vaiko teisių užtikrinimą.

Nepriežiūra yra socialinio darbo mokslo terminas. Socialine prasme neprižiūrėti galima ne tik vaikų, bet ir namų, šuns ar katės, senų tėvų, netgi vyro ar savęs (pvz., nagų). Tokiame kontekste nepriežiūra reiškia nelygiavertį, paprastai hierarchinį santykį, kuriame iš vienos pusės yra tas, kas rūpinasi (aktyvus asmuo) ir tas, kuriuo rūpinamasi (pasyvus asmuo). Pirmasis atsako už antrąjį, savo rūpesčio objektą. Buberiškąja prasme tai santykis Aš – Tai.

Šiandieninėje visuomenėje vis dar vyrauja neigiamas požiūris į senatvę. Štai Prancūzijos viešojoje erdvėje žodis senas (žmogus) keičiamas žodžiu senjoras. Toks pasirinkimas grindžiamas tuo, kad senas yra įžeidžiantis žodis. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo lingvistinė smulkmena, tačiau, kaip ir bet kuris kitas politiškai (ne)korektiškų žodžių pasirinkimas, rodo visuomenės požiūrį į tam tikrus reiškinius. Jei žodis senasyra įžeidžiantis, vadinasi, ir senatvė laikoma gėdingu, žeidžiančiu dalyku. Kaip pastebėjo konferencijos Sveika, senatve (pranc. Bonjour vieillesse) dalyviai (religijos antropologas Pierre’as Diarra, rašytoja Véronique Dufief ir filosofas Bertrand’as Quentinas), žodis senas neturėtų būti laikomas įžeidžiančiu, bet atvirkščiai – teigiamą konotaciją turinčiu žodžiu, nes senatvė nėra kiekvieno mūsų laukiantis likimas. Senatvė – tai apdovanojimas, kurį ne kiekvienam pasiseka gauti.

Kai jaučiamės nelaimingi, mus visus kamuoja absoliučiai vienodos pasekmės: prastai miegame naktį, organizme gali įsivyrauti hormoninis disbalansas, taip pat galime jaustis visiškai išsekę ir išsunkti.

Mielas vaizdas, kai suaugusiųjų kompanija linksma šnekučiuojasi, o vaikas ramiai šalia žaidžia, gali būti iš tiesų ne toks jau ir mielas. Net jei jums atrodo, kad vaikas užsiėmęs savais reikalais ir nieko negirdi, taip būna ne visada. Vaikai klausosi, klausydamiesi ne viską supranta, o tai, ko nesuprato, susikuria savo fantazijoje. Todėl nenustebkite, kad jei jūs kalbėjotės su draugėmis apie vaiko netikusią auklėtoją, kitą dieną į darželį jis eis su klyksmais. Klinikinė psichologė Milda Lukašonokienė aptarė keletą tokių temų, kurių reikėtų vengti prie vaikų, net jei jums atrodo, kad jie negirdi.

Šį šeštadienį, sausio 12 d., minint Sausio 13-osios tragedijos metines 28-ąjį kartą vyks tradicinis tarptautinis pagarbos bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“, skirtas žuvusiųjų už Lietuvos laisvę pagerbimui. Šiuo tradiciniu bėgimu pagerbiamos Sausio 13-osios įvykių aukos – žmonės, žuvę 1991-ųjų sausio 13-osios naktį ir mirę nuo sužalojimų, patirtų sovietiniams kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Stasys Mačiulskas, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus. 

Per metus pasaulyje mirties bausmė yra įvykdoma apie 1000-iui žmonių. Tarptautinės organizacijos Amnesty International duomenimis, 56 pasaulio šalyse, tame tarpe ir JAV (31 valstijoje) yra vis dar legaliai taikoma mirties bausmė. 2017 metais (2018 metų duomenys dar nepateikti) daugiausiai mirties bausmių įvykdyta Irane (virš 500), Saudo Arabijoje (virš 140), Irake (virš 120), Pakistane (virš 60). 2017 metais JAV buvo įvykdytos 23 mirties bausmės (2018 m. – 25) ir šioje, vienintelėje iš taip vadinamų Vakarų pasaulio šalių, kur dar taikoma mirties bausmė, šio nuosprendžio įvykdymo vis dar laukia beveik 3000 nuteistųjų. Europoje mirties bausmės legaliai vis dar vykdomos tik Baltarusijoje. Kinijos duomenys bendruose skaičiuose neatsispindi, nors remiantis įvairiais viešais pranešimais ir liudijimais manoma, kad daugiausia mirties bausmių įvykdoma būtent šioje šalyje – virš 1000 įvykdytų mirties nuosprendžių per metus. Oficialių duomenų iš Kinijos nėra, nes ši informacija laikoma valstybine paslaptimi.

Įsimylėjimas, simpatija – malonūs jausmai, kai paširdžius kutena drugeliai, kai valandų valandas fantazuojama apie savo susižavėjimo objektą. Bet staiga pamatote, kad jūsų susižavėjimo objektas publikuoja „Instagram“ nuotraukas su kita. Akimirksniu įsimylėjimas virsta prakeiksmu. Lyg ir neturėtų būti sunku pamiršti įsimylėjimo objektą, juk jūs nė nebuvote pora.

Gyvendami su tėvais, kurie neturi jokios atjautos, geba tik reikalauti, bet ne duoti, yra žiaurūs ir negailestingi, vaikai tiesiog privalo ieškoti būdų, kaip išgyventi, tad ilgainiui tam tikras elgesys jiems tiesiog prilimpa. Tik  daugiau sužinoję apie šiuos žmones ir švelniai tariant, netobulus tėvus ir apie tai, ką vaikystėje jiems teko patirti, neįprastą jų elgesį pradedame vertinti kitaip.

Šis in memoriam pirmiausia skiriamas partizanui Laivui, kaip kadaise save praminė Antanas Petrikonis. Tačiau taip pat ir visiems mūsų mažos šalies žmonėms, kurių jaunos širdys buvo tokios didelės ir veržlios, kad jokiu būdu negalėjo susitaikyti su didžia sovietinės okupacijos neteisybe. Daugelis jų anuomet žuvo miškuose ar lageriuose, o paskutinieji likę, nugyvenę ilgą amžių ir vienas po kito išeidami, su savimi išsineša tam tikrą supratimą apie gyvenimą ir apie tai, ką reiškia būti žmogumi. Jiems – tai pirmiausia mylėti, bet ne žodžiais, o darbais.

Baigiantis metams, dera juos apibendrinti. Todėl paklausiau savęs: žvelgdamas į praėjusius metus, ką ryškiausio matau? Tarp daugybės pasaulio įvykių ir fenomenų, pačiu svarbiausiu reiškiniu man pasirodė besantis atotrūkis tarp mūsų vidinių aspiracijų ir tos visuomenės, kurią sukūrėme. Žinoma, tai yra ne vien praėjusių metų ir ne dešimties, o viso amžiaus bruožas.

Bestseleriu tapusioje knygoje „Da Vinčio kodas“ rašytojas Denas Braunas (Dan Brown)pateikė ne vieną paslaptingą kodą, įpintą į pagonišką atributiką, ikikrikščionišką kultą, tamplierių istoriją. Mįslė buvo įminta, o visos situacijos ir reiškiniai įgavo prasmingą ryšį. Būtent ryšio šiandien ir ieškome, norėdami atsakyti į klausimus – kokie esame ir kas kuria mūsų lietuviškąjį veidą? Apie kodą, slypintį mūsų genuose, kalbamės su gerai žinomu istoriku Gediminu Kulikausku, šia tema parašiusiu knygą „Lietuvio kodas“.

Suaugusių žmonių „auklėjimas“, ypač, kai jie to neprašo ir nenori, absoliučiai bergždžias reikalas, portalui LRT.lt sako „OVC Consulting“ vyriausioji konsultantė psichologė Mirolanda Trakumaitė. Pasak jos, žmonių tarpusavio santykius tiriantys mokslininkai patvirtina, kad emocijos – užkrečiančios, o neigiamas emocijas kitiems dažniau perduoda žmonės, turintys žemą savivokos lygį ir nemokantys kontroliuoti savo emocinių impulsų. Nuo tokių kolegų, priduria psichologė, geriau laikytis atokiau.

Jeigu žmogus kalba, kad nenori gyventi, tai yra rimta visais atvejais. Net ir tada, kai jis įpratęs šitokiu būdu išsiprašyti dėmesio, gauti norimą brangų daiktą, o juolab tada, kai tokiais žodžiais prabyla girtas žmogus. Asmens sveikatos klinikos psichiatras Edgaras Čiūras ragina jokiu būdu nepalikti tokio žmogaus vieno. Įtarus, kad su žmogumi kažkas vyksta, svarbiausia ne stengtis jį pralinksminti, o išklausyti.

Emma Morano išgarsėjo vėlai. Iš tiesų, jos kasdienis gyvenimas niekuo nebuvo ypatingas, jeigu ne faktas, kad jai pavyko tiek daug nugyventi – daugiau kaip 117 metų. Ji buvo viena iš nedaugelio žmonių, gyvenusių net trijuose amžiuose, rašė nytimes.com.

Ilgesys yra įsivaizdavimas to, kaip galėtų atrodyti gyvenimo pilnatvė. Kiekvienas žmogus pažįstą šį vidinį asmens ar būsenos troškimą, susietą su skausmingu pojūčiu, kai nėra vilties pasiekti to, ko trokšti. 

„Visai neseniai buvome susibėgę avansu Kalėdoms, kurios yra būtent proga šeimos inventorizacijai – apsidairyti, susirinkti, prisiminti. Kalėdos taip pat yra džiaugsmo šventė – pabūti tarp savų ir prisiminti tuos, kurie yra jūroje. Sakydavome taip sovietiniais laikais pakeldami taurelę už tuos, kurie yra jūroje. Kurie yra nepasiekiami tolimuose Rytuose arba tolimuose Vakaruose, bet vis tiek kartu“, – apie Kūčių ir Kalėdų reikšmę artimųjų apsuptyje kalbėjo prof. VYTAUTAS LANDSBERGIS. 

Psichologas, psichoterapeutas, prof. Gediminas Navaitis sako, kad ateinančios laisvos dienos prieš didžiausias metų šventes psichologams kelia pagrįstą nerimą – tikėtina, kad po ilgų šventinių dienų specialistų pagalbos ieškos daugiau susibarusių šeimų ar gilų beprasmybės jausmą stipriau išgyvenančių žmonių.

Pasak jo, šios laisvos dienos – puikus metas ne tik pabūti su artimaisiais ir pailsėti, bet ir aiškiau suprasti bei įvertinti, kokią vietą mūsų gyvenime užima darbas ir ką jis mums iš tiesų reiškia.

Tikėtina, kad Kalėdos ir šiemet užklups netikėtai, tačiau reikia prisiminti paprastą tiesą: šventė vargu ar bus džiugi, jeigu nerasime laiko jai pasiruošti.

Bet kurios šventės, o ypač Kalėdų, išskirtinumą ir džiaugsmą kuria būtent laukimas – tik ne bet koks, o aktyvus.

Liaudis turi posakį: „Su vandeniu ir kūdikį išpylė...“ Kažin, ar neatsitiko taip ir su naująja Vaiko teisių apsaugos reforma, startavusia š. m. liepos 1 d.? Ar paruošta jai buvo visuomenė? Ar pasirengę jos vykdymui institucijos, dažnai pagalbą šeimai suvokiančios tik kaip kontrolę ir baudimą? O kokią pagalbą gauna šeimos, auginančios elgesio sutrikimus turinčius vaikus, kurių nesupranta aplinkiniai?

Apie didžiausias reformos spragas kalbamės su psichologe RŪTA KLIŠYTE.

Marta Heineman Pieper ir William, J. Pieper knygoje „Išmintinga meilė“ aprašo vidinę vaiko nelaimingumo būseną, kuri atsiranda dėl tėvų nemokėjimo suteikti jam emocinę paramą kūdikystės laikotarpiu. Būdamas tokios būsenos, vaikas užsigeidžia kažkokio daikto, tikėdamasis, kad žaislas suteiks jam laimės, o gavęs šį daiktą nusivilia, nes nepatiria laukto efekto. Knygos autoriai aprašo savo darbo patirtį su berniuku Natanieliu ir jo tėvais. Natanielis gavo dovanų lenktyninę mašinėlę, kurios labai norėjo, tačiau nejuto jokio pasitenkinimo žaisdamas su ja. Tėvai kūdikystėje nesugebėjo vaikui suteikti emocinės paramos, todėl kai Natanieliui sukako 2 metukai, pradėjo reikštis pirmieji nelaimingumo požymiai. Tėvai, besikonsultuodami su vaikų psichologais, suprato, jog turi palaikyti ir užjausti savo vaiką, todėl jie sakė Natanieliui: „Mes žinome, kad mašinėlės nėra tobulos ir bet kokia mašinėlė neturės visų pranašumų, kurių tu norėtum, tačiau mes galime lažintis, jog ir šios mašinėlės galimybės tau gali suteikti daug džiaugsmo.“ Vaikas pajuto, kad tėvai jį atjaučia ir jo nusivylimas daiktu sumažėjo.

Esu tikras, kad pavadinimo nuorodą į Hannos Arendt „blogio banalumą“ supras dar mažiau žmonių negu užuominą apie „Gyvulių ūkį“. Todėl taupydamas brangų brangaus skaitytojo laiką priminsiu, kad viena svarbiausių H.  Arendt knygos minčių yra ta, jog blogis dažniausiai nepasirodo su nagais ir ragais, bet pasireiškia kaip paprastas kasdieniškas atsidavimas savo darbui. Pagrindinis knygos ir filosofės stebėto realaus teismo proceso herojus, nacistinės Vokietijos tarnautojas Eichmanas, tiesiog norėjo būti pripažintas, siekė karjeros ir, tai darydamas, bandė kuo atsakingiau vykdyti jam pavestas užduotis. Kaip gali įtarti nuovokusis skaitytojos,  jos buvo tiesiogiai susijusios su žydų genocidu. Šis atsirandantis blogis, pasak Arendt, banalus tuo, kad atliekamas kasdieniškai, įprastai, giliau nesusimąstant apie jo padarinius.

Šie metai buvo įspūdingi, sako televizijos ir radijo laidų vedėja Ieva Stasiulevičiūtė. Ji sėkmingai dirbo eteryje ir neseniai susižadėjo su savo širdies draugu bei žinomu didžėjumi Justinu Žvigu. „Prieš šiuos metus neturėjau tikslo atsidurti ant žurnalo viršelio, karjeros ar asmeninio gyvenimo pokyčių planų. Manau, kad tiesiog reikia leisti įvykti tam, kas turi įvykti“, – teigia ji.

Vienas iš svarbiausių tėvų tikslų – padėti vaikams reikiamu metu atsiskirti nuo jų ir tapti savarankiškomis asmenybėmis, kurios gebės priimti protingus sprendimus. Kaip tėvai gali padėti savo vaikams tapti savarankiškais, išlaviruoti tarp saugumo užtikrinimo savo vaikui ir didesnės laisvės jam suteikimo?

Praeitą savaitę LR Seimo Teisės departamentas, pateikė išvadą, jog Mindaugo Puidoko ir kitų Seimo narių pateiktas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektas gali prieštarauti LR Konstitucijai. Vienas iš pagrindinių argumentų – dviejų vertinamųjų kriterijų (žymus, šiurkštus) įvedimas į smurto sąvoką automatiškai reiškia prieštaravimą LR Konstitucijai. Daroma prielaida, kad taip susiaurinama smurto sąvoka ir sankcionuojamas nežymus vaikų mušimas ar nešiurkštus jų orumo pažeidimas.

Monika ir Justas Tekučiai liudijo savo tikėjimą per popiežiaus susitikimą su jaunimu sostinės katedros aikštėje rugsėjo 22-ąją. 

Komentaras perspausdinamas iš septintojo 2018 m. žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ numerio.

Nostalgija praeičiai yra labai stipri lietuvių savasties dalis. Prisirišimas prie išėjusiųjų reiškiasi žvakučių jūromis per Vėlines ir jų išvakarėse. Valstybės himnas ragina būtent iš praeities semtis stiprybės. Gyvenimo praktika daug sudėtingesnė, nes ir tos praeitys esti įvairios. Iš vienų praeičių stiprybės semtis atrodo verta, iš kitų – nelabai ar net nepageidautina. Sąjūdžio laikai beveik vienareikšmiškai laikomi vertingais ir išskirtiniais, ir Sąjūdžio nostalgija vis labiau tampa neginčijamai prasminga. Sąjūdis buvęs mūsų atgimimo Aukso amžius, kai tauta atskleidusi savo visas gerąsias savybes, kai pasireiškusi neįtikėtina žmonių vienybė ir pagalba vienas kitam, vyravusi laisvės dvasia. Sąjūdis lyginamas su šiandiena ir apgailestaujama, kad Sąjūdžio dvasia nebuvo išlaikyta: ji išsisklaidė ir išnyko. Ir vis dėlto Sąjūdžio nostalgija nėra vertinga, nes ji labiau klaidina ir painioja nei grindžia kelius ateičiai.

Sėkmė, kaip ta Dievo dovana, nebūtinai suvyniojama į malonius dalykus. Bet jei esame pasiruošę sumokėti pirmųjų sunkumų kainą, tai net pusiaukelėje kluptelėję finišą pasieksime. Šventajame Rašte sakoma, kad nesvarbu, kaip aukštiname Kristų – gyvenimu ar mirtimi. Jei ieškosime Dievo, kai Jį galima rasti, o šauksimės Jo, kai Jis arti, būsime išgirsti. Todėl ar sėkmė, ar nesėkmė – svarbiausia, kad su Dievu.

Jei po įtemptos darbo dienos susmuksite namie ant sofos ir leisitės į televizijos platybes arba panirsite į interneto gelmes, greičiausiai tik dar labiau išseksite, rašoma svetainėje Everydayhealth.com. Išjunkite televizorių, padėkite išmaniuosius į šalį ir vietoje to išbandykite kelis streso mažinimo būdus.

Gyvenant poroje neišvengiamai kyla įvairiausių nesutarimų. Darnų poros gyvenimą dažnai sujaukia sutuoktinių lūkesčių neatitikimas, nuomonių išsiskyrimas svarbiais gyvenimo klausimais, anksčiau patirtos nuoskaudos ir daugybė kitų dalykų. Natūralu, kad visa tai veikia poros gyvenimą, kuris ilgainiui apkarsta abiems. Nors meilė – galinga jėga, būna situacijų, kai jos nebepakanka tam, kad būtų įveikti sunkumai. Ne visada du vienas kitam svarbūs žmonės yra pajėgūs savarankiškai atsisakyti praeities nuoskaudų, asmeninių principų ir drauge su nauja viltimi kilti rytojui.

Uostamiesčio aikštėje, toli, prie Viduržemio jūros, ratas po rato sukasi švytinti Kalėdų karuselė. Atrodo, tuščias, tik dėl vaizdo jos suktinis, nes arkliukai kinkuoja be raitelių, vienui vieni – vaikų nėra, galbūt dar ne laikas ar nė nenumatyta, nepritaikyta. Bet kvapą užgniaužia, lyg išvydus ką nors neprieinama žmogiškam žvilgsniui. Juk šimtą metų nemačiau gyvos karuselės, paskutinioji – dar Jaunimo sode Vilniuje, išgaravusi kartu su sodu ir tarybų valdžia. Ir, aišku, su visu jaunystės saldumu.