Reklama 2

Krizinio nėštumo centro vadovė: vien abortų draudimas problemos neišspręs

 

Kokios pagalbos reikia krizinį nėštumą patiriančioms moterims, geriausiai gali pasakyti tie, kurie tomis moterimis rūpinasi ir padeda joms išgyventi krizę.

Krizinio nėštumo centras yra bene vienintelė tokia institucija Lietuvoje, teikianti psichologinę, socialinę ir materialinę pagalbą neplanuotai pastojus. Būtent šio centro specialistai daro viską, kad sunkumų užklupta moteris nebūtų aplinkybių verčiama rinktis kraštutinį kelią – abortą. 

Ir nors Seime vis pasigirsta svarstymų, ar nederėtų abortų visai uždrausti, Krizinio nėštumo centrui vadovaujanti Zita Tomilinienė atkreipia dėmesį, kad reikėtų investuoti į abortų prevenciją ir pagalbą nėščiosioms, kad jos pamatytų gyvenimo su vaiku galimybę.

Dalis Seimo narių vis išreiškia norą Lietuvoje uždrausti abortus, argumentuodami, kad taip siekia padėti moterims. Ar, remdamasi darbo Krizinio nėštumo centre patirtimi, galėtumėte pasakyti, kad abortų draudimas būtų derama pagalba šalies moterims?

Jeigu vien tik uždrausime abortus, bet jokios pagalbos nėščioms moterims ištikus krizei neteiksime, tai nebus sprendimas. Žinoma, abortų skaičius sumažėtų, tačiau reikia suteikti realią pagalbą nėščioms moterims, kad jos turėtų galimybę gimdyti ir auginti vaiką, o ne desperatiškai ieškotų nelegalių būdų nutraukti nėštumą. Jeigu ką nors draudžiame, turime sukurti labai stiprią prevencijos ir pagalbos sistemą bei pasiūlyti alternatyvų toms moterims, kurios vis tiek svarstys bei ieškos galimybių abortui.

Bet kuriuo atveju, ar abortai bus draudžiami, ar ne, pagalbos tinklas krizinį nėštumą išgyvenančioms moterims turi būti plečiamas jau dabar, ir tai turi būti valstybės pareiga bei prioritetas, nes kasmet pagal oficialią dirbtinų abortų statistiką Lietuva netenka apie 4500 galėjusių gimti vaikų. Moterys ir jų šeimos, išgyvenusios aborto patirtį, labai dažnai kenčia skaudžias pasekmes, kurių net nesitikėjo, taip iširsta šeimos, atsiranda psichinės sveikatos problemų, kurias anksčiau ar vėliau vis tiek valstybei kainuoja išspręsti.

Reikėtų investuoti į abortų prevenciją – visuomenės ugdymą bei psichologinę, socialinę ir materialinę pagalbą nėščiosioms, išgyvenančioms neplanuoto nėštumo krizę, kad jos pamatytų gyvenimo su vaiku galimybę.

Ko gero, galima drąsiai sakyti, kad abortai šalyje artimiausiu metu nebus uždrausti, kadangi ir visuomenėje, ir Seime dėl to nebus sutarimo. Kokios priemonės, siekiant sumažinti abortų skaičių šalyje, jūsų nuomone, būtų efektyviausios?

Kad pasiektume tikslą ir padėtume naujai gyvybei išvysti šį pasaulį, turime visokeriopai padėti savo įsčiose jį nešiojančiai moteriai. Reikia rengti psichosocialines konsultacijas ir pasiūlyti psichologinę, socialinę pagalbą ne tik nėštumo metu, bet ir pirmaisiais vaiko auginimo metais. Dar vienas svarbus žingsnis – pailginti moters apsisprendimo laiką prieš abortą, bent iki 72 val. nuo kreipimosi. Įtraukti į konsultacijas vyrą, nuo kurio moteris laukiasi. Svarbu, kad abu prisiimtų atsakomybę už tokį sprendimą. Šiuo metu dažnai susiduriame su situacijomis, kai vyrai spaudžia moteris nutraukti nėštumą, vengdami būti tėvais ir išlaikyti jau gimusius vaikus. Patirdamos stiprų spaudimą, nėščios moterys dažnai jo neatlaiko ir sutinka pasidaryti abortą, to pačios net nenorėdamos.

Kartais ginekologai sako, jog moteris atėjusi į aborto procedūrą verkia, tačiau jie nieko neklausę atlieka savo darbą ir paguldo į palatą kelioms valandoms stebėti. Mes juos raginame nebijoti paklausti moters, ar tikrai ji nori aborto, ar yra tam pasiruošusi, nes juk ašaros yra vienas iš akivaizdžių ženklų, jog ji labai išgyvena. Jų prašome pasiūlyti jai neskubėti, perkelti procedūrą ir nusiųsti konsultacijai į Krizinio nėštumo centrą. Pasitaikė ne vienas atvejis, kai tokia atsiųsta moteris pagimdė ir džiaugiasi.

Svarbu suteikti moteriai pagalbą, kol dar nevėlu. Taip pat reikia pasiūlyti psichologinę pagalbą po aborto, persileidimo ar kūdikio netekties.

Dar viena iš svarbių abortų prevencijos priemonių turėtų būti jaunimo bei visuomenės švietimas apie atsakingus lytinius santykius, naujos gyvybės vystymąsi įsčiose bei palankaus požiūrio formavimą apie net ir neplanuotos naujos gyvybės atsiradimą.

Abortų draudimo oponentai pirmiausiai apeliuoja į moters laisvę pasirinkti. Svarstant ne teoriškai, bet remiantis jūsų centre sukaupta patirtimi, kiek tas pasirinkimas krizinio nėštumo akivaizdoje iš tikrųjų būna laisvas? Ar nėra taip, kad be tos laisvės daugiau nieko moteriai nepasiūloma ir ji, kad ir laisva pasirinkti, tačiau su savo problemomis dorotis paliekama viena?

Paprastai nė viena moteris savo širdies gelmėje nenori darytis aborto, bet jas sukausto įvairiausios baimės dėl ateities: ką galėsiu duoti geriausio savo vaikui, ar galiu apskritai ką nors duoti?

Retai kada abortas yra tikrai laisvas moters pasirinkimas, greičiau tai yra kito pasirinkimo nematymas, išgyvenant krizę. Dažniausiai moteris renkasi abortą, kai stokoja saugumo, dėmesio, meilės, švelnumo iš žmogaus, nuo kurio laukiasi vaiko. Paprastai moteris nesidaro aborto, jei turi mylintį vyrą, kuris džiaugiasi žinia apie nėštumą ir ją palaiko. Kai poroje yra geri santykiai ir tarpusavio supratimas, tai abortas net nebūna svarstomas.

Nėščia moteris, patirianti nesaugumą, baimę, užduoda sau daug klausimų: kaip aš sugebėsiu pasirūpinti savimi ir vaiku, ką pasakys artimieji, kaip būti vieniša mama arba kaip priims visuomenė mane ir mano vaiką. Kaip reikės išgyventi, kai nebus pilnos šeimos, kaip mano vaikas priims, kad jis neturi tėčio. Jau būdama nėščia moteris suvokia, jog ji neatitiks to idealaus šeimos standarto. Tai irgi daugelį moterų paskatina daryti abortą, jos mąsto taip: jei negaliu duoti vaikui visko maksimaliai, tai geriau ir negimdyti.

Būna moterų, kurios patyrė daug nemeilės iš savo motinų ir net negali pagalvoti, kad galėtų tapti mamomis: nenoriu, kad dar kas nors kentėtų taip, kaip aš kentėjau, todėl negimdysiu, – sako jos. Buvę atvejų, kai moteris laukiasi, bet nuo visų slepia savo nėštumą ir, sužinojusi mūsų centro kontaktus, skambina mums. Tuomet mėginame su ja kalbėtis. Jei moteris sako, kad tikrai negalės auginti vaikelio, jo nemylės, nekęs, pasakome, kad ji to ir neprivalo daryti, bet ką geriausio ji gali padaryti, tai saugiai išnešioti, saugiai pagimdyti ir perduoti vaikelį gyvybės langeliui arba palikti ligoninėje. Nes yra labai daug šeimų, kurios nori įsivaikinti, nori globoti naujagimius, laukia net kelerius metus, kol tarnyba pasiūlys įsivaikinti. Išeičių visada yra.

Atėjus į mūsų centrą ar pasiskambinus telefonu, mes mėginame prakalbinti moteris, kad pasidalintų, ką galvoja, kaip mato savo situaciją iš visų pusių, kad neskubėtų, apmąstytų, sužinotų apie siūlomą tęstinę mūsų centro pagalbą. Moterys šioje situacijoje linkusios skubėti, nori kuo greičiau priimti sprendimą arba kuo greičiau padaryti abortą, tuomet joms atrodo, kad bus lengviau. Taip dažnai moteris ir apsigauna, nes paskui pasidariusios abortą sako: aš tikrai negalvojau, jog man bus taip blogai, man niekas nesakė. Galvojau, kad tik išspręsiu problemą ir gyvensiu toliau kaip niekur nieko. O dabar pasirodo, kad aš nenoriu apskritai gyventi.

Beveik 90 procentų į centrą besikreipusių moterų, svarsčiusių apie abortą, jautė spaudimą, nebuvo palaikomos artimųjų. Niekas nekontroliuoja spaudimo, kurį patiria apie abortą dar tik svarstanti moteris. O jei jis yra daromas, tai turi būti taikoma ir atsakomybė tam žmogui, kuris daro spaudimą. Kartais artimieji įsivaizduoja, kad jie linki gero, skatindami moterį laiku „susitvarkyti“, tačiau tikroji pagalba būtų pasiūlyti padėti jai auginti vaikelį, o ne pastūmėti abortui.

Kiekvienas gali prisidėti prie pagalbos nėščioms krizėje ir naujos gyvybės išsaugojimo, skirdamas 2 proc. paramą Krizinio nėštumo centrui.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode