Grupės „Saulės kliošas“ vokalistė JUSTĖ STARINSKAITĖ, kurianti dainas ir jas atliekanti scenoje – be galo šiltas, atviras žmogus, kuriam pokalbis – tai ne pasisakymas, išsisakymas, bet kalbėjimasis, atsakant ir klausiant, leidžiantis į save, ieškant viduje atsakymų, jų tiesos, taip pat domintis kitu. Todėl jos dainos – ne tik apie savo pačios jausmus, bet ir apie jausmus, kurie gyvena žmonėse.

Elvinos Baužaitės pokalbis su J. Starinskaite – kas ji, skambant muzikai, gamtai, ramybės tyloje? 

Prieš metus pabandžiau įgarsinti knygą – Jonathano Franzeno „Kaip būti vienam“. Ėmiausi, nes vienas žmogus pasakė, kad mano balsas visai gražus ir tiktų įgarsinti kokią švelnią istoriją. O komplimento priešistorė tokia: vakarais mudu susiskambindavome ir skaitydavome vienas kitam knygas. Lietui pliaupiant, griaustiniui riaumojant mėginome vienas kitą pažinti, įsiklausyti, suprasti. Vis dėlto man ne itin gerai sekėsi prakalbinti knygą apie vienatvę, tad veiklą galiausiai mečiau. Tada atrodė, kad tekstas man tiesiog „nepasiduoda“. Šiandien mąstau, kad ne tekstas man „nepasidavęs“, o... pati vienatvė.

– Vegetarai valgo tik žolę, todėl nuolat yra alkani ir pikti, – aiškina kramsnodamas kepsnį visavalgis.

– Mėsėdžiai minta vargšų gyvūnų lavonais, – skolingas šiame žodžių mūšyje nelieka vegetaras.

Ir užverda kova. Kartais – dar aršesnė nei 1410 m. driokstelėjęs Žalgirio mūšis. Tiesa, šios kovos nugalėtojų nėra. Ir vienas, ir kitas anksčiau ar vėliau turės prikąsti liežuvį, nes supras: įrodyti priešininkui savo tiesą neįmanoma. Tad ar verta apskritai veltis į ginčą?

Pernelyg griežtas auklėjimas ir nuolat kartojamas „Ne“ dažniausiai turi neigiamų padarinių, tačiau ir labai liberalus auklėjimas vaiko raidą bei elgseną veikia neigiamai, portale psychologytoday.com. rašo Niujorko valstijos universiteto (JAV) psichologijos profesorius dr. Glennas Geheris. Aukso vidurį, pasak psichologo, galima atrasti tik išmokus tinkamai pasakyti „Ne“. 

AUŠRA TOLOČKAITĖ į Vilniaus pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso namų duris pasibeldė prieš trejus metus. Čia ji atėjo prašyti pagalbos sau ir savo sunkiai sergančiam tėvui. Darbuotojų komanda, priėmusi labai nebūdingai medicinos įstaigoms – svetainėje prie stalo su kavos puodeliu, jos iškart paklausė, ko ji tikisi iš šių namų. Moteris, išvargusi nuo darbo ir po darbo nuolatinės tėvo slaugos, sujaudinta šilto priėmimo, atsakė tiesiai ir paprastai: „Aš labai norėčiau tiesiog ramiai išsimiegoti.“ Tai nebuvo pirmieji slaugos namai, į kuriuos Aušra atvežė savo tėvą, bet tikrai pirmieji, kuriuose ji pajuto pagarbą žmogaus asmeniui ir kurie buvo panašūs į namus tiek savo aplinka, tiek santykiu su žmogumi. Darbuotojams rūpėjo ne tik jos sergantis tėvas, bet ir ji pati, ketverius metus slauganti onkologine, Alzheimerio liga sergantį ir insultą patyrusį ligonį. Paprastai medicinos įstaigose pirmiausia matoma ir rūpi pati liga, dažnai negalvojant apie patį asmenį, jo aplinką ir artimuosius. Jose didžiausias dėmesys – vaistai, maistas ir lankymas pagal grafiką, o sergančio artimieji lieka užribyje.

Laimės reikėtų ieškoti ne tolimose svajonėse, o savo kasdienybėje, – sako psichologas, dėmesingo įsisąmoninimo mokytojas PAULIUS RAKŠTIKAS.

Tačiau tam pirmiausia reikia išmokti stabtelėti ir gerai įsižiūrėti į savo gyvenimą. Todėl P. Rakštikas ne vienus metus padeda žmonėms mokytis sąmoningumo, o šią misiją visai netrukus papildys jo nauja knyga „Staigmena gyventi“.

Visa, kas vaikams nutinka pirmą kartą, sukelia nerimą ir didžiulį stresą. Statistikos duomenimis, kas antras vaikas bent kartą savo gyvenime yra patekęs į ligoninę. Medikų teigimu, jeigu vaikai iš anksto nesupažindinami su ligoninės aplinka, ten atsidūrę, jie gali patirti ne tik didžiulį nesaugumo jausmą, psichologinį stresą, bet toks potyris netgi gali paveikti tolesnę vaiko raidą. 

Ir asmenukėms pozuoti gana sudėtinga – ypač jei žmogus nežino savo „šokoladinės“ pusės, portalui LRT.lt sako žinomiausias gatvės fotografas Lietuvoje Vincas Alesius. Taigi, primena jis, jei norite gražios nuotraukos, reikia žinoti, kur žiūrėti, kaip laikyti telefoną, ir nepersistengti „žaidžiant“ akimis ir lūpomis.

„Aš dažnai, prieš fotografuodamas, prašau parodyti asmenukes, kad pamatyčiau, kaip žmogus save pažįsta. Jei nepažįsta, tenka iš visų pusių pabandyti“, – portalui LRT.lt sako gatvės fotografas V. Alesius.

„Perkaitimą mes matome žmogaus veiklos destabilizuojamoje gamtoje. Matome jį ekonomikoje, kuri tapo labai nepastovi ir nenuspėjama (...) Matome perkaitimą ir tapatybės sferoje – atsiranda perkaitusios tapatybės, labai smarkai besiremiančios skirtimis“ – sako antropologas iš Norvegijos THOMAS HYLLANDAS ERIKSENAS. Pokalbis su juo apie greitį mūsų gyvenime, kultūroje ir civilizacijoje, apie perkaitusią žemę ir perkaitusią žmoniją, apie kylantį nacionalizmą Europoje ir Andų kalnuose gyvenančius žmones.

Mokykloje saugiai jaučiasi 75 proc. moksleivių, 25 proc. sako, kad jie patys arba klasės draugai susiduria su smurtu, rodo Lietuvos moksleivių sąjungos atlikta apklausa.

Daugiausiai moksleivių atsakė, kad su smurtu susidūrė mokykloje, iš kitų mokinių – tokį atsakymą rinkosi 82,8 proc. 5–8 klasių moksleivių, 72,7 proc. pradinukų ir 58,9 proc. vyriausiųjų klasių mokinių.

Karštą vasaros dieną būrelis vaikų vangiai žaidžia aikštelėje, nerūpestingai čiauškėdamos supasi dvi mergaitės, vis pūsteli vėjas, atnešdamas gaivaus oro gūsį. Sėdžiu ant suolelio pavėsyje ir šnekuosi su kiek už mane vyresne penkių vaikų mama. Klausiu jos: „Kaip supratai, kad tavo vyras – tai tas vienintelis, tau skirtasis?“ Ji nusišypso ir taria: „Aš nenustojau abejoti iki pat santuokos momento. Va, kai susituokėm – tada ir sužinojau...“

Sakoma, kad į kiekvieną šeimą ateina būtent toks vaikas, kurio labiausiai reikia tėvams, kad jie ūgtelėtų kaip asmenybės. Tačiau tėvams taip atrodo toli gražu ne visada, kartais jie turi savo išankstinį įsivaizdavimą, o kartais net ir planą, kaip augs ir gyvens jų vaikas. Vadinamieji super ar ultra tėveliai, norėdami savo vaikams gero, be galo stengiasi ir galiausiai nė patys nepajunta, kaip ima perdėtai juos kontroliuoti. Besaikis, neįsisąmonintas noras reguliuoti vaikų gyvenimą iki mažiausių smulkmenų tampa ne tik natūralios raidos stabdžiu, bet ir gali sukelti psichologinių problemų.

Šito paprastai neklausia vaikai. Kol mes maži, esame vientisi, todėl nesunku būti savimi: natūraliai reaguojame, reiškiame tai, ką jaučiame ir ko norime, nes kitaip ir nemokame. Deja, ilgainiui išmokstame, ypač jei augame šeimoje, kur tėvams svarbiau, ne ką jaučiame ir ko norime, bet kaip veikiame juos ir aplinkinius, jei esame vertinami už įvaizdį, o ne už tai, kas esame iš tikrųjų. Paauglystėje būti savimi dar sunkiau, nes labai svarbūs tampa draugų vertinimai, norima prisitaikyti prie grupės normų; dėl to tuo laikotarpiu asmeninio tapatumo paieška kelia didelę vidinę sumaištį. Panašu, kad būti savimi yra vienas sunkiausių iššūkių ir suaugusiajam.

Pastarojo laiko naujienos apie vaiko teisių apsaugos sistemos reformos įgyvendinimą, įbaugino nemažai vaikus auginančių tėvų ar jų globėjų. Šeimos sunerimo dėl to, jog vaikus iš jų nuo šiol galima atskirti lengviau. Valdininkams panaikinus šeimų skirstymą į socialinės rizikos šeimas ir visas kitas, potencialiu vaiko teisių pažeidėju ar net smurtautoju gali tapti kiekvienas iš mūsų, o tam užtektų kaimyno ar kitų asmenų skundo.

Siekiant išsaugoti asmeninę gerovę, pozityvią partnerystę, labai svarbu suprasti, kaip spręsti santykių problemas. Kitaip santuoką gali temdyti lėtinis pyktis arba depresija, svetainėje psychologytoday.com rašo psichologė, knygų autorė Susan Heitler. Anot jos, dviejų suaugusių asmenų apsisprendimas susisaistyti santuokos saitais daro poveikį tolesnio jų gyvenimo kokybei.

Mums keičiantis ir aplinkiniai turi išmokti su mumis bendrauti kitaip, tačiau kartais bendraudami su žmonėmis tiesiog nebesijaučiame turtėjantys ar nebenorime su jais dalytis profesiniais ir asmeniniais džiaugsmais, svetainėje psychologytoday.com teigia vaikų ir paauglių psichologė, žaidimų terapijos specialistė Mariana Plata. Jos teigimu, yra septyni dalykai, padedantys suprasti, ar „išaugote“ vieną ar kitą žmogų.

Iš gyvenimo vis dažniau nutaria pasitraukti Lietuvos jauniausieji – vaikai ir paaugliai, dar nesulaukę pilnametystės, tačiau dažnais atvejais jau spėję patirti tokius gyvenimo išbandymus, apie kuriuos kiti suaugusieji nesusapnuotų net savo baisiausiuose košmaruose.

Įvairios priklausomybės sukelia daug negatyvių pasekmių – tiek į jas įklimpusiems žmonėms, tiek šalia esantiems artimiesiems. Ir vis tik net nusprendusiems keisti gyvenimo būdą atsisakyti žalingų įpročių nėra taip paprasta. Siekiant visiškai išsilaisvinti, gali prireikti specialisto – psichoterapeuto ar net psichiatro – pagalbos.

Aristotelis yra pasakęs: „Mes esame tai, ką nuolatos darome. Taigi tikrasis meistriškumas – ne veiksmas, o įprotis.“ Tokiu moto vadovaujuosi savo gyvenime. Manau, šie žodžiai galėtų įkvėpti ir Lietuvą. Savo buvimu mes kuriame ateitį. Štai kodėl reikia sutelkti dėmesį į tai, kas pozityvu, į tai, kaip įveikti kliūtis ir didžiuotis savo potencialu bei pasiekimais, sako mokslininkė, verslo konsultantė dr. Inga Minelgaitė.  

Daugybei žmonių patinka Jordanas Petersonas, Toronto universiteto klinikinės psichologijos profesorius ir socialinių tinklų žvaigždė. Savo skaitytojams ir klausytojams jis padeda įprasminti gyvenimus postmodernizmui sugadinus šeimą, valstybę ir religiją. Pasakydamas tai, kas nepatogu, jis įneša tikrą šviežio oro gūsį į viešąjį diskursą, kuriame buvimas „maloniu“ svarbesnis už tiesą. Kiti jį laiko diletantu, kišančiu nosį į jo kompetencijos sritis peržengiančias temas. Jie mano, kad profesorius siaubingai klysta, kalbėdamas apie „kultūrinio marksizmo“ žalą visuomenei, kad jis palaiko patriarchalinę visuomenę, mizoginiją ir neliberalią politiką.

2003 metais Izraelio šiaurėje esančio Haifos miesto restorane „Maxim“ nugriaudėjo sprogimas. Kaip pasakoja iš Lietuvos kilęs Simas Joffe, tai buvo baisus teroristinis aktas. Žuvo 21 žmogus  – arabai ir žydai.

Pagyvenkite kurį laiką su kuo nors ir išsiaiškinsite, ar esate tinkami vienas kitam visam gyvenimui. Ar nenorėtumėte iš anksto žinoti apie tą bjaurų įprotį, kurio negalite pakęsti? Gyvendami kartu, įsitikinate, ar suradote sau skirtąjį, o kartu išvengiate didžiulės klaidos!

Žinoma, tai gerokai skiriasi nuo to, kaip mąstė ankstesnės kartos, tikėjusios, kad pirma – santuoka, tuomet – apsigyvenimas kartu. Vis dėlto šiandien taip tikrai mano daugelis.

Šį požiūrį pagrindžia vis daugiau mokslinių tyrimų.

Koks buvo jūsų pradinių klasių mokytojas? Dažnai su šiuo žmogumi pirmaisiais mokslo metais praleidžiame daugiausia laiko. Jis padaro tokį stiprų įspūdį, kad jį prisimename net suaugę. Mat jis ne tik moko skaičiuoti ar rašyti, bet ir ugdo mokinio charakterio savybes, padeda lavinti jo įgūdžius ir atrasti pirmuosius talentus. Visgi tam, kad nuolat besikeičiančių jaunų moksleivių pirmieji lūkesčiai mokyklose būtų išpildyti, mokytojas taip pat turi keistis. Kokie pirmokai į mokyklą ateina šiandien? Kaip reikėtų juos mokyti?

Lapkričio 3 d. Vilniuje, ant Vilniaus g. 28-ojo namo, buvo atidengta atminimo lenta. Šiame name prieš 100 metų gydytojas Danielius Alseika atidarė pirmąją lietuvišką polikliniką ir ligoninę, kurioje dirbo ir jo žmona, akių gydytoja Veronika Janulaitytė-Alseikienė. Aktyvūs lietuvybės puoselėtojai Danielius ir Veronika Alseikos buvo garsios mokslininkės Marijos Birutės Alseikaitės-Gimbutienės, padėjusios pagrindus naujajai Senosios Europos istorijos koncepcijai, tėvai. 

Esu pametęs galvą dėl kavos ir myliu žmones, mėgstu gilintis į kavos gamybos procesus, domina kavos kelio iki puodelio niuansai, sako kavinių tinklo „Coffee Inn“ įkūrėjas Nidas Kiuberis. Jis teigia, kad darbas kavos industrijoje reiškia ilgą ir įdomią kelionę, suteikiančią galimybę mokytis ir sutikti naujų įdomių žmonių.

Specialistai pastebi, kad tėvystė – ne tik džiaugsmo, bet ir nemažai nežinios atnešantis procesas, kuomet būsimi tėvai su nerimu ir baimėmis susiduria dar vaiko laukimo etape. Mažiesiems paaugus, dėl įvairių netikėtumų tėvai ima jaudintis dar labiau nei jų atžalos ir vis sunkiau randa balansą tarp vaiko auklėjimo, rūpinimosi šeima ir laiko sau.

Jordanas Petersonas – plačiai pasaulyje žinomas klinikinis psichologas, buvęs Harvardo, o dabar Toronto universiteto profesorius. Šiuo metu jis tikriausiai garsiausias viešasis intelektualas Vakaruose, akademikas, kurio populiarumas prilygsta roko žvaigždėms.

J. Petersonas ypač išgarsėjo 2016 metais, kai pareiškė nepaklusiąs Kanados Justino Trudeau vyriausybės reikalavimui kreiptis į asmenis pagal jų pačių pasirinktą lytį. Viešuose pasisakymuose profesorius dažnai polemizuoja su politinio korektiškumo bei gender ideologijos vardu primetamomis praktikomis.

Kodėl daliai žmonių kyla ranka skriausti tuos, kuriuos derėtų saugoti ir ginti, svetainėje psychologytoday.com aiškinasi Virdžinijos sandraugos universiteto socialinės psichologijos dėstytojas, tyrėjas Davidas S. Chesteris. Atsakymo į šį klausimą jis ieško pasitelkdamas neseniai atlikto neuromokslų srities tyrimo medžiagą.

Lietuvos keliautojų sąjungos ir Vilniaus keliautojų klubo vadovas Algimantas Jucevičius – nenuilstantis turizmo populiarintojas, stebinantis fizine ištverme, žavintis dvasios stiprybe ir nepaprastu kuklumu. Savo pavyzdžiu tūkstančius žmonių paskatinęs aktyviai gyventi, jis jau 50 metų organizuoja pažintinius slidžių ir pėsčiųjų žygius, turiadas į kalnus. Nors savęs nevadina alpinistu, bet jau 13 kartų įkopė į Lietuvos alpinistų labiausiai pamėgtą Gedimino Akstino viršūnę Tian Šanio kalnuose, o Mikalojaus Konstantino Čiurlionio viršūnę Pamyro kalnuose pasiekė septynis kartus.

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kuris įsigaliojo nuo šių metų liepos, draudžia bet kokį smurtą ir fizines bausmes vaikų atžvilgiu. Toks sprendimas priimtas atsižvelgus į liūdną Lietuvos statistiką. Statistikos departamento duomenimis, 2017 m. nuo smurto artimoje aplinkoje tiesiogiai nukentėjo 1,4 tūkst. vaikų iki aštuoniolikos metų amžiaus. 90,3 proc. vaikų patyrė smurtą iš tėvų arba įtėvių.