Parama dėkojame




Sprogimas

Telšiuose – šv. Antano Paduviečio didžioji relikvija

Gruodžio 14 d. iš Paduvos (Italija) į Lietuvą, į Telšių Šv. Antano Paduviečio katedrą, atvežta šv. Antano Paduviečio didžioji relikvija, lotyniškai vadinama „massa corporis“ (kūno dalis). Tai išties ypatinga, vadinamoji I klasės, relikvija.

Ji Lietuvoje viešės gruodžio 14–23 d. Tikintieji galės prieiti prie šventojo relikvijos, uždėjus ranką melstis, prašyti šv. Antano užtarimo.

Pagrindinė iškilmė – Telšių šv. Antano Paduviečio katedroje vyksta vakar ir šiandien, kartu su katedros atnaujinimo darbų užbaigimo iškilme. Čia jau sugrįžo restauruotas šv. Antano paveikslas.

Gruodžio 15 d. 12 val. iškilmingas šv. Mišias aukoja popiežiaus Pranciškaus atstovas Baltijos šalims Apaštalinis nuncijus arkivyskupas dr. Petaras Antunas Rajičius.

Relikvijų kelionė Lietuvoje tęsis:

Gruodžio 16 d. Plungės šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje;

Gruodžio 17 d. Rietavo šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje;

Gruodžio 18 d. Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje;

Gruodžio 19 d. Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje;

Gruodžio 20 d. Marijampolės šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje;

Gruodžio 21 d. Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje;

Gruodžio 22–23 d. Kauno šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedroje bazilikoje.

Gyvas pamaldumas

Šv. Antano Paduviečio didžiąją relikviją šioje kelionėje lydi du broliai pranciškonai iš Mažesniųjų brolių konventualų ordino Paduvoje. Vienuoliai pasakoja apie šią relikvijų kelionę, skaitė paskaitą apie pamaldumą šventiesiems.

Šventojo kapas Paduvoje buvo atvertas tik 1981 m., minint 750-ąsias šv. Antano mirties metines. Kape rasti trys apdangalai: viename buvo šventojo kaulai, antrame – abitas (vienuolinis drabužis), trečiame – mumifikuoti „massa corporis“ palaikai.

Eidami aplink Paduvos bazilikos altorių, tikintieji sustoja kitoje jo pusėje, uždeda ranką su rožiniu, skepetaite ar šventojo paveikslėliu ant tamsaus marmuro antkapio plokštės, meldžiasi, prašo malonės ir eina toliau. Už altoriaus baliustrados padėtos gėlės, ramentai, pakabinti votai, įvairaus dydžio paveikslai, nuotraukos, rašteliai liudija apie suteiktą malonę. Telšių katedroje šalia paveikslo taip pat yra votos, liudijančios apie patirtus stebuklus, prašant šv. Antano užtarimo.

Kaip „viso pasaulio šventasis“, šv. Antanas yra našlaičių, kalinių, pasiuntinių, nevaisingų moterų globėjas. Šaukiamieji į karo tarnybą prašo padėti ištraukti laimingą skaičių, jūroje audros ištiktieji – išsigelbėti. Jis globoja keramikus, puodžius, braškių augintojus, nes šios uogos pasislėpusios tarp lapų kaip jis pats kadaise riešutmedyje. Jo prašoma padėti rasti pamestus ar atgauti pavogtus daiktus. Jo užtarimo meldžia nevaisingos šeimos. Šv. Antano garbei skirti antradieniai, minint jo mirties dieną.

Dailės kūriniuose šv. Antanas vaizduojamas įvairiai: su knyga, lelija ar liepsna, laikoma rankoje. Jis tapytas ir pamokslaujantis žuvims ar laikantis monstranciją su Švč. Sakramentu, o fone – klūpantis asilaitis; taip pat nemažai šv. Antano atvaizdų, kur jis pamokslauja miesto aikštėje ar iš riešutmedžio. Tačiau nuo XVII a. dažniausiai sutinkamas šventojo atvaizdas, kur jis vaizduojamas laikantis Kūdikėlį Jėzų; kartais Kūdikėlis sėdi ant knygos, kurią laiko šventasis.

Biografija

Šv. Antanas, kurį popiežius Leonas XIII pavadino „viso pasaulio šventuoju“, gimė Portugalijoje, Lisabonoje, 1195 m. Per krikštą gavo Ferdinando vardą. Jo tėvas Martynas buvo riteris; motina, vardu Marija, taip pat kilusi iš kilmingos šeimos. Sulaukęs 15-os metų, įstojo į šv. Augustino reguliariųjų kanauninkų ordiną šv. Vincento vienuolyne netoli Lisabonos. Po dviejų metų perėjo į šv. Kryžiaus vienuolyną Koimbroje, kur ruošėsi priimti kunigystės šventimus. Šiame vienuolyne jis galėjo naudotis turtinga biblioteka ir klausytis garsių Paryžiaus ir Lisabonos profesorių paskaitų. Koimbroje Ferdinandas studijavo aštuonerius metus ir sulaukęs 25-erių buvo įšventintas kunigu.

Netrukus jį pasiekė žinia, kad Marakešo mieste, Maroke, nuo musulmonų rankų žuvo 5 mažesnieji broliai misionieriai. Kai kankinių relikvijos buvo atvežtos į Koimbrą, Ferdinandas panoro sekti jų pavyzdžiu ir vykti į misiją Afrikoje. Broliai vienuoliai iš pradžių griežtai pasipriešino jo troškimui pereiti į mažesniųjų brolių ordiną, bet visgi gavęs vyresniųjų sutikimą, Ferdinandas įstojo į Šv. Antano mažesniųjų brolių vienuolyną Koimbros priemiestyje. Čia jis gavo Antano vardą ir netrukus, tų pačių metų rudenį, jam prašant, gavo leidimą išvykti į misiją Maroke. Kelyje sunkiai susirgo ir turėjo grįžti atgal į Portugaliją, tačiau audra nukreipė laivą prie Sicilijos krantų. Tokiu būdu Dievo Apvaizda nurodė jam, kokiam krašte turėjo vykti jo misija.

Antanas apsistojo vienuolyne Mesinoje. Ten jis sužinojo apie šv. Pranciškaus kviečiamą kapitulą Asyžiuje, kur jis su kitais broliais ir iškeliavo. 1223 m. kartu su broliais jis nuėjo į kunigų šventimų iškilmę. Ten dalyvavę pranciškonai ir dominikonai nusprendė eiti lažybų, kurio ordino pamokslininkai geresni. Pirmenybė sakyti pamokslą atiteko pranciškonams, bet niekas nedrįso rungtis su pamokslininkų ordinu. Tuomet tėvas Gracijanas, Šventosios Dvasios įkvėptas, pasiūlė Antanui pasakyti pamokslą. Visų nuostabai jis pasirodė esąs talentingas oratorius, apdovanotas ne tik puikia iškalba, bet ir Dievo išmintimi. Broliai įvertino jo sugebėjimus, ir šv. Antanas vėliau buvo paskirtas teologijos profesoriumi. Taigi 1231 m. pavasarį, prieš tai atsisakęs Romanijos provincijolo pareigų, Antanas pasitraukia į nuošalų Kamposampjero vienuolyną. Mažytėje celėje, įrengtoje dideliame riešutmedyje, jis leido laiką visiškai susikaupęs ir susijungęs su Dievu.

Jausdamas, kad artėja mirtis, Antanas paprašė pervežti jį į Paduvą, į mažytį Dievo Motinos vienuolyną. Dėl karščių ir silpnumo jis sustojo mažame Arčelo vienuolyne, Paduvos priemiestyje. Iš ten jis ir iškeliavo pas Viešpatį 1231 m. birželio 13 d. vidudienį. „Matau savo Viešpatį“, – tokie buvo paskutiniai šv. Antano žodžiai šioje žemėje. 1263 m. šventojo relikvijos buvo perkeltos į naują baziliką, kurią Antano garbei pastatė Paduvos gyventojai. Atidarius karstą, paaiškėjo, kad šventojo liežuvis išliko nesugedęs. Bonaventūra, tuometinis Mažesniųjų brolių ordino generalinis ministras, šio stebuklo įkvėptas, sušuko: „O palaimintas liežuvi, kuris visuomet garbinai Viešpatį ir kitus mokei jįšlovinti, tu dar kartąįrodei, kaip malonus Viešpačiui buvo tavo darbas!“

Parengta pagal Bernardinai.lt

Birutės Šneideraitienės nuotraukos

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode