Kun. A. Genutis: ir kunigas išgyvena sunkesnių valandų

 

Akmenės Šv. Onos bažnyčios klebonas, kanauninkas, bažnytinės teisės mokslų daktaras ALGIS GENUTIS – taip reikėtų pristatyti dabartinį šios bažnyčios ganytoją. Nors neprabėgo net metai, klebonas daugeliui jau tapo savas, artimas. Visus papirko jo nuoširdumas, paprastumas, noras suprasti kiekvieną, sugebėjimas įsigilinti į parapijos žmonių rūpesčius, siekius, norus. Artėjant klebono jubiliejiniam gimtadieniui norisi jį pakalbinti, giliau pažinti ir suprasti. Juk, kaip sako šveicarų teologas kun. Morisas Zundelis, „atrodo, kad gyventi pradedame tik tada, kai altruistiškai atsiveriame kitam, įkvėpti tyro, vis atsinaujinančio ir neišsenkančio polėkio. Žmogaus atvirumo laipsnis yra jo asmenybės matas.“

Jūsų gimtinė, šeima, vaikystės dienos turbūt yra visa tai, kas davė pradžią Jūsų ėjimui į pasaulį.

Mano gimtinė – Šilalės rajono Laukuvos seniūnijos Degučių kaimas. Toji vieta seniai užarta, vėliau apsodinta mišku… Tik prie vieškelio augantys du beržai padeda atsekti, kur vaikystės namų būta. Visa kita, deja, jau labai pasikeitę. O kaimas buvo tikrai nemažas, ir vaikų jame augo daug. Ten ir bėgo mudviejų su seserimi vaikystės dienos, ten lankėme pradinę mokyklą. Tėvai – paprasti kaimo žmonės, kolūkiečiai. Taigi, artimi žmonės, pievos, laukai, miškas, karštos vasaros ir gilios žiemos augino, brandino ir grūdino mus, kaip ir daugelį to meto vaikų…

Tas laikas, kai lankėte mokyklą, kai bėgo gražiausi jaunystės metai, buvo gilus sovietmetis. Ar nebuvo sunku tikinčiam jaunuoliui?

Kelionę į žinių pasaulį pradėjau Stročių pradinėje mokykloje. Vėliau į šį kaimą persikėlėme gyventi. Tada kaimuose gyveno dar daug žmonių. Pabaigę pradinę mokyklą, rytais būriai vaikų lėkdavo į autobusų stotelę ir maršrutiniu tarškančiu, rūkstančiu autobusiuku dardėdavo į Laukuvos vidurinę mokyklą. Taip ir bėgo paauglystės dienos. Nestojau į komjaunimą. Dėl to teko patirti įvairių priekaištų ir pašaipų, kad lankau bažnyčią, ir kitokių nemalonumų. Juk tokių klasėje pasitaikydavo tik vienas kitas. Visko tada buvo…

Kaip į Jūsų širdį pasibeldė Dievas, tikėjimas Juo?

Mūsų šeimoje visi buvome praktikuojantys katalikai. Kad kuo nors ypatingai savo tikėjimu ar pamaldumu išsiskirtume iš kitų, neatrodė. Kaip ir visi kiti kaimo žmonės švęsdavome šventes. Per atlaidus ir didžiąsias šventes, dažnai ir sekmadieniais, apsilankydavome bažnyčioje, atlikdavome pagrindines religines praktikas. Labai patiko ruoštis Pirmajai Komunijai. Tada mūsų parapijos klebonas buvo kun. Steponas Brazdeikis. Po žinių patikrinimo prieš Pirmąją Komuniją klebonas priėjo prie manęs, patapšnojo per petį ir tarė: „Tas vaikas tikriausiai bus kunigas.“ Jam, matyt, patiko mano uolus atsakinėjimas į klausimus. O man net širdis apsalo nuo tokio pagyrimo. Ir pranašiški klebono žodžiai išsipildė, nors iš vaikiškos mano galvos jie ilgam buvo išgaravę. Prie maldos labiausiai skatindavo močiutė. Ji troško, kad būtume pamaldūs, tvarkingi savo dvasiniame gyvenime. Bet mes tada tai dar nelabai supratome, nors giliai sieloje ši praktika paliko savo ženklus.

Pasakojama, kad tame krašte, kur Jūsų šaknys, išlikęs gyvesnis ir tikresnis tikėjimas negu kitur. Ar tikrai taip?

Kiekvienas kraštas turi tam tikrų savitumų. Tokia yra ir Žemaitija. Bet, manau, svarbiausias veiksnys gyvam tikėjimui yra šeima. Tėvų pavyzdys turi didžiulę reikšmę žmogaus tikėjimo kelyje. Kita vertus, nėra paprasta tiksliai apibūdinti tikėjimą. Tai – vidinis aktas. Todėl mes daug ko nežinome, nes nematome… Kiek pastebėjau per pusmetį, ir Akmenės krašte yra giliai tikinčių žmonių, mylinčių ir Dievą, ir Bažnyčią. Be abejo, didesniuose miestuose į Mišias susirenka daugiau žmonių. Kai kurios tradicijos yra gyvesnės. Pavyzdžiui, išpažintis, šventosios Komunijos priėmimas, Kryžiaus kelio apmąstymas. Tačiau vyresnės kartos žmonės tiek Akmenėje, tiek Šilalėje tikėjimo ir maldingumo praktikas atlieka vienodai.

Kas lėmė Jūsų pasirinkimą būti kunigu? Jei sakysite, kad pašaukimas, tai jo galima ir neišgirsti, nepaklusti…

Vaikystėje labai norėjau būti gydytojas. Maniau, kad taip sumažinsiu žmonių skausmus, padarysiu jiems daug gero. Apie šešioliktuosius gyvenimo metus manyje kažkas įvyko: pradėjau dažniau lankyti bažnyčią, klausytis Vatikano radijo laidų, nuoširdžiau melstis. Vidinis balsas tarsi kuždėjo, kad reikia aukotis dėl žmonių. Manau, kad tada pašaukimo daigai dygo ir pradėjo skleistis. Kiti žmonės tam mažai turėjo įtakos… O pašaukimas yra didelė paslaptis. Jį ir atpažinti nėra taip paprasta. Atpažinus reikia puoselėti, brandinti. Žinoma, galima jo ir nepaisyti. Juk pašaukimo kelias nėra lengvas. Tai – dažnai sunkus įsipareigojimas, ypač kunigo pašaukimas. Šiuo atveju veikia du dalykai – Dievas ir žmogus. Dievas kviečia, o žmogus atsako, prisiimdamas atsakomybę ir pareigas. Jei to nebus, į Dievo kvietimą bus neatsakyta. Pašaukimą, net ir į jį atsiliepus, galima ir prarasti, jo nevertinant, elgiantis ne pagal jį. Čia galime prisiminti tragišką apaštalo Judo istoriją. Juk jis, kaip ir kiti apaštalai, buvo Viešpaties pašauktas, bet to nevertino…

Ar viskas studijų metais buvo lengva ir paprasta? Ar nekilo abejonių, svyravimų?

Studijų metai Kauno kunigų seminarijoje greitai pralėkė. Čia klierikai gyvena pagal atitinkamą dienotvarkę: nustatytu laiku keliasi ir gulasi, meldžiasi ir mokosi. Toks ritmiškumas būsimajam kunigui labai naudingas, nes moko racionaliai panaudoti laiką. O seminariją ne visi baigia. Būna, kad žmogus suabejoja dėl savo pašaukimo ir seminariją palieka. Bet didžioji dalis baigia studijas ir eina savo pasirinktu keliu. Ačiū Dievui, kad man didesnių abejonių ir svyravimų seminarijoje neteko išgyventi. Retkarčiais būdavo ir sunkesnių valandų, bet jos nuslinkdavo ir vėl viskas būdavo gerai. Tiesa, kai kas gąsdindavo, kad laikai nepalankūs tikėjimui, ateizmas nugalės, bažnyčios bus uždarytos. Bet, vėlgi, ačiū Dievui, tie gąsdinimai neišsipildė. Jau ketvirtas dešimtmetis esu kunigas, ir tikėjimas žmonėse gyvas, ir kunigas žmonėms reikalingas. Nors įvairių išbandymų kunigo kelyje visada pasitaiko, bet su Dievo pagalba viskas įveikiama.

Kas Jums įdomu be kunigystės, kokie Jūsų pomėgiai? Kur krypsta Jūsų širdis ir akys, kai turite valandėlę laisvesnio laiko?

Mane gyvenime lydi knyga. Pamėgęs esu istorinio žanro knygas, ypač domiuosi Lietuvos ir Bažnyčios istorija, įžymių žmonių biografijomis. Nesvetimas ir meno pasaulis, bažnytiniai meno kūriniai. Man visada malonu susitikti ir pabendrauti su žmonėmis, pasidomėti jų gyvenimo aktualijomis, susiklosčiusiais likimais.

Įdomu, o iš kur toks gilus bažnytinės giesmės pajautimas? Koks Jūsų santykis su muzika? Ar mokėtės kada nors jos?

Muzikos mokslų nesu baigęs. Bet nuo mažų dienų mane žavėjo liaudies daina. Juk joje sudėta visa tautos siela ir atsiveria ji dainuojant. O seminarijoje mus mokė, kad kunigas turi sugebėti užvesti dainą, jai pritarti. Daina – žmogaus gyvenimo palydovė. Taip yra ir su giesme. Gražus, darnus giedojimas pakelia religinę nuotaiką, papuošia apeigas, ugdo tikinčiųjų bendruomeniškumą. Dar šv. Augustinas yra pasakęs: „Kas gieda, dvigubai meldžiasi.“

Jau ilgoką kunigystės kelią nuėjote. Kur ir kaip jis vingiavo?

Tas kelias prasidėjo prieš 36 metus. Tada, priėmęs kunigystės šventimus, buvau paskirtas į Kretingos bažnyčią vikaru. Po dviejų mėnesių atsidūriau Plungėje. Čia vikaru buvau pusantrų metų. Po to – pusketvirtų metų Tauragėje. Po penkerių metų tapau Sedos parapijos klebonu. Juo buvau trejus metus. Lietuvos atgimimo metais vyskupas Antanas Vaičius atkūrė Telšių kunigų seminariją ir mane paskyrė dėstyti įvairių filosofinių disciplinų. Tada tapau ir Telšių mažosios bažnyčios klebonu. Po dvejų metų mane išsiuntė į Romos popiežiškąjį Laterano universitetą tęsti bažnytinių studijų. Po penkerių metų grįžau į Telšius ir tapau Telšių kunigų seminarijos rektoriumi. Tas pareigas ėjau šešerius metus. Tuo pačiu metu dėsčiau Vytauto Didžiojo universiteto teologijos fakultete ir Klaipėdos universiteto Katechetikos katedroje. Nuo 2003 metų spalio pradžios tapau Palangos bažnyčios klebonu ir dekanato dekanu. Po septynerių metų tarnystės Palangoje buvau paskirtas Šilalės parapijos klebonu ir dekanato dekanu. Taip atsidūriau arčiau tėviškės. Iš čia po aštuonerių metų tarnystės, atšventęs savo kunigystės 35-metį, atkeliavau į kitą Žemaitijos pakraštį, į Akmenės parapiją… Tai šitaip iki šiol vinguriavo mano kunigiško gyvenimo kelias.

Taigi, ir pedagogika Jums nesvetima. Miela matyti Jus bendraujant su jaunimu. Gal tai iš dėstytojo patirties?

Taip. Paragavau ir pedagogo duonos. Buvau dėstytojas ir kunigų seminarijoje, ir universitete. Bendravimas su akademiniu jaunimu plečia akiratį, neleidžia surambėti. Tai ypač naudinga kunigams, įgijusiems mokslinius laipsnius. Taip žinios, gautos universitetuose, atnaujinamos, pagilinamos. O vaikų ir paauglių ruošimas sakramentams yra tam tikras išbandymas ir kunigams, ir visai parapijos bendruomenei. Šiais išmaniais informacinių technologijų laikais mums visiems būtina ieškoti naujų formų, metodų, kaip tikėjimo turinį įtaigiai perduoti jaunajai kartai. Su jaunuoliais reikia praleisti daug laiko, turėti nemažai kantrybės ir pasiaukojimo, tik tada galima tikėtis ženklesnių poslinkių.

Sekuliarizmas pasaulyje, atrodo, įsitvirtina vis labiau. Žmonės nutolę nuo Dievo arba jo visai nepažįsta. Tikėjimas jiems svetimas, neaiškus, nereikalingas. Gyvenime ieškoma laikinų malonumų. Bažnyčia, kunigas daugeliui tapę tik paslaugų teikėjais. Kaip tai išgyvena kunigas, matantis, kaip jo pastangos, jo geri norai paskatinti žmogų į atsivertimą atsimuša lyg žirniai į sieną?

Gerokai aptuštėjusios bažnyčios, pairusios šeimos, pernelyg didelis materialinių gėrybių vaikymasis aiškiai pastebimi reiškiniai Vakarų visuomenėje. Viena iš sekuliarizmo apraiškų – sekmadienio šventimas. Tai net ir daugeliui katalikų nėra Viešpaties diena, bet tik savaitės pabaiga, poilsio diena, išvykos. Daug kitų sekuliarizmo apraiškų stebime įvairiose gyvenimo srityse. Nemažai žmonių silpnus tikėjimo pradmenis gauna šeimoje. Daugeliui tikėjimo ugdymo procesas baigiasi Pirmąja Komunija ir Sutvirtinimu. Tačiau kai kas išlieka. Jie nori pakrikštyti vaikus, kartais susituokti, palaidoti artimuosius su bažnytinėmis apeigomis. Peržengę pusės amžiaus ribą, nemažai žmonių tarsi stabteli, ima analizuoti savo gyvenimą, apmąstyti padarytas klaidas. Ne vienas vėl nori grįžti prie tikėjimo ir Bažnyčios, bet dažnai padarytas klaidas ne taip lengva ištaisyti. Sutinku, kad daugeliui žmonių Bažnyčia yra tik kaip paslaugų teikėja. Bendraudamas su žmonėmis vis pastebiu, kad nuo bažnytinio gyvenimo tikrovės jie yra atitolę arba ją supranta miglotai. Bažnyčiai iškyla uždavinys aiškinti, mokyti, būti su žmonėmis. Ir čia jau savo darbo vaisių greitai nepamatysi. Jei skiname tuos vaisius, jie dažniausiai būna nuoširdžiai ir pasiaukojančiai dirbusių kunigų darbo rezultatas. Žinoma, kad ir kunigas išgyvena sunkesnių valandų, patiria kartesnių išbandymų. Labai svarbu, kad tikintieji, matydami kunigo pastangas, jį palaikytų, neliktų pasyvūs stebėtojai. Gyvenimo patirtis akivaizdžiai parodo, kad tose parapijose, kur vyrauja bendradarbiavimas ir vienas kito palaikymas, kunigas jaučiasi tvirčiau, lengviau įveikia sunkumus ir nesėkmes.

Kas yra klebonas? Kokie jo darbai, rūpesčiai ir lūkesčiai?

Pagal bažnytinę teisę klebonas yra jam vyskupo patikėtos parapijos ganytojas. Jam priskirtos vadovavimo, mokymo ir šventinimo pareigos. Klebonas rūpinasi, kad būtų skelbiamas Dievo žodis, organizuoja vaikų ir suaugusiųjų katechezę, deda pastangas, kad Evangelijos žinia pasiektų ir tuos, kurie nutolę nuo tikėjimo praktikos arba neišpažįsta tikėjimo. Klebonas teikia sakramentus, rūpinasi bažnyčios ir kitų parapijai priklausančių pastatų remontu, administruoja įvairias parapijos veiklos sritis. Klebonas privalo bendrauti su žmonėmis, pažinti jų rūpesčius ir džiaugsmus, palaikyti kontaktus su civiline valdžia ir įvairiomis bendruomenėmis. Tai – svarbiausi klebono darbai ir rūpesčiai, o klebono lūkesčiai yra kantriai auginti ir brandinti savo bendruomenę, kad ji dvasiškai būtų tvirtesnė ir ištikimiau laikytųsi Evangelijos mokslo.

Kas galėtų klebonui padėti nešti šią naštą? Juk Bažnyčia yra visi jos nariai.

Išvardintų pareigų ir darbų naštą, žinoma, įmanoma pakelti ir nešti, tačiau ji nėra tokia lengva, kaip iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti. Tai supranta ir pati Bažnyčia. Jos teisiniuose nuostatuose paminėta, kad klebonas turi skatinti pasauliečių vaidmenį Bažnyčios gyvenime. Tikra palaima, jei parapija turi gerų, Bažnyčios gyvenimą išmanančių ir klebonui pagelbėti pasirengusių pasauliečių, kurie gali ir nori padėti. Pirmiausia žvilgsnis nukrypsta į pastoracines tarybas. Paprastai jose yra veikliausi parapijiečiai. Jų pagalbos labiausiai tikisi klebonas. Kai kurie parapijiečiai, dalyvaujantys bažnytinėse organizacijose, maldos grupelėse, taip pat nemažai padeda. Reikėtų paminėti tikybos mokytojus ir katechetus. Jų įnašas į parapijos gyvenimą visuomet svarus.

Kaip Jums atrodo, kodėl žmonės yra vangūs ir menkai įsitraukia į parapijos gyvenimą?

Deja, ypatingu aktyvumu daugelis tikinčiųjų nepasižymi. Gal kituose kraštuose tikintieji kiek aktyviau dalyvauja parapijos gyvenime. O mūsų žmones sunkoka išjudinti. Jie atlieka savo tiesiogines pareigas ir skuba į namus, į savo gyvenimą. Kodėl taip yra? Gal ir ilgi sovietmečio metai suformavo tokį Bažnyčios gyvenimo modelį, kai tikintieji ateina į bažnyčią, pasimeldžia ir išskuba prie savo darbų ir rūpesčių. Savanorystė tada nebuvo pažįstama. Dar žmonės skundžiasi, kad yra labai užsiėmę, kad trūksta laiko. Iš dalies jie teisūs… O kartais žmogus aiškiai pasako, kad nenori prisiimti jokių įsipareigojimų. Dar kiti teisinasi, kad nesugebės, kad nėra dar pakankamai subrendę. Visokių priežasčių atsiranda. Ir vis dėlto, parapijose turime plėtoti evangelizacines programas, kurios padėtų išauginti ir subrandinti aktyvesnius žmones.

Ar pakanka klebonui šiuolaikiniame pasaulyje būti tik bažnytinės bendruomenės vedliu?

Gal nepakanka. Tie patys žmonės yra ir Bažnyčios, ir valstybės nariai. Daug kas tarpusavyje yra persipynę. Vatikano II Susirinkimas kviečia Bažnyčią palaikyti dialogą su pasauliu. „Ištirkite viską ir, kas gera, pasilaikykite“, – moko apaštalas Paulius. Kunigo pasiuntinybė bus tikrai vaisingesnė, jei jis palaikys santykius su įvairiomis institucijomis, kurios siekia bendrojo gėrio ir tarnauja žmonėms, kurie neretai būna mūsų parapijiečiai.

Viso krikščioniško gyvenimo viršūnė – šventosios Mišios. Ar jums neatrodo, kad mes per menkai įsijaučiame į jų svarbą gyvenime?

Kasdieniniai ir sekmadieniniai bažnyčios lankytojai, sakyčiau, neblogai įsijaučia ir išgyvena šv. Mišias. Kiek sudėtingiau būna su proginiais lankytojais, kurie bažnyčios slenkstį peržengia, pavyzdžiui, per laidotuves, per mirties metines ir panašiais retesniais atvejais. Kai kurie iš jų nelabai ką supranta apie Mišias. Kad ir mūsų vaikai, besiruošiantys sakramentams – Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimui, – iš pradžių paišdykauja bažnyčioje, bet dauguma jų antrą pusmetį jau elgiasi rimčiau ir nuoširdžiau meldžiasi. Taigi matome, kad reikalinga subtili katechezė, padedanti įsigyventi į Mišias, suvokti jų svarbą krikščionio gyvenime.

Jūsų pamokslai logiški, aiškūs, gilūs. Kaip jiems ruošiatės?

Dievo žodžio skelbimas – viena svarbiausių kunigo veiklos sričių. Žinoma, kiekvienas kunigas, besiruošiantis pamokslui, pasinaudoja atitinkama metodine pagalba. Tai – Šventasis Raštas, įvairūs Bažnyčios dokumentai. Dabar nemažai yra religinės literatūros, kuria galime pasiremti. Bet, manau, kad pamokslininkas pirmiausia turi melstis, atidžiai įsiskaityti į Šventąjį Raštą ir viską permąstyti, perleisti per savo protą ir širdį. Kai įsijaučiame į tai, ką sakome, įsigyvename, surandame gyvenimiškų palyginimų, taiklių pavyzdžių, tada mūsų pamokslai būna įtikinamesni, labiau pasiekia klausytojo ausis ir širdį. Tokia kryptimi, ruošdamasis pamokslams, bandau keliauti ir aš.

Ar pakanka brandžiam katalikui tradicinio pamaldumo: vien lankyti sekmadienio Mišias, sukalbėti kelias maldas?

Sekuliarizuotame pasaulyje to gali ir neužtekti. Žinoma, geras dalykas yra tradicinis pamaldumas. Jį atsinešame iš savo šeimos, gyvenamosios aplinkos. Tai yra pagrindas. Vis dėlto sudėtingame šių dienų pasaulyje, kai vertybinės žmonių nuostatos nėra tvirtos, išlikti brandžiu kataliku vien tik laikantis tradicinio pamaldumo praktikų gali ir neužtekti. Reikia tada tikėjimo dalykus pagvildenti nuodugniau. Brandus katalikas ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir darbe, visuomeninėje veikloje remiasi tikėjimo nuostatomis. Jis per gyvenimą nueina tam tikrą tikėjimo brandos kelią. Tam padeda įvairios rekolekcijos, evangelizacinės programos, dalyvavimas atitinkamoje katalikiškoje veikloje.

Kas Jums gyvenime atrodo svarbiausia?

Atrodo, paprastas klausimas, bet kartu jis yra ir labai sudėtingas. Žinoma, daug yra svarbių dalykų gyvenime. Bėgant metams, tai vis aiškiau supranti. Manau, kad svarbu yra suvokti – gyvenimas yra Dievo dovana ir reikia stengtis jį gražiai nugyventi. Bet tai – dar ne viskas. Gyvenime mus lydi kiti žmonės. Be jų pagalbos mes paprasčiausiai negalėtume išgyventi. Todėl svarbiausia, manau, yra pasakyta dešimtyje Dievo įsakymų: mylėk Dievą ir kiekvieną žmogų kaip save patį. Duok, Dieve, kad savo gyvenime mes visi tai įvykdytume. 

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode