Reklama 2
Reklama 1

Popiežius: nuolankumas, drąsa, bendrystė

 

Ketvirtadienį po pietų Šv. Petro bazilikoje popiežiaus Pranciškaus aukotomis Mišiomis prasidėjo gegužės 23-28 dienomis Romoje vykstanti Caritas internationalis generalinė asamblėja.

Asamblėjos tema: „Viena šeima, vieni bendri namai“. Tarptautinės Caritas federacijos primininkas Manilos arkivyskupas kard. Luis Antonio Tagle, pristatydamas ketvirtadienį prasidėjusią asamblėją, sakė, kad suvokimas, jog visi esme vienos žmonijos šeimos nariai, gyvenantys pasaulyje, už kurį visi esame atsakingi kaip už mūsų visų bendrus namus, mus įpareigoja prisiimti atsakomybę už tuos visus žmones, kurie negali ramiai šiuose namuose gyventi – pabėgėlius, priverstus palikti savo namus dėl konfliktų, migrantus, kuriuos varo lauk iš namų stichinės nelaimės, visus žmones, kuriuos palietė kitų žmonių sukeltos krizės. Kartu su Caritas internationalis priklausiančiais nacionalinių padalinių delegatais asamblėjoje dalyvauja Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) generalinis direktorius José Graziano da Silva ir Amazonijos regiono autochtonų gyventojų teises ginančios organizacijos – Amazonijos Bažnyčios tinklo –  vadovas kard. Pedro Barreto.

Prieš asamblėjos posėdžių pradžią visi jos dalyviai ketvirtadienio pavakare dalyvavo Mišiose, kurias aukojo popiežius Pranciškus.

Mišių pirmajame skaitinyje iš Apaštalų darbų kalbama apie vieną pirmųjų rimtų problemų, kurią teko spręsti pirmuosius žingsnius žengiančiai Bažnyčiai: ar reikia reikalauti, kad Kristų įtikėję pagonys laikytųsi žydų tikėjimo papročių? Ko gero, ne vienas tuomet pagalvojo: kaip gaila, kad Jėzus nepaliko jokių nurodymų. Pasak popiežiaus, ir šiandien Bažnyčios neapleidžia tokia pagunda – pagunda viską tiksliai daryti pagal iš anksto nustatytą programą, pagunda viską kontroliuoti, gyventi be staigmenų ir neplanuotų įvykių. Tąkart Viešpats atsiuntė savo mokiniams ne atsakymą į jiems nerimą kėlusį klausimą, bet Šventąją Dvasią. Šventosios Dvasios veikimo neįmanoma įsprausti į iš anksto suplanuotą darbotvarkę. Ji ateina kaip ugnis.  Jėzus nenori, kad jo Bažnyčia būtų tobulai veikiantis aparatas, patenkintas savimi ir pasiryžęs visada ginti savo gerą vardą. Jėzus nori, kad Bažnyčia nestovėtų vietoje, kad keliautų, nebijodama neišvengiamai jos laukiančių sukrėtimų. Pasak popiežiaus, iš šios dienos Mišių pirmojo skaitinio galima pasimokyti trijų dalykų: nuolankaus klausymo, bendruomeniškumo charizmos, drąsos išsižadėti to, kas nebūtina.

Pradėkime nuo drąsos išsižadėti, sakė Pranciškus. Apaštalų diskusija baigėsi sprendimu ne kelti naujus, bet atsisakyti kai kurių senų reikalavimų. Buvo priimtas drąsus sprendimas, nes buvo atsisakyta ne niekam nereikšmingų dalykų, bet kai kurių Išrinktajai tautai brangių papročių ir tradicinių religinių priesakų. Tačiau apaštalai drąsiai apsisprendė: Viešpaties skelbimas yra svarbiau už visa kita. Jei nori sekti Kristų, turi sparčiai žingsniuoti pirmyn, o kad mūsų ėjimas nebūtų pernelyg lėtas, neturime būti slegiami naštų. Turime nusimesti balastą, net jei tai kartais iš mūsų pareikalauja aukos. Ir svarbiausia – negalime apsimetinėti, negalime vaidinti permainų, iš tiesų norėdami, kad niekas nesikeistų. Deja, dažnai būna taip, kad stengdamiesi neatsilikti mes tik nežymiai pakeičiame savo išorę, tik nusigrimuojame, norėdami atrodyti jaunesni, negu esame. Viešpačiui tokios kosmetinės priemonės nepatinka, jis laukia mūsų širdies atsivertimo, o tai įmanoma tik drąsiai atsisakant to, kas nebūtina.

Tikroji reforma visada reikalauja, kad drįstume išeiti iš savęs. Kad tai būtų įmanoma, sakė Pranciškus, turime nuolankiai įsiklausyti, ką Viešpats mums sako. Turime nuolankiai nutilti, pasitraukti iš centro į pakraštį. Turime taip pat atsukti savo ausis į mažutėlių pusę, įsiklausyti, ką jie mums nori pasakyti. Šiandieniniame pasaulyje dažniausiai girdime turtingųjų ir galingųjų balsus, tačiau tarp mūsų taip tenebūna, nes Dievas mums apsireiškia mažutėliuose, kalba jų lūpomis. Taip pat reikia įsiklausyti į Bažnyčios balsą, tačiau reikia atsiminti, kad Bažnyčios balsą įmanoma girdėti ne prie kompiuterio ekrano, bet įsiklausant į tai, ką kalba konkretūs žmonės, gyvenantys konkretų gyvenimą.

Drąsa kai ko išsižadėti ir nuolankus įsiklausymas padeda mums išsiugdyti „visumos charizmą“. Jau nuo pat Bažnyčios istorijos pradžios matome, kad vienybė visada svarbesnė už skirtumus, tačiau niekada vienybė nereiškia visiško skirtumų pašalinimo. Niekas nepretenduoja turėti visų charizmų, bet siekiama visų charizmų darnos. Ir tai yra labai svarbus darnios krikščionių bendruomenės bruožas: esame skirtingi, tačiau vieni kitus mylime ir visi kartu siekiame būti vieninga Kristaus Bažnyčia. (JM / VaticanNews)

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode