Reklama 1

Bažnyčioje penki nauji šventieji

Popiežius Pranciškus pirmadienį, liepos 1 d., vadovavo viešai eilinei konsistorijai dėl penkių palaimintųjų kanonizavimo. Konsistorijos darbai pradėti dienine valandų liturgija, po kurios dalyviams pristatytos penkių kandidatų šventumo biografijos. Konsistorijai pritarus popiežius nurodė pasirengti penkių palaimintųjų kanonizavimo apeigoms. Popiežiaus Pranciškaus sprendimu, penkių palaimintųjų kanonizavimas įvyks Romoje sekmadienį, spalio 13 dieną.

Britų kardinolas J. H. Newmanas bus kanonizuotas

Tarp būsimų šventųjų, kurių kanonizacijai pritarė kardinolų konsistorija, galbūt pats žinomiausias tarptautiniu lygiu yra britų kardinolas Johnas Henry Newmanas, mąstytojas, teologas, palikęs pėdsaką iš pradžių anglikonų, o po to katalikų Bažnyčioje.

John Henry Newman gimė 1801 m. Londone bankininko šeimoje. Būdamas šešiolikos metų pradėjo studijuoti Oksfordo Trinity College. Būdamas 21 metų jau tapo dėstytoju Oksfordo Orielkolegijoje. 1824 m. Johnas Henry Newmanas tapo anglikonų diakonu ir pradėjo tarnystę Oksfordo šv. Klemenso bažnyčioje. Dar po metų – 1825-ųjų gegužės 29 d. – jam suteikti anglikonų kunigo šventimai.

Keliolika metų kunigas Newmanas dėstė kolegijoje, rūpinosi studentų kultūriniu lavinimu ir sielovada, ypač kai 1828 m. tapo Oksfordo Švč. Mergelės Marijos universitetinės bažnyčios klebonu.

1832 m. kunigas Newmanas išsirengė į kelionę  po Pietų Europą – aplankė Italiją, Graikiją, Maltą. Romoje susipažino su katalikų kunigu Nicholasu Wisemanu, vėliau tapusiu Vestminsterio arkivyskupu.

1833 m. keletas profesorių, taip pat ir Newmanas, davė pradžią vadinamajam Oksfordo judėjimui, kuris siekė reformuoti anglikonų Bažnyčią, grįžti prie krikščioniško gyvenimo šaltinių, priešinosi visuomenės sekuliarizavimui. Oksfordo judėjimo nariai sukūrė vadinamuosius „Traktatus laikams“ – tai yra 90 esė seriją, kurių 26 parašė Newmanas. Paskutiniame šių esė, vadinamajame „Devyniasdešimtajame traktate“, jis pateikė visų pagrindinių anglikoniškojo credo tiesų interpretaciją iš katalikiškosios perspektyvos. Newmano kūrinys sulaukė gana griežtos anglikonų vyskupų kritikos ir, kaip vėliau paaiškėjo, žymėjo paties Newmano svarstymų apie perėjimą į katalikybę pradžią.

1845 m. Johnas Henry Newmanas atsistatydino iš Oksfordo Oriel kolegijos dėstytojų ir tų metų spalio 9 d. perėjo į katalikų Bažnyčią. Kitais metais Romoje jis pradėjo rengtis kunigystei katalikų Bažnyčioje. Įstojo į šv. Pilypo Neri oratorijos kongregaciją ir 1847 m. gegužės 30 d. priėmė kunigo šventimus.

Grįžęs į Angliją Newmanas atsidėjo sielovados darbui ir kūrybai, kurioje daugiausia dėmesio skyrė katalikybės ir anglikonybės santykiams ir sąveikai modernėjančioje visuomenėje. Jau 1848 m. Anglijoje įkūrė pirmąją šv. Pilypo Neri oratoriją, kuri, kelis kartus keitusi vietą, galiausiai įsikūrė Birminghame. 1854 metais kunigas Newmanas paskirtas Dublino katalikų universiteto profesoriumi. Ilgainiui savąja kūryba ir veikla jis nusipelnė ir anglikonų dėmesio bei pagarbos. 1878 m. Oksfordo Trinity kolegija jam suteikė pirmojo garbės profesoriaus titulą. 1879 m. kunigą Newmaną popiežius Leonas XIII paskyrė kardinolu.

Kardinolas Newmanas mirė 1890 m. rugpjūčio 11 d. savo įkurtoje Birminghamo oratorijoje. Testamente nurodė, kad ant jo kapo būtų užrašyta: „Ex umbris et imaginibus in veritatem“ („Iš šešėlių ir vaizdinių – į tiesą“).

Jo beatifikacijos šventė įvyko 2010 rugsėjo 19 dieną Anglijoje, jai vadovavo tuo metu šį kraštą lankęs popiežius Benediktas XVI, kuris pripažino, jog Newmanas padarė įtaką ir jo paties gyvenimui, mintims ir kūrybai.

„Newmano gyvenimas mus moko, – sakė popiežius, – kad už meilę tiesai, intelektinį nuoseklumą, nuoširdų atsivertimą reikia sumokėti didelę kainą. Tiesa mus padaro laisvus. Mes negalime jos savintis. Turime ją skelbti, kad ir kiti ją išgirstų. Pačioje tiesoje glūdi ta jėga, kuriai negali prilygti jokia iškalba ar žmonių samprotavimai.“

Pasak Benedikto XVI, „Kardinolo Newmano moto „Cor ad cor loquitur“ („Širdis kalba širdžiai“) mums padeda geriau suprasti jo skelbtą krikščioniškojo gyvenimo viziją, pasak kurios krikščionio gyvenimas – tai visų pirma šventumo siekimas, tai žmogaus širdies troškimas plakti tuo pačiu ritmu kaip Dievo širdis.

Kardinolas Newmanas savo subtiliu intelektu ir savo gausiais tekstais atsiliepė į daugybę savo meto problemų. Jo įžvalgos apie tikėjimo ir proto santykį, apie apreikštosios religijos vaidmenį civilizuotos visuomenės gyvenime, apie visapusiško integralaus jaunosios kartos ugdymo būtinumą buvo svarbios ne tik karalienės Viktorijos laikų Anglijoje, bet ir mūsų laikais daugeliui tebėra įkvėpimo ir šviesos šaltinis. Iš kitos pusės, jis buvo ne vien įžvalgus mąstytojas, bet ir arti žmonų esantis kunigas. Nenuostabu, kad jo laidotuvių dieną išlydėti susirinko didžiulė minia.

Keturios šventosios – brazilė, italė, šveicarė ir indė

Nauja šventąja džiaugiasi brazilai. Kardinolų konsistorija pritarė motinos Dulce Lopes Pontes, Nekaltojo Prasidėjimo Dievo Motinos seserų misionierių kongregacijos narės, kanonizacijai. Ši šventoji yra beveik mūsų amžininkė – ji gimė 1914 Salvador de Bahia mieste ir mirė 1992 metais, apsupta didžiulės šventumo šlovės. Į paskutinę kelionę ją palydėjo šešių kilometrų ilgio žmonių kolona. Daug kas panoro atsisveikinti su „Vargšų motina“, kaip kad ji buvo neretai vadinama.

Marija Rita į vienuolinę bendruomenę įstojo aštuoniolikos metų amžiaus ir čia pradėta vadinti Dulce. Jai didelę įtaką padarė šv. Teresės iš Lizjė dvasingumas, kuriamas iš mažyčių ir kasdienių meilės veiksmų. Maži darbai palengva tapo dideliais – vienuolė padėjo įsteigti krikščionių darbininkų judėjimą, o kiek vėliau – šv. Antano ligoninę su 150 lovų ligoniams, šiandien tapusia didžiuliu medicinos kompleksu, kasdien priimančiu per tris tūkstančius pacientų. Tačiau šios ligoninės pradžia buvo vienuolyno vištidė, į kurią Dulce surinkusi atvežė savo miesto apleistus ir vienišus ligonius. Visą savo gyvenimą ji darbavosi dėl vargšų, kol 1990 metais jos pačios sveikata taip pablogėjo, jog pati 16-ai mėnesių atgulė į lovą. 1991 metais ją ligoninėje aplankė Jonas Paulius II. Ji mirė 1992 kovo 13-ąją.

Su ligonių slauga yra susijęs ir naujos italų šventosios gyvenimas – Juozapos Vannini, šv. Kamilio dukterų kongregacijos steigėjos. Ji gimė 1859 metais trijų vaikų šeimoje, buvo pakrikštyta Juditos vardu. Per septynerius metus abu tėvai mirė, vaikai buvo išskirti. Juditą priėmė Gailestingumo seserys, kurios pasirūpino jos auginimu ir ugdymu. 21 metų ji pirmą kartą pabandė pati įstoti į gailestingumo seserų kongregaciją, tačiau po bandomojo laikotarpio nebuvo priimta. Jauna moteris dirbo švietimo srityje, tačiau vienuolinio gyvenimo troškimas neišnyko. 1891 metais, būdama 32 metų amžiaus, atliko dvasines pratybas ir čia Apvaizda ją suvedė su tėvu kamiliečiu, kuris troško atnaujinti kamiliečių kongregacijos tretininkes. Judita sutiko imtis šio uždavinio. Tačiau netrukus atsiskleidė, kad ji pati turi fundatorės charizmą, 1992 metais gimė mažytė bendruomenė, susidėjusi iš Juditos, priėmusios Juozapos vardą, ir kitų dviejų merginų. Greitai jų skaičius išaugo, seserys darbavosi slaugos ir gydymo srityje: kamiliečiai yra vienuolių gydytojų ordinas. Naujoji kongregacija, pasivadinusi „šv. Kamilio dukromis“, augo, nors sunkumų netrūko. Kai Juozapa Vannini mirė, 1911 vasario 23, Europoje ir Amerikoje veikė jau šešiolika kongregacijos namų, kuriose gyveno 156 seserys, davusios įžadus.

Už naują šventąją dėkos ir Šveicarijos katalikai. Tai Margarita Bays, pranciškonė tretininkė, mergelė, siuvėja, namų šeimininkė, katechetė, katalikiškos spaudos rėmėja. Jos šventumas augo ir šaknijosi paprastoje Siviriezo kaimelio kasdienybėje: maloningume, kantrybėje, džiaugsme, maldoje, draugystėje su vargšais, mirštančiųjų paguodoje. Pokytį jos gyvenime žymėjo 1853 metai, jai esant 35 metų amžiaus. Ji susirgo vėžiu ir patyrė operaciją, po kurios Dievo Motinos paprašė pagydyti nuo šios ligos, tačiau įtraukti į Viešpaties kančią kitu būdu. Tą dieną, kai Pijus IX Romoje skelbė Nekaltojo Prasidėjimo dogmą, 1854 gruodžio 8-ąją, jos prašymas buvo išgirstas – ji staiga išgijo, tačiau jos kūne kiekvieną penktadienį, taip pat per Velykas atsiverdavo skausmingos stigmos.

Margarita mirė 1879 birželio 27, per Švenčiausios Jėzaus Širdies oktavą, jau pasklidus garsui apie jos šventumą. Į „savo šventosios“, kaip buvo vadinama apylinkėse, laidotuves birželio 30 dieną atėjo daugybė vietos ir gretimų parapijos tikinčiųjų.

Kardinolų konsistorija patvirtino ir 1876 gimusios sesers Mariam Theresia Chiramel Mankidiyan iš Indijos, Šventosios Šeimos seserų kongregacijos steigėjos, kanonizaciją. Ji gimė 1876 metais Keralos valstijoje kilmingoje, tačiau nuskurdusioje šeimoje. Motina ją iki dvylikos metų amžiaus ugdė krikščioniškai, vėliau mirė.

Būsima šventoji nuo pat paauglystės atsidėjo ligonių, našlaičių, mirštančių lankymui, taip pat ir tų, kurie sirgo raupais ir raupsais, kurie tuo metu, kaip neretai ir šiandien, asmenį padarydavo visuomenės atstumtuoju. Jos elgesio nesuprato ir neparėmė nei Bažnyčios vyresnieji, nei vietos bendruomenės nariai, tačiau ji užsispyrusiai ėjo savo keliu, padedama poros draugių. Patyrė vizijų, nepaprastų reiškinių, stigmų skausmų, o tai lėmė dar daugiau įtarumo ir pašaipos.

Tačiau buvo ir ja patikėjusių bei pasitikėjusių, kaip kad dvasios tėvas Juozapas Vithayathil ar vyskupas, leidęs steigti naują vienuolinę bendruomenę, pasivadinusią Šventosios Šeimos seserimis, be, savaime suprantama, maldos, atsidėjusią merginų ugdymui, ligonių slaugai ir mirštančiųjų palydėjimui. Mariam Theresia vadovavo bendruomenei dvylika metų, rūpinosi novicių formacija, įsteigė tris naujus vienuolynus, atidarė dvi mokyklas, du bendrabučius besimokančioms merginoms, našlaičių namus. Ji mirė 1926 birželio 8-ąją, būdama penkiasdešimties, nuo infekcijos. Šiandien jos kongregacijai priklauso per pusantro tūkstančio seserų. (RK / Vatican News)  

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode