Vilniuje, šalia Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios esančiame vienuolyne, gyvena penki broliai dominikonai, šiemet švenčiantys Pamokslininkų ordino įkūrimo 800 metų sukaktį. Žinomiausias dominikonų veidas Lietuvoje neabejotinai yra tėvas Pijus – visados linksmas ir šmaikštus, neieškantis žodžio kišenėje ir nevengiantis dalyvauti televizijos laidose. Šiame pokalbyje jis pasakoja apie savo pašaukimo kelią, kuo jį patraukė dominikonai, ką reiškia būti „Dievo šunimi“, kaip pavyksta įveikti užklumpančius įsimylėjimus ir kaip sugeba neperdegti vienu metu sėdėdamas mažiausiai ant trijų kėdžių.
Gimėte dar sovietmečiu, kai vaikščiojimas į bažnyčią buvo nepageidautinas ir sekamas valdžios. Koks buvo Jūsų pirmasis sąlytis su tikėjimu, ar kas nors iš artimųjų supažindino Jus su Dievu, buvo tikėjimo pavyzdys?
Gimiau ir užaugau tikinčių žmonių šeimoje, tad nuo pat vaikystės priklausiau Katalikų Bažnyčios bendruomenei. Tačiau, žinoma, vaikystėje ir paauglystėje tikėjimas buvo paviršutiniškas, dar nesupratau, kokią naudą tikėjimas duoda gyvenime. Paprašydavau, kad Dievas padėtų gerai parašyti kontrolinį ar išlaikyti egzaminą, ir tiek.
Močiutė norėjo, kad labiau įsitraukčiau į Bažnyčios gyvenimą, todėl patarnavau šv. Mišioms. Tačiau man tai buvo labiau prievolė, kurią reikia atlikti, ir ko laisva valia gal būčiau ir nedaręs. Tad tikėjimo ABC gavau iš šeimos, o sąmoningas tikėjimas tebesiformuoja iki šios dienos.
Nuo vaikystės veikiausiai nežinojote, kad norite būti vienuolis. Kuo svajojote būti užaugęs ir kada apsisprendėte pasirinkti kunigystės kelią?
Kai buvau dar mažas, senelis gulėjo ligos patale, mama mane apvilkdavo ilgais baltais naktiniais ir liepdavo eiti palinkėti seneliui labos nakties. Kai aš, trejų metų pyplys, nueidavau taip apsirengęs pas senelį, jis mane pamatęs sakydavo: „O, mūsų kunigėlis!“ Man tai labai nepatikdavo – „ne, nenoriu užaugęs būti joks kunigėlis! Aš ne kunigėlis!“ – pykdavau.
Žinoma, augdamas niekada negalvojau, kad būsiu kunigas, o tuo labiau vienuolis. Vaikystėje norėjau būti vairuotoju, o aplinkybės gyvenimą pakreipė kita linkme. Vėliau supratau, kad tos aplinkybės buvo visai ne atsitiktinumas, o Dievo vedimas.
Sulaukęs 19 metų pradėjau mąstyti, ko noriu iš gyvenimo. Labai smagu, kai baigęs mokyklą tampi nuo nieko nepriklausomas, nei mokytojai, nei mama nebenurodinėja, kaip gyventi. Tačiau tai kartais tampa ir nelaime, kai tokios būklės žmogus užstringa visam gyvenimui. Ačiū Dievui, man gana anksti kilo klausimų, ko siekiu ir noriu iš gyvenimo. Suvokiau, kad neegzistuoju šioje žemėje šiaip sau, ir pradėjau mąstyti, koks yra mano gyvenimo tikslas.
http://media.bernardinai.lt/o/c4e56202e81f0b8c4f3823f00adce7ffa67fa74b_article_200.jpg" width="200" height="300" border="0">
Kaip tie klausimai atvedė iki kunigystės?
Nuo vaikystės atsimenu močiutės raginimus atkreipti dėmesį į Dievo Žodį ir tai, ką jis sako apie žmogaus gyvenimą. Labai greitai supratau, kad Jėzaus paskelbta Geroji Naujiena ir yra tai, kas šiandieniame pasaulyje įvardijama kaip „laimingo gyvenimo formulė“, „sėkmingo gyvenimo dėsniai“ ir t. t. Gyvenime svarbiausi trys dalykai: pirmiausia aiškiai suvokti savo gyvenimo tikslą, jį supratus realizuoti savo talentus ir mylėti artimą kaip save patį.
Sakydamas „Tikslas“, turiu omenyje žodį iš didžiosios raidės. Kadangi kaip tikintis žmogus įvertinu, kad žmogaus gyvenimas tęsiasi dar gerokai po mirties, vadinasi, ir mano gyvenimo tikslas turėtų būti atitinkamai apimantis ne tik mano egzistenciją šioje žemėje, bet ir po jos. Juk ateis mirtis, ir kas tada bus? Jėzus sakė: „Einu į Dangiškojo Tėvo namus jums vietos paruošti.“ Vadinasi, aš esu kelionėje, pakeliui į Dangiškojo Tėvo namus.
Antroji Jėzaus įvardijama tiesa yra pareiga supratus gyvenimo tikslą realizuoti save, atskleisti savo potencialą, Evangelijoje įvardijamus talentus. Supratau, kad nesu tiesiog žmogus kaip visi: turiu talentų, kurių neturi kiti, ir neturiu to, ką matau kituose. Vadinasi, reikia atrasti būdą, kuriuo galėčiau geriausiai atskleisti save.
Galiausiai – trečia tiesa, kurią Jėzus ypač akcentuoja, yra priesakas mylėti savo artimą kaip save patį. Tai ir reiškia, kad realizuodamas save turiu nepamiršti, jog gyvenu tarp žmonių, ir bene didžiausia paslauga, kokią galiu padaryti kitam žmogui tuo išreikšdamas savo meilę, tai padėti jam atrasti savo gyvenimo tikslą. Žmogus nelaimingiausias yra tada, kai nežino savo tikslo, dėl ko ir kur eina. Tai sukuria beprasmybės jausmą. Mylint kitą žmogų reikia jam padėti rasti tą kryptį, iš kurios gimtų viltis ir gyvenimo džiaugsmas. Visa tai apsvarstęs supratau, jog noriu būti kunigas. Tuo labiau kad turėjau gerų pavyzdžių: Plungėje tarnavo geras mano šeimos draugas kunigas Petras Našlėnas, daug metų pragyvenęs Sibiro lageriuose, kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę. Taigi teisingo ir gero kunigo pavyzdį jau turėjau prieš akis. Taip palaipsniui svarstydamas ir supratau, kad tai – mano pašaukimas.
Žmogus nori būti laimingas arba bent jau paragauti tos laimės čia ir dabar. Jėzus ne be reikalo sako – jums prisiartino Dievo karalystė. Ji ne kažkur toli ar kada nors po mirties, o Jėzus sako, kad jums prisiartino Dievo Karalystė. Man tai pasirodė taip realu ir čia, ir dabar įgyvendinama, kad nusprendžiau stoti į Telšių seminariją.
Sakėte, kad užaugote tikinčių žmonių šeimoje. Tačiau neretai būna, jog net ir tikintys tėvai, sužinoję apie vaiko apsisprendimą stoti į seminariją ar vienuolyną, sutinka šią žinią toli gražu ne džiaugsmingai. Kokia buvo Jūsų artimųjų reakcija?
Mokykloje buvau labai aktyvus vaikas, kartais net hiperaktyvus, o tokie vaikai dažnai būna linkę į chuliganizmą. Tokių negerų tendencijų turėjau ir aš. Kai pasakiau, kad stoju į seminariją, mama, žinoma, susiėmė už galvos ir ėmė dejuoti, kaip čia bus su anūkais. Tačiau mūsų giminėje „mafijos galva“ visada buvo penkis vaikus pokario metais užauginusi močiutė, visai mūsų giminei rodžiusi didvyrišką laikyseną. Tad, mamai pradėjus aiškintis santykius, močiutė tik sėdėjo, stebėjo ir galiausiai pasakė: „Vis geriau negu žuliks.“ Supratau, jog gavau palaiminimą (juokiasi). Pamažu visi pradėjo džiaugtis, kad šeimoje bus kunigas.
Studijavote Telšių kunigų seminarijoje, bet jos nebaigęs nutarėte stoti į dominikonų vienuolyną. Tai gana netikėtas pasirinkimas, turint omenyje, kad Lietuvoje tebuvo likęs vienas dominikonas, o „ant bangos“ buvo iš pogrindžio išėję pranciškonai bei per visą sovietmetį pogrindyje aktyviai veikę jėzuitai. Kadangi patraukė ne įkvepiantys pavyzdžiai, vadinasi, didelį įspūdį turėjo padaryti pati šv. Dominyko asmenybė. Tad kas būtent patraukė?
Įstojau į seminariją turėdamas norą realizuoti save ir savo pašaukimą šioje žemėje. Kaip jaunas žmogus, buvau kupinas idealų, o kai turi idealų, tai tau jūra iki kelių vos ne tikrąja to žodžio prasme. Pradėjęs studijuoti susipažinau su Bažnyčios ir katalikiškų ordinų istorija, tokiomis asmenybėmis kaip Albertas Didysis, Tomas Akvinietis, dominikonų ir pranciškonų teologine mokykla. Pasidarė įdomu, kas tie pranciškonai ir dominikonai. Gilindamasis pamačiau, kad tai yra pamokslininkų ordinas, turintis labai aiškią, Jėzaus apaštalams duotą misiją – eiti į visą pasaulį ir skelbti Evangeliją. Dominikonai kaip tik su šita misija ir yra įsteigti – būti pamokslininkai. Man tai taip tiko, kad pastudijavęs dominikonų istoriją ir dvasingumą supratau, jog čia yra tai, ko iš tikrųjų noriu. Vienuoliu būti yra gyvenimo būdas, o vienuolis gali turėti ir kunigo profesiją. Tas komplektas man labai pritiko.
Dauguma dominikonų yra kunigai?
Kadangi tai yra pamokslininkų ordinas, rekomenduotina, kad pamokslininkai būtų ir kunigai. Todėl absoliuti dauguma dominikonų yra kunigai.
Neišgąsdino, kad noras yra, bet nėra kur stoti?
Kai atvykome į Vilniuje, šalia Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios esantį vienuolyną, čia buvo likę tik griuvėsiai, nes bažnyčia buvo uždaryta, o vienuolynas sovietmečiu atimtas iš brolių. Atgavus nepriklausomybę, čia įžengęs tėvas Grigaitis, dabar jau miręs, gyveno antisanitarinėmis sąlygomis. Jis mus pasisodino ir pasakė: „Jeigu norite tapti tikrais vienuoliais dominikonais, turite realiai patirti, kas yra tas vienuolinis gyvenimas, o čia to padaryti negalėsite.“ Tuomet Čekijos provincijos dominikonai ištiesė pagalbos ranką ir priėmė pas save, suteikė formaciją ir studijas universitete. Taip ir pradėjau savo vienuolinę „karjerą“ Prahoje, kur praleidau nuostabius penkerius metus, vieną gražiausių gyvenimo etapų. Ten pradėjau žengti konkrečius žingsnius jausdamas, jog čia tikrai yra mano pašaukimas ir kad darau tai, kas absoliučiai geriausia mano gyvenime. O gyventi tokiame mieste kaip Praha, kur mūsų gatvėje nebuvo nė vieno namo, jaunesnio nei 400 metų, buvo tikra dovana.
2016-aisiais Dominikonų ordinas švenčia savo įkūrimo 800 metų sukaktį. Tik prieš septynerius metus tokį patį jubiliejų šventė ir Pranciškonų ordinas. Tačiau juokais būtų galima sakyti, kad švelnusis Dievo meilės trubadūras Pranciškus „nugalėjo“ kovingąjį Dominyką, nes beveik kiekvienoje bažnyčioje galima rasti Šv. Pranciškaus statulą ar altorių ir pamaldumas į Pranciškų Asyžietį yra gerokai stipresnis. Galbūt tai susiję su tuo, jog Dominykas ir jo broliai siejami su neigiamai vertinama inkvizicijos institucija ir užkurtais laužais eretikams deginti. Ar teisingas toks kovingojo Dominyko įvaizdis?
Nemanau, kad didelę įtaką turėjo visokie ordino istorijos etapai, bet visų pirma pati jo misija. Šv. Dominykas kūrė ordiną ne kaip Dominyko, bet kaip pamokslininkų ordiną. Dominikonų dvasingumas remiasi keturiais atraminiais stulpais: pamokslavimo, bendruomenės, maldos ir studijų. Būtent dėl pamokslavimo dominikonai ir buvo įkurti, nes anuomet, kaip ir šiandien, Bažnyčioje trūko žmonių, kurie atsiduotų žodžio tarnystei ir perduotų žmonėms informaciją, Bažnyčios mokymą. Juk ir šiandien matome, kad žmonės tikėjime yra visiški beraščiai, nors ir laiko save katalikais. Matome, kad trūksta ne tiek teologinių traktatų, kiek elementaraus Dievo Žodžio, kuris sustatytų viską į savo vietas. Dominykas turėjo aiškią viziją, jis kūrė žmonių komandą, kuri būtų kaip reguliarus ordinas, tarnaujantis pamokslavimu. Jis juk neturėjo troškimo tapti žymus ar suburti savo pasekėjų armiją.
Bažnyčia, kaip bendruomenė, patiria daugybę iššūkių: turi rūpintis vargšais, benamiais, kaliniais, ligoniais ir t. t. Kitaip tariant, neįmanoma visko aprėpti, todėl Bažnyčioje nuo seno judėjimai pasirenka kokią nors konkrečią sritį, kurioje dirbs. Pavyzdžiui, Motinos Teresės seserys rūpinasi vargšais. Lygiai taip pat dominikonai sako, kad ne mūsų pašaukimas eiti į ligonines – mūsų pašaukimas – statyti mokyklas. Ne mūsų pašaukimas eiti į kalėjimus, mūsų pašaukimas – skelbti Dievo Žodį. Paskui pagal apaštalų pavyzdį renkamės bendruomeninį gyvenimą. Kita atraminė kolona yra malda, nes be jos pamokslauti ir kalbėti žmonėms apie Dievą – tuščias reikalas, nes išeina, kad skelbi teoriją, kuria negyveni. Galiausiai studijos: jeigu nori kalbėti žmonėms, turi žinoti, ką pasakyti. Taip natūraliai ir susidėliojo prioritetai, kur Dominyko asmenybei paprasčiausiai neliko vietos.
Šv. Dominykas, įkūręs pamokslininkų ordiną, labai greitai po jo oficialaus patvirtinimo perdavė valdžią brolių kapitulai, visuotiniam susirinkimui, kuriame broliai balsavimu priima sprendimus, kaip toliau gyventi ir tobulinti ordiną. Tai buvo neįprasta, nes dažniausiai ordinų įkūrėjai, charizmatiškos asmenybės, lieka savo judėjimų įkvėpėjais iki pat mirties. Nevadinčiau to šv. Dominyko pralaimėjimu šv. Pranciškui. Jie abudu skirtingais būdais siekė to paties tikslo – čia ir dabar dalintis Gerąja Naujiena su žmonėmis.
Kokiu būdu dominikonai įsitraukė į bažnytinį teismą?
Inkvizicija egzistuoja ir šiandien tik vadinama nebe inkvizicija, o popiežiškąja Tikėjimo kongregacija. Kitaip tariant – mokymų daug, pamokslininkų ir teologų apstu, todėl reikia, kad kas nors įvertintų mokymą ir nurodytų labai aiškius kriterijus, kas yra teisinga. Kadangi dominikonai buvo išsilavinę, mokėsi geriausiuose pasaulio universitetuose, nieko nuostabaus, kad būtent dominikonams ši misija ir buvo patikėta.
Žinoma, istorinius įvykius labai sudėtinga vertinti realistiškai ir objektyviai. Kodėl buvo įsivelta į tokio pobūdžio inkviziciją, kokia ji vėliau tapo, sunku pasakyti. Tuo laiku valstybė nebuvo atskirta nuo Bažnyčios, ir per ją valstybė veikė su savo represiniu aparatu. Anksčiau buvo kitoks ir žmonių mentalitetas. Kas vienijo, pavyzdžiui, Romos imperijos žmones? Juos vienijo tas pats identitetas, kuris rėmėsi tikėjimu. Kartais Lietuvoje girdime kaltinimų, kad kryžiuočiai šalyje skelbė krikščionybę kardu ir prievarta. Tačiau pažvelgus į istoriją ir pamėginus ją objektyviai vertinti galima pamatyti, kad jie skelbė ne krikščionybę, o identitetą. Kitaip tariant, aš negaliu tavimi pasitikėti, jeigu išpažįsti kitus dievus negu aš. Tokiu būdu tuo metu buvo formuojamos visuomenės, imperijos ir valstybės. Nieko nuostabaus, kad ir Bažnyčia buvo įsivėlusi į tą sistemą. Iš šios dienos pozicijų žvelgiant, tai buvo visiškai nesuprantami ir nesuderinami dalykai, nors tuo metu buvo manoma, kad geriau dabar žmogui pakentėti, negu po mirties amžinai kentėti pragare. Žmonės priėmė tokį įsitikinimą kaip savaime suprantamą dalyką.
Šv. Pranciškus, siekdamas nusižeminimo, savo ordiną pavadino „mažesniaisiais broliais“. Tačiau pamokslininkų ordino pavadinimas „Dievo šunys“ (Domini Canes) yra ne mažiau įspūdingas ir man asocijuojasi su dar didesniu nuolankumu ir visišku paklusnumu Šeimininko, tai yra Dievo valiai, bei sargavimo misija. Ką šis pavadinimas kalba apie dominikonų tapatybę ir ką reiškia asmeniškai Jums?
Tai nėra oficialus ordino pavadinimas, o daugiau žodžių žaismas, kadangi tikrasis pavadinimas yra Pamokslininkų ordinas. Kadangi Dominykas buvo jo įkūrėjas, iš jo vardo kilo liaudiškas pavadinimas dominikonai, kuriame yra tiek juokingas, tiek ir prasmingas sutapimas, kad lotyniškai „Domini canes“ ir yra „Dievo šunys“. Sakyčiau, kad tai labai prasmingas sutapimas. Vienas iš ordino simbolių kaip tik ir yra šuo, laikantis savo nasruose deglą. Aukso legendose yra pasakojama, kad Dominyko mama prieš gimstant sūnui turėjo viziją, jog ant jos kelių tupėjo šuniukas, kuris nušoko žemėn, pagriebė liepsnojantį deglą ir pasileidęs per laukus sukėlė didžiulį gaisrą. Legenda parodo, kad Dominykas savo pamokslais ir pašaukimu tapo tuo šunimi, sukėlusiu didelį gaisrą.
Žinoma, galima suprasti ir taip, kad šuo yra geriausias draugas, ištikimas bet kokiomis aplinkybėmis, turintis pašaukimą saugoti. Galime galvoti, jog dominikonai turi atsakomybę išsaugoti tikėjimą nesužalotą, kad keičiantis epochoms ir madoms liktume išmintingi ir neblaškomi permainų vėjo. Kita vertus, žinome, jog šuns darbas yra loti, o dominikonai savo pamokslavimu galbūt iš tikrųjų yra tie skelbėjai.
Esate kunigas vienuolis, turite daryti daugelį skirtingų dalykų – aukoti šv. Mišias, klausyti išpažinčių, tuokti, krikštyti, laidoti, lankyti ligonius, išklausyti ir patarti per dvasinius pokalbius, organizuoti bažnytinius renginius, vesti rekolekcijas, taip pat ir neapleisti maldos. Būtų galima sąrašą pratęsti, bet norisi paklausti: kas Jums atrodo kunigystės esmė, svarbiausioji misija?
Mano, kaip dominikono, pašaukimas visų pirma yra pamokslavimas – gyvu žodžiu tarnauti žmonėms ir padėti jiems suprasti, kad kiekvienas iš jų privalo turėti didįjį gyvenimo Tikslą. Toje misijoje labai pasitarnauja kunigo tarnystė. Dievas savo gailestingumą apreiškė per Jėzų Kristų, o Jis paliko Bažnyčiai regimų ženklų – sakramentus, sakramentalijas, maldos susirinkimus. Kitaip tariant, kunigas, kaip bendruomenės įgaliotas asmuo, tais patarnavimais ir iš Dievo gautais regimais ženklais žmonėms padeda keliaujant Dangiškojo Tėvo namų link. Kai žmogus nori pradėti šią kelionę į Dangiškąją Tėvynę, aš, kaip kunigas, esu pašauktas priimti jį į tikinčiųjų bendruomenę, tą piligrimų būrį, suteikdamas Krikšto sakramentą. Jeigu žmogus jau eidamas tikėjimo keliu užkliuvo už akmens ir parpuolė į pelkę bei supurvino ir išbarstė iš Dievo gautą malonę, aš, kaip Bažnyčios įgaliotas asmuo, vėlgi esu pašauktas nuimti jam naštas, Dievo malone per išpažintį jį nuprausti ir sakyti: „Dievo malone vėl esi švarus. Eik ir nebenusidėk.“
Žmonės Jus vertina kaip novatorišką kunigą, nuoširdų, mokantį suprantamai paaiškinti tikėjimo tiesas, priartinti tikėjimą prie kasdienybės. Tačiau į Dominikonų ordiną įstojote dar Lietuvos atgimimo laikais, kai Lietuvos Bažnyčioje pirmuosius tvirtus žingsnius žengė Vatikano II Susirinkimo reformos, arba, kitaip tariant, išsilaisvinusi Lietuvos Bažnyčia mėgino pasivyti Visuotinės nueitą kelią. Kas suformavo esamą žvilgsnį į kunigo tarnystę?
Nesistengiu būti kažkoks ypatingas. Viena, ko noriu, yra tai, kad žmogus, būdamas laisvas, darydamas gyvenimo pasirinkimus, turėtų visą reikiamą informaciją. Žmogus yra laisvas iš prigimties, tačiau tik būdamas gerai informuotas gali iš tiesų laisvai pasirinkti. Pavyzdžiui, žmogus gali sakyti Dievui „taip“ arba „ne“, tačiau neturėdamas informacijos jis neturi iš ko rinktis.
Pavyzdžiui, sovietų laikais buvo aiškiai akcentuojama ateizmo ideologija, žmonės buvo formuojami propagandinėmis priemonėmis, buvo stengiamasi sukompromituoti ir paniekinti tikėjimą, iškreipti tiesą, kad žmogus jokiu būdu nesvarstytų už ir prieš, bet dar nesvarstęs atmestų tikėjimą kaip gėdingą praktiką. Stodamas į seminariją ir Dominikonų ordiną aš norėjau ir iki šiol tebenoriu suteikti žmogui visą informaciją apie alternatyvą –Jėzaus skelbtą Evangeliją. Ne mano darbas yra įtikinėti žmogų, kad jis pasirinktų vienaip, o ne kitaip. Mano pareiga – parodyti alternatyvą.
Sekuliari visuomenė ir praktinis ateizmas savo informaciją pateikia visais įmanomais būdais, o kas, jeigu ne aš, pateiks žmogui alternatyvų kelią? To tikslo vedamas ir galvoju, kaip aiškiai ir paprastai išdėstyti evangelinę tiesą žmogui, kad jis galėtų kelti klausimus ir pasirinkti. Tas noras turbūt ir suformavo mane kaip žmogų, kuris stengiasi tiesiai šviesiai viską pasakyti. Visada meldžiuosi, kad Dievas kalbėtų mano lūpomis, per mano žodžius, ir paliestų žmogaus širdį.
Pripažinkime, kad esate vienas populiariausių kunigų Lietuvoje, dažnai kviečiamas į televizijos laidas, kalbinamas spaudoje. Ar tai padeda, ar trukdo Jūsų misijai?
Tiesą sakant, eiti į žiniasklaidą labai atitinka dominikono pašaukimą. Galų gale pažįstu daug nuostabių kunigų, genialių žmonių, kurie nedrįsta eiti į viešumą, bijo prastai pasirodyti prieš vyresnybę, nenori problemų. Bet jeigu neina tie, kurie tikrai gali ir turi reikiamų sugebėjimų bei kvalifikaciją kalbėti, tai kas eis, niekas? Tada aš, nors ir galbūt neturėdamas tos kvalifikacijos, einu ir kalbu, kaip sugebu geriausiai. Kartais žurnalistai paskambina man ir sako: „Pijau, jeigu tu nekalbėsi, pakviesime bet kurį kitą žmogų, kuris kalbės neaišku ką, todėl vėliau nesistebėk, kad iš palankios Bažnyčiai pozicijos formavimo išeis visiškai priešingas rezultatas.“ Kai jie taip paliečia tikėjimo patriotizmą, suprantu, kad negaliu atsisakyti. Tikrai nesiveržiu ir nemanau, jog eiti į televiziją yra tikrasis mano pašaukimas, bet suprasdamas, kad kažkam reikia atstovauti Bažnyčiai, stengiuosi tas skyles užkamšyti. Kitaip tariant, nebėgu nuo atsakomybės.
Stebėdamas savo gyvenimą ir kunigus Lietuvoje, gal galėtumėte įvardyti, kas yra mirtiniausias nuodas kunigystės kelyje ar didžiausias pavojus?
Tenka bendrauti su daugybe kunigų, kadangi važinėju į įvairiose parapijose rengiamas rekolekcijas, atlaidus, susitikimus. Todėl tenka iš širdies pasikalbėti su kunigais. Aš asmeniškai matau vieną labai ryškią tendenciją, kad išdavęs savo pašaukimą kunigas ar vienuolis tampa pačiu nelaimingiausiu žmogumi šioje žemėje. Kiekvienas, kuris renkasi vienuolio ar kunigo kelią, privalo į tai atsižvelgti.
Ką turite omenyje? Juk kalbate apie žmones, kurie ir toliau atlieka savo tiesiogines pareigas…
Pavyzdžiui, kunigas, ypač kaimo vietovėje, dažnai yra išbandomas vienišumu. Todėl reikia jau iš anksto numatyti, kad kunigo kelias bus, deja, paženklintas vienatvės. Pasirinkus kunigystę dėmesį reikės skirti bendruomenei, o ne sau. Tai reiškia, kad nesi vienišas, nes turi aplink save bendruomenę. Išbandymų metu daugelis kunigų net nepastebi, kaip pradeda aiškinti, jog yra toks pat žmogus kaip visi, tuo pateisindamas savo silpnybes, pavyzdžiui, girtavimą su parapijiečiais. Tačiau jis nėra paprastas žmogus, bet atstovauja visai Bažnyčios bendruomenei ir Jėzaus Evangelijai – visam idealui, kurio žmogus siekia. Kad ir koks artimas ar geras būtum, žmonės nežiūri į tave kaip tiesiog į Pijų, bet kaip į kunigą Pijų. Jeigu girtas voliosiesi su kitais girtuokliais patvoryje, visur bus tik kaimo girtuokliai, o tu būsi kunigas Pijus girtuoklis. Taip kunigas pradeda griauti ne tik savo pašaukimą, bet ir visos Bažnyčios įvaizdį bei kompromituoti evangelines vertybes. Taigi šito niekad nevalia pamesti iš savo akiračio.
Taip pat gyvenime vadovaujuosi devizu, kad reikia daryti darbus arba gerai, arba nedaryti iš viso. Šiandien, kai aplink tiek dviprasmybių, žmonės labiausiai trokšta tiesos. Kai viskas taip reliatyvu, žmogus it vandens trokšta to, kas būtų tikra. Tačiau kai darai visko daug ir bandai vienu užpakaliu apsėsti daug kėdžių, neišvengiamai nelieka kokybės, ir kas nors vis tiek būna suvaidinta, „suchaltūrinta“. Taip galima labai greitai nuvilti ir atstumti žmogų.
Deja, nors ir labai stengiuosi, dažnai pats nesugebu laikytis šio principo, nes kunigų poreikis didžiulis. Šiuo metu sėdžiu ant trijų kėdžių: pirmiausiai esu kunigas dominikonas, tačiau tuo pat metu dirbu statybininku ir akademiku. Matydamas, kaip puiki XVII a. barokinio stiliaus bažnyčia griūva tikrąja to žodžio prasme, ir žinodamas, kad tai yra maldos namai, kuriuose renkasi mūsų tikinčiųjų bendruomenė, turiu būti statybininkas ir remontuoti bažnyčią. Negaliu to atsisakyti, nes mūsų brolijoje daugiau nėra kam tuo užsiimti. Nors ir prašau pasauliečių būti komandos nariais, tačiau noriu nenoriu privalau būti lyderis. Taip pat sėdžiu ir ant trečios kėdės – dėstau Vilniaus kunigų seminarijoje. Būti kunigas, statybininkas ir akademikas vienu metu – sunkiai suderinami dalykai, dėl ko labai kenčiu. Tai yra šių dienų liga, bet stengiuosi kiek galėdamas daryti visa tai kokybiškai. Tikiuosi, kad laikui bėgant pavyks realizuoti savo troškimą daryti gerai arba išvis nieko.
Viena iš populiariausių su Bažnyčia susijusių temų yra celibato klausimas, visada sukeliantis karštas žmonių diskusijas. Ar buvote įsimylėjęs jau gyvendamas vienuolyne ir jeigu taip, kaip su tuo susitvarkėte? Ir apskritai, kaip apibrėžtumėte kunigo santykį su moterimis bei celibato prasmę?
Kai studijavau Vokietijoje, vienas mūsų brolis vardu Simonas pasakė vieną įspūdingą sakinį, kuris mane gelbsti iki šiol: „Aš įsimyliu kiekvieną pavasarį.“ Žinoma, visi bendrakursiai buvome šokiruoti – juk esi vienuolis, davęs skaistybės įžadą! Kaip tu gali įsimylėti, atsipeikėk! O jis atsakydavo: „Minutėlę, meilė nėra nuodėmė. Nuodėmė yra savintis žmogų, kurį įsimylėjai.“ Liaudiškai būtų galima pasakyti: „Nekišk nagų.“ Jeigu įsimylėjai žmogų, nieko tokio, širdžiai juk neįsakysi. Įsimylėjimo jausmas išties kyla mums visiškai nežinant kaip. Taigi gali kaip tas Simonas įsimylėti kiekvieną pavasarį, tačiau pagrindinė taisyklė, kuria būtina vadovautis – tai Dievo įsakymas – „negeisk“. Jeigu koks nors nuostabus žmogus atsirado mano širdyje, aš tiesiog linkiu jam laimės, kasdien už jį meldžiuosi ir nesisavinu. Šita taisyklė galioja kiekvienam įžadus jau davusiam žmogui. Vyras ir žmona vienas kitam lygiai taip pat duoda ištikimybės įžadą. Aš, būdamas vienuolis, nuo vedusio vyro skiriuosi tik tiek, kad jis šeimoje gyvena seksualinį gyvenimą, o aš tą seksualinę energiją nukreipiu kita linkme, kad atlikčiau darbus, kuriems esu pašauktas. Lygiai taip pat šeimos vyras, netikėtai įsimylėjęs kitą moterį, turi nekišti prie jos nagų, paprasčiausiai nesisavinti to žmogaus.
Antra, meilė nėra vien tik jausmas, kada paširdžiuose plazda drugeliai. Meilė visų pirma yra apsisprendimas. Apsisprendžiant kitą žmogų gerbti ir neapleisti iki pat mirties, tos emocijos ir jausmai yra tik krapai, kuriais pabarstome šaltibarščius, patiekdami juos ant stalo. Tie žali krapai nesudaro sriubos esmės, o yra tik gražus ir skoningas papildymas. Šiuo atveju apsisprendimas ir ištikimybės kitam žmogui priesaika yra meilės pagrindas. Jausmai ateina ir praeina, todėl mes, būdami išmintingi žmonės, suprantame, jog negalime vien jais vadovautis. Remiantis jausmais atsitinka tragedija, nes po poros metų žmonės sako, kad nebemyli savo žmonos ar vyro.
Tuo tarpu celibatas yra Bažnyčios, kaip bendruomenės, vidinis susitarimas, ir jokiu būdu ne tikėjimo dalykas. Celibatas yra pasižadėjimas vardan aukštesnių dalykų. Šiuo atveju man, kaip vienuoliui, visiškai nesvarbu, jei Bažnyčia nuspręstų naikinti celibatą ir leisti kunigams bei vyskupams kurti šeimą, nes vienuolis duoda skaistybės įžadą ir renkasi kitokį kelią. Žinoma, kad ir įsimylėjimų buvo, ir paširdžius skaudėjo, bet suprasdavau, kad jau pasirinkau savo gyvenimo kelią, todėl turiu laikytis atokiai nuo tos moters.
Minėjote išsibarstymą, daugybę įsipareigojimų, kurie Jus lydi ir yra šių dienų liga. Norisi paklausti apie laisvalaikį ir tuos dalykus, kurie padeda atsigauti po intensyvios darbotvarkės. Kas Jums padeda neperdegti ir atlaikyti ilgas distancijas?
Atrodo keista ir nesuprantama, bet, deja, šių dienų vienuolis irgi yra išsibarstęs. Kartkartėmis ištiktas šoko pagaunu save, jog man reikia kažkur užsidaryti, kad galėčiau viską vėl susidėlioti į lentynėles, nors jau gyvenu vienuolyne. Pagaunu save, kad turiu užsidaryti kažkur vienuolyne, bet juk aš jau gyvenu jame! Tai reiškia, kad šiandien kaip niekad aktualus yra Jėzaus posakis: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža.“ Matau, kiek daug žmonių, kuriems galėčiau padėti, ieško savo pašaukimo ir gyvenimo laimės. Tada sąžinė ir artimo meilė neleidžia stovėti nuošalyje ir rūpintis tik savimi.
Žinoma, čia iškart kyla pavojus, kad, neturint savo širdyje ramybės, tai būtinai prasiveržia į paviršių irzlumu, piktumu, nekantrumu ir nepasitenkinimu kito žmogaus silpnybėms. Ypač šių dienų žmogus ir vienuolis privalo griežtai ir be jokių kompromisų suimti save į rankas, nes taip riedėdamas į pakalnę greitai pradės nebe statyti, o griauti. Pavyzdžiui, pas mane ateina žmogus pasiguosti, o aš sėdžiu, žiūriu į laikrodį ir kažko nervinuosi. Pagaunu save pykstant, kad žmogus su savo istorija gaišina mano laiką, o atsipeikėjęs suprantu, jog mano pašaukimas juk ir yra išklausyti tą žmogų bei vidine ramybe paliudyti Dievo meilę.
Todėl stengiuosi laikytis darbotvarkės ir, kai ateina laikas maldai, žūtbūt joje dalyvauti, nes tai nepaprastai svarbu norint išlaikyti pusiausvyrą. Maldos momentai yra kaip inkarai, padedantys atlaikyti kasdienybės bangas, kad jos nenuneštų mano laivo į atvirą jūrą ir nepaskandintų. Vienuolinio gyvenimo regula – bendruomeninė malda, pietūs, bendri mąstymai ir meditacija, galų gale rekreacija – yra maži mane palaikantys inkarai. Tai yra privalomas minimumas.
O kai pastebiu, kad jau prieinu pavojingą ribą, stengiuosi viską mesti ir arba važiuoti į rekolekcijas, kur užsidarau vienumoje ir su dvasiniu vadovu grąžinu dalykus į savo vietas, arba tiesiog išvažiuoti į gamtą. Liepojoje turime vienuolyną, o šis kurortinis miestas ant jūros kranto žiemą būna visiškai tuščias. Ten eidamas pajūriu penkis kilometrus nesutinku nė vieno žmogaus. Taip būdamas gamtoje po truputį atsigaunu.
Galų gale pati primityviausia priemonė yra sportas. Mes su draugais juokaujame, kad kai pradeda imti nervas iš nieko, iš oro, kai net pats nesupranti, kodėl, tai yra ženklas, kad pats laikas važiuoti į sporto salę ir užsidėjus ant krūtinės 120 kg gerai padirbėti.
Ar turite kokią nors didelę svajonę ateičiai?
Visokių pasvajojimų yra, pavyzdžiui, parašyti knygą. Tačiau tokias svajones pasilieku kaip malonias mintis prieš miegą. Atsigulęs pasvarstau, kokio pobūdžio knygą leisčiau, kaip ją rašyčiau. Ar tikrai reikia, kad kunigas Pijus išleistų knygą, ir ar ją realiai rašysiu, tikrai nežinau, bet prieš užmigdamas leidžiu mintims paskrajoti.
Parengė Monika MIDVERYTĖ OFS
Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“
Evgenios LEVIN nuotrauka
