Tyla. Tai gąsdinantis ir kartu žavus žodis. Jis gali reikšti taiką ir ramybę arba bauginančią vienatvę.
Nors kai kuriuos žmones tyla traukia, tiesa ta, jog dauguma mūsų jos nepakenčia. Ar esate kada vieni sėdėję kambaryje ir klausęsi garsų, į kuriuos anksčiau nekreipdavote dėmesio? Laikrodžio tiksėjimo. Tylaus vėjo švilpesio pro langines. Šaldytuvo ūžimo. Tolumoje burzgiančios žoliapjovės. Visa tai šiek tiek baugina.
„Dažnai pagalvodavau apie lagerį, juk perspektyva buvo aiški“, – prisimena ilgalaikis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktorius ir iniciatorius Kauno arkivyskupas emeritas SIGITAS TAMKEVIČIUS. „Kronika“ pogrindyje sovietinio saugumo taip ir neužgniaužta ėjo 19 metų. Pokalbis apie tai, kaip laisvas žodis pasiekdavo Vakarus, kokius ryšius palaikė lietuvių ir rusų disidentai ir kaip apskritai atrodė pogindžio Bažnyčios veikla sovietmečiu.
Tai sudėtinga, dažnai nutylima tema. Ką daryti patyrus tokią situaciją?
Šiemet išleistoje lietuviškai knygoje „Gimėme ir jau nebemirsime. Kjaros Korbelos Petrilo istorija“ („Magnificat leidiniai“) pasakojama apie sukrečiančią jaunos italų šeimos patirtį. Kjara ir Enrikas Petrilai neteko dviejų kūdikių vos jiems gimus, o laukiantis trečiojo sužinojo, kad Kjarai vėžys. Ji atidėjo gydymą, kad išnešiotų ir pagimdytų vaikelį, ir mirė sulaukusi vos 28 metų.
Diagnozė, kurią išgirdus, tiek susirgusiajam, tiek jo artimiesiems, prireikia dvasinės stiprybės, kyla įvairių egzistencinių klausimų: kodėl aš, kodėl ši liga pasirinko mane, už ką? Daug metų su onkologiniais ligoniais bendraujančio kunigo E. Darulio teigimu, medicininis gydymas – tik viena medalio pusė, antroji – dvasinis gijimas, padedantis atrasti ramybę ir tikėjimą.
Dienoraščio rašymas yra viena nykstančių veiklų, kuri mus moko vienatvės meno – susitelkti į save. Ir nors dabar populiarūs vieši dienoraščiai (tinklaraščiai), tačiau jie yra kiek kitokios prigimties nei dienoraščiai, rašomi tik sau. Viešų dienoraščių pagrindinė prielaida – iš anksto suvokiamas santykis su išore ir su savo auditorija, todėl ir lūkesčiai rašant pasikeičia. Tokie dienoraščiai yra rašomi tam, kad būtų skaitomi, suvokiami, į juos būtų reaguojama.
Neretai smulkiam verslui prireikia papildomo finansavimo, kad galėtų sėkmingai funkcionuoti. Tiems kas pradėjo verslą turėdami santaupų, jos greit tirpsta ir atsiranda poreikis skolintis. Kol vieni ieško finansavimo draugų ir giminių tarpe, kiti renkasi patikimesnį skolinimosi būdą ir kreipiasi į bankus ar kitas finansuojančias organizacijas.
2019 m. birželio 18 d. pasaulis šventė žymaus vokiečių filosofo Jürgeno Habermaso 90-ies metų jubiliejų. Habermasas yra vienas įtakingiausių šių laikų filosofų, diskutavęs su tokiomis filosofijos ir visuomenės garsenybėmis kaip Richardas Rorty, Jacques’as Derrida ir Josephas Ratzingeris dar prieš jam tampant popiežiumi Benediktu XVI. Habermaso filosofija stengiasi aprėpti daugybę sričių – jis kalba ir apie socialinių mokslų filosofiją (ar ir kaip mes galime tirti socialinį pasaulį), ir sociologija, ir politinę filosofiją. Tarpdiscipliniškumas – viena labiausiai vertinamų šio visuomenės veikėjo savybių. Siūlau susipažinti su Jürgeno Habermaso asmenybe ir pagrindinėmis jo filosofijos idėjomis.
Gyventi pilnavertį ir šiuolaikišką gyvenimą galima pradėti įvairiausio amžiaus. Tą puikiai įrodo Vaido ir Gintarės pavyzdys. Jų vaikai suaugo, o tuomet pora pradėjo keliauti.
Birutė STEPONAVIČIENĖ
Novelė
Aš nežiūriu į veidrodį, seniai nebežiūriu, nebent praeidama pro šalį iš netyčių žvilgteliu, ar nepaišinas veidas, bet niekada nežiūriu į savo akių gelmę kaip jaunystėje, vis suku žvilgsnį lyg nuo svetimo žmogaus.
Ta veidrodyje ir yra svetima moteris – neklusniais ir išblukusiais plaukais, kurie styro lyg netvarkingas žaginys, šviesūs antakių ir blakstienų plaukeliai...
Kai nuvažiuoju į miestelio kirpyklą ir nudažo plaukus, paryškina antakius... kita moteris žvelgia praeinant pro stiklines vitrinas. Visai kita. Nejučiom ir nugarą patiesinu, ir žingsnį mažesnį stengiuosi.
Per 26 Lietuvos nepriklausomybės metus išsiskyrė 690 tūkst. šeimų ir augti be vieno iš tėvų liko beveik 200 tūkst. vaikų. „Po skyrybų visi šeimos nariai jaučiasi atstumti, nereikalingi ir papuola į skurdą ar nepriteklių“, – sudėtingą situaciją komentuoja santykių ir skyrybų psichologas MYKOLAS TRUNCĖ. Specialistas sako, kad tai skaudžiausiai paveikia vaikus. Taip pat tikina, jog visi gyventume taip gerai kaip Skandinavų šalys, jei skyrybų iš viso nebūtų.
Prieš trejus metus kūrybinės agentūros „Clinic 212“ pagrindinė idėja buvo viena – įkurti pirmą vaikų labdaros parduotuvę Lietuvoje. Laikui bėgant iniciatyva išsivystė į atsakingą vartojimą ir labdaros projektus, kurie gali teikti didesnę pagalbą su vėžiu susiduriančioms šeimoms. „Happimess“ vadovė Jurgita Jakaitė sako, kad per šį laiką niekas nepasikeitė: „Esame vieninteliai mūsų šalyje ir labdarą stengiamės parodyti visai kitokią – smagią, malonią ir puikią.“
Lietuvos individualiosios psichologijos draugijos atstovas ir individualiosios psichologijos konsultantas ALGIRDAS BRUKŠTUS vienu metu skaito penkias–šešias knygas ir būtinai viena iš jų būna ir grožinė knyga.
„Svarbu rasti savo mėgstamus autorius ir savęs nebausti už tai, kad mokydamasis mokykloje neperskaitėte visos privalomos literatūros. Kai kurioms knygoms reikia subręsti“, – sako Algirdas Brukštus.
Ko būtų galima pasimokyti iš knygų veikėjų? Kiek naudingumo jausmas turi įtakos mūsų laimei? Kaip padėti vaikui rasti jo pašaukimą?
„Tautines mažumas stengiamasi integruoti į istorijos mokymą, kai jos suvokiamos kaip neprobleminės, tačiau vengiama kalbėti, kai jos nepalankios kuriamam Lietuvos istorijos vaizdiniui“, – teigia istorikė, edukacinių pasivaikščiojimų vedėja AKVILĖ NAUDŽIŪNIENĖ, praėjusį mėnesį Vilniaus universitete apsigynusi disertaciją „Tautinės mažumos Lietuvos istorijos mokykliniame naratyve 1918–2018 m.“
Mirtis, o su ja susijusi vidinė ir labai dažnai fizinė kančia, yra įvykis, su kuriuo vienaip ar kitaip susiduria kiekvienas. Kol mums viskas gerai, mylimieji yra gyvi ir sveiki, mirtis, liga ar negalia nėra kasdienio gyvenimo temos. Ir gerai. Kiekvieną dieną pakanka savų rūpesčių. Vis dėlto kartais arti ar tolėliau atsitikusių įvykių akivaizdoje tenka vėl sugrįžti prie klausimo: o kas bus, jei man, mano mylimam ir artimam žmogui atsitiks nelaimė? Kaip gyvensiu? Kaip mirsiu?
Svetingumo patirtis yra svarbi tiek tik skirtingų Bažnyčių krikščionims , tiek kitų tikėjimų atstovams, tiek ir visai netikintiems. Dabartinių sunkumų sūkuryje, kai nepasitikėjimas vis stiprėja, ar užteks mums drąsos visiems drauge gyventi svetingai ir leisti pasitikėjimui augti?
Pasyvioji agresija – tai neįsisąmonintas pyktis, kuris išreiškiamas tam tikrais šalutiniais būdais. Anot psichologės Daivos Balčiūnienės, jis būdingas ne tik uošviams, bet ir visiems žmonėms. Pasyvioji agresija pasireiškia tuo, kad, pavyzdžiui, pasakius komplimentą, išsakomi ir priekaištai.
Tarkime, sakoma, kaip gražiai sutvarkei namus, bet... tas ir anas yra negerai. Psichologė pateikė ir dar vieną galimą situaciją.
Nemažai tėvų stengiasi vaikų atostogas sustyguoti taip, kad atžala nė valandėlės nenuobodžiautų, o dalį vasaros dar būtinai skirtų mokymosi spragų „užkamšymui“. Ar geroms vaikų vasaros atostogoms būtinos kelios stovyklos ir nuo ryto iki vakaro suplanuota veikla namuose?
Kuo pasižymi žmonės, kurie tampa priklausomi? Ar bet kuris asmuo rizikuoja kuriuo nors gyvenimo periodu pakliūti į priklausomybės liūną? Kokios aplinkybės lemia didesnį ar mažesnį polinkį į priklausomybes ir kaip pasveikti priklausomybes turintiems žmonėms, papasakojo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus mobiliosios komandos specialistės – psichologė AURA SVETIKIENĖ, socialinė darbuotoja RASA BLOŽIENĖ ir specialistė, dirbanti su priklausomybes turinčiais asmenimis, RENATA KARPOVIENĖ.
Buvo toks vaikinas. Vytautas vardu. Gyveno praėjusio amžiaus antroje pusėje. Gyveno valstybėje, kuri vadinosi „Lietuvos SSSR“, hipiavo, maištavo prieš sovietinį režimą. Po Kalantos susideginimo (1972 m.), pradėjo maištauti jau atvirai, tapo režimo priešu. Už tai buvo nubaustas – išsiųstas į Sovietinę armiją (ten tarnavo kaip koks caro laikų rekrūtas – mažiausiai septynerius metus), kur ir žuvo – Afganistano kare (kuris prasidėjo 1979 m.).
Vibruojantys, pypsintys ir kitus garsus iš socialinių tinklų leidžiantys paauglių išmanieji telefonai – dažnas reiškinys šiandien. Tačiau socialiniai tinklai tėra dar viena erdvė, kurioje jaunas žmogus bando užmegzti tarpusavio ryšius su bendraamžiais ir ieško, kuo tapti. Kaip paaugliams padėti tapti geriausia savo paties „versija“? Suteikdami erdvės veikti, skatindami keltis asmeninius tikslus bei palaikydami pavyzdžiu, įvardydami paauglių stiprybes ir kreipdami ugdytis gerus įpročius, tampame jų palydovais ieškant geriausios savo paties „versijos“.
1986 m. balandžio 26 d. 1 val. 23 min. ketvirtajame Černobylio atominės elektrinės bloke įvyko sprogimas, kuris visiškai sunaikino reaktorių. Katastrofos, nuo kurios nukentėjo 17 aplinkinių valstybių, padarinius likvidavo 600 000 žmonių iš visos Sovietų Sąjungos, nors šį darbą galėjo atlikti bent tris kartus mažiau asmenų. Ant rūkstančio reaktoriaus sraigtaspasrniai išmetė apie 4,5 tūkstančių tonų granito granulių, smėlio, švino. 400 šachtininkų po reaktoriaus pamatais kasė tunelį, įrengdami aušinimo sistemą, kad įkaitęs branduolinis kuras neįsiveržtų į gruntą ir nesukeltų dar vieno sprogimo. Teritorija vieno kilometro spinduliu aplink katastrofos židinį dėl didžiulės radiacijos buvo praminta Mirties zona. Iš gyvenviečių, esančių 30 km spinduliu nuo katastrofos vietos, kuri iki šiol laikoma viena labiausiai radiologiškai užterštų vietų pasaulyje, buvo evakuoti žmonės. Šios gyvenvietės tuščios iki šiol.
Vakar, ketvirtadienį, Vilniuje, „Arkos“ galerijojeatidaryta Alfonso Čepausko grafikos darbų paroda „Kūrybos panorama“. Ji apima platų kūrybos diapazoną, sudaryta tarsi iš dviejų dalių – ankstyvoji (1964–2000) ir pastarojo laikmečio kūryba. Paroda veiks iki liepos 5-osios.
Katalikiškojo ugdymo kongregacija parengė dokumentą „Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė. Ieškant dialogo kelio ugdyme gender klausimu“. Terminas „gender“ išreiškia socialiai suformuotą lytinę tapatybę, kuri, pasak kai kurių, gali nesutapti su biologine lytimi ir visai nepriklausyti nuo jos.
„Vien katechezė nesuteiktų žinių ir įgūdžių, kurių reikia santuokoje“, – sutartinai tikina JOLITA IR ARTŪRAS SVIRBUTAI. Sutuoktiniai patys neseniai minėjo savo santuokos keturiolikos metų sukaktį. Abu jie dirba Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centre (VASC) – veda kursus tiems, kurie dar tik ruošiasi šiam svarbiam žingsniui. Pasiruošimo santuokai medžiaga visuose miestuose vienoda, tačiau VASC Šeimos centre vedami mokymai – išskirtiniai tuo, kad juose dalyvauja sužadėtiniai, kurie tuokiasi visoje Lietuvoje. Sužadėtiniai turi galimybę rinktis paskaitas arba lankyti praktinių užsiėmimų grupeles, kur per užduotis ir diskusijas būsimi sutuoktiniai ruošiasi bendro gyvenimo iššūkiams.
Pasirodo, atsakymas gana paprastas: klausytis vaikams lengviau ne tik ausimis, bet visu kūnu. Apie muzikos klausymąsi kartu su vaikais pasakoja darželio „Mažutėliams“ auklėtoja sesuo Adelė.
„Labai svarbu suprasti prieš klausantis muzikos su vaikais, kad kiekvienas vaikas turi didelį polinkį ir troškimą judėti. Muzikos klausymosi metu svarbu šį poreikį įtraukti. Svarbu, kad dalyvautų ne tik ausytės, bet ir visas vaiko kūnas, t. y. kad jis būtų aktyvus ir galėtų pažinti muziką pats patirdamas ir veikdamas“, – sako sesė Adelė.
„Maždaug 40 procentų gabių vaikų dėl įvairiausių priežasčių nesimoko taip, kaip jie galėtų. Dalis jų sąmoningai slepia savo gabumus, galbūt dėl to, kad jie yra tokioje aplinkoje, kurioje „neapsimoka“ būti gabiu. Ypač paauglystėje, kuomet mokytis ir ko nors siekti, jei draugai sako, jog tai ne „kieta“, yra sunku. Kitą kartą net nepagalvojam, kiek daug tokių žmonių yra“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto dėstytoja dr. JURGA MISIŪNIENĖ.
Kaip išlaikyti balansą tarp technologijų naudojimo ir gyvo bendravimo? Kaip išmokyti vaikus draugauti su technologijomis? Ką daryti, kad vaikai netaptų priklausomais nuo išmaniųjų įrenginių? Klausimai, kurie neduoda ramybės daugeliui tėvų.
Keletą patarimų, kaip vaikams elgtis su išmaniosiomis technologijomis, pateikia vaikų psichologė Emilija Baltrūnaitė ir pradinių klasių mokytoja Jovita Ponomariovienė.
Mokslinių tyrimų duomenimis, seksualinę prievartą yra patyrę 10-20 proc. pasaulio žmonių. Net 14 proc. vaikų su tokia traumuojančia patirtimi susiduria iki 12 metų amžiaus ir didžioji dalis nepilnamečių nukenčia nuo artimo arba pažįstamo žmogaus.
Straipsnis skelbtas gegužės mėnesio „Artumos“ numeryje.
Tai ketvirtasis dr. Nijolės Liobikienės ciklo apie vaikų apsaugą nuo smurto straipsnis. Kiti šio ciklo tekstai:
Tėvai yra ne tik pirmieji vaiko ugdytojai, bet ir gynėjai, saugantys vaikus nuo nesaugiame pasaulyje paplitusių grėsmių, nuo išnaudojimo, kad vaikas nepatirtų įvairių rūšių smurto, taip pat ir seksualinio išnaudojimo. Kaip apsaugoti vaiką nuo smurto? Nenoriu įkyrėti skaitytojams ilgais ir nuobodžiais straipsniais, tad šį kartą apsiribosiu trumpomis įžvalgomis ir rekomendacijomis.
Nerimas – tai normalus, kartais net gyvybiškai būtinas organizmo atsakas į realią ar subjektyviai išgyvenamą grėsmę. Epizodiškai reaguojant į tam tikrus gyvenimo įvykius, nerimą patiria kiekvienas asmuo, tačiau dalis žmonių jį išgyvena nuolat, ir tai sukelia didelį diskomfortą. Nerimo sutrikimai – vieni labiausiai paplitusių psichikos sutrikimų pasaulyje.
Nuorodų sąrašas
Powered by BaltiCode
