2019 m. gegužės 7 d. Jean Vanier (Žanas Vanjė) iškeliavo pas Viešpatį.
Lai engiami žmonės/ Ir tie, kurie juos engia,/ Vieni kitus išlaisvina.
Lai negalią turintys žmonės/ Ir tie, kurie galvoja, kad jos neturi,/ Vieni kitiems padeda.
Lai tie, kuriems reikia, kad juos išklausytų,/ Paliečia širdis tų žmonių,/ Kurie yra per daug užsiėmę.
Lai benamiai atneša džiaugsmą/ Tiems, kurie jiems neryžtingai/ Atveria savo namų duris.
Lai vieniši žmonės gydo/ Širdis tų, kurie galvoja,/ Kad jie yra pakankami sau.
Lai vargšai ištirpdo/ Turtingųjų širdis.
Lai ištroškusieji tiesos/ Duoda gyvenimą tiems,/ Kurie džiūgauja ją radę.
Lai mirštantieji, kurie nenori mirti,/ Būna paguosti tų,/ Kuriems sunku gyventi.
Lai nemylimiesiems būtų leista/ Atrakinti širdis tų,/ kurie negeba mylėti.
Lai įkalintieji atranda/ Tikrą laisvę/ Ir išlaisvina kitus iš baimės.
Lai tie, kurie miega gatvėse,/ Dalinasi švelnumu su tais,/ Kurie negali jų suprasti.
Lai tie, kurie yra išalkę, nuima/ Šydą nuo tų žmonių akių,/ Kurie nejaučia teisybės alkio.
Lai vilties netekę žmonės apvalo/ Širdis tų savo brolių ir seserų,/ Kurie bijo gyventi.
Lai silpnieji apstulbina stipriuosius/ Ir juos saugo.
Lai smurtą nugali/Užuojauta.
Lai smurtas nuskęsta/Taikoje.
Lai smurtą įveikia/Tie, kurie yra sužeisti,/Kad galėtume būti išgydyti.
Amen.
(Malda, kurią paliko Teresė – Žano Vanier sesuo, kai jai buvo 80 metų.)
Žanas Vanjė (Jean Vanier) yra tarptautiniame lygmenyje pripažintas lektorius, šiandien laikomas taikos žmogumi. Jis pripažintas kanadiečiu, įkvepiančiu pasaulį, ir tautų statytoju. 1964 m. Prancūzijoje, lankydamas savo dvasios vadovą, dominikonų kunigą Tomą Filipą (Thomas Philippe), Ž. Vanjė buvo sukrėstas, kaip institucijose elgiamasi su protinę negalią turinčiais žmonėmis.
Jis pakvietė du protinę negalią turinčius žmones – Rafaelį ir Filipą – palikti institucijas, kuriose jie buvo apgyvendinti, ir persikelti pas jį, į Trosly-Breuil, Prancūzijoje.
Apie pirmas dienas, praleistas su neįgaliais žmonėmis, Ž. Vanjė liudijo savo knygoje „Kiekvienas žmogus – šventa istorija“: „Iš pradžių jaučiau išankstinį nusistatymą šių neįgalių žmonių atžvilgiu. Į juos buvo žiūrima per atstumą, kartais – su gailesčiu, bet dažniausiai – su panieka. Neperžengiama siena juos skyrė nuo tų, kuriuos keistu terminu vadiname „normaliais žmonėmis“. Pastebėjau, kad ir aš pats turiu tam tikrų nuostatų šių žmonių atžvilgiu. Nepakankamai juos išklausydavau. Tik laikui bėgant supratau, kad reikia ypatingai gerbti Rafaelio ir Filipo pasirinkimo laisvę. Mūsų tarpusavio draugystė brendo. Gyvenome paprastu ritmu: darbas namuose ir sode, valgymas, poilsis ir malda. Rafaelis ir Filipas tapo mano draugais, nebematydavau jų negalios. Gyvenimas kartu teikė abipusį saugumą. Po kiek laiko prie mūsų prisidėjo daugiau žmonių, taigi galėjome priimti naujų žmonių su proto negalia. „Arkos“ bendruomenė pradėjo didėti.“
Namus, remdamasis Nojaus Arkos istorija, Ž. Vanjė pavadino „Arka“. Šiuo metu yra įkurta apie 150 „Arkos“ bendruomenių visame pasaulyje. Įsikūrusios skirtingomis kultūrinėmis aplinkybėmis, visos bendruomenės vadovaujasi bendra filosofija ir požiūriu. „Arkos“ tikslas – žmonėms su protine negalia ir asistentams kartu susikurti namus, priimti vienam kitą kaip dovaną.
Prancūzijos krikščioniško internetinio puslapio „La vie“ atstovai (Jean Mercier, Marie-Lucile, Aymeric Christensen) kalbino šią iškilią paprastumu ir jautrumu silpnam žmogui asmenybę. Nors interviu imtas prieš trejus metus, tačiau pokalbio metu deklaruojamos vertybės ne tik nesenstančios – jos ypatingai aktualios šiandien, kuomet apie jas kalbama ne kaip apie vertybes, bet kaip apie kliūtis, trukdančias siekti karjeros, atsidurti laipteliu aukščiau pačių žmonių susikurtoje hierarchijoje.
Ž. Vanjė kalba, kad reikia priimti save ir kitą tokį, koks jis yra, tačiau ar mes, kasdien prisitaikantys prie skirtingų žmonių ir situacijų, įpratę daug iš savęs, o dar daugiau – iš kitų reikalauti, dar žinome, kokie esame iš tikrųjų, nes tai, kuo esame, galbūt seniai yra pakeitę tai, kuo norime būti, ar kiti nori, kad būtume? Ž. Vanjė kalba, kad reikia nebijoti būti silpnu, tačiau kaip tai įmanoma pasaulyje, kuris apie stiprybę (grožį, sveikatą, charizmą) kalba kaip apie vieną svarbiausių dalykų, kurio reikia, kad būtum priimtas į darbo rinką ir pripažintas visuomenėje? Šiandien nėra vykdomas silpnųjų, neįgaliųjų genocidas, tačiau dažnai jie yra „nurašomi“ – į juos žvelgiama su užuojauta, kaip į gyvenimo nuskriaustus žmones. Priimti jį tokį, koks yra, žvelgti į jį meilės, bet ne meilės iš užuojautos kupinu žvilgsniu yra tai, ko labiausiai reikia neįgaliajam.
Apie nuolankų, jautrų ir be išskaičiavimų į kitą žvelgiantį žmogų šių dienų pasaulyje kalbama kaip apie utopinį, o jei ir tenka tokį sutikti, tai tuoj pat prilipdoma naivaus žmogaus etiketė. Galima būtų pagalvoti, kad Ž. Vanjė yra vienas tokių naivuolių – ar maža tokių, kurie eina per pasaulį ir šypsosi šaukdami, kad Dievas yra Meilė, ar maža vadinančių save Jėzaus draugais? Tačiau Ž. Vanjė nešaukia, niekam nieko neįrodinėja – kartą surizikavęs, jis nenustoja veikti, o svarbiausia – veikti mylint.
Kaip jūs, būdamas 84 metų, priimate silpnumą, kuris ateina kartu su amžiumi?
Mano didžioji sėkmė yra gyvenimas bendruomenėje. Nebesu tiesiogiai atsakingas „Arkos“ bendruomenei nuo 75 metų. Mano identitetas nebėra siejamas su „reikia padaryti“. Tai, kuo aš gyvenu, yra bendruomenių organizavimas, prižiūrėjimas. Nėra didesnės laimės kaip neturėti poreikio įrodinėti, kuo gali būti, bet būti mylimas toks, koks esi. Viskas pasidarė taip paprasta. Negalėčiau būti laimingesnis...
Kai buvote jaunesnis, ar teko patirti, ką reiškia būti skurdžiu ir silpnu?
Taip. Kasdieniame gyvenime supratau, kad neturiu pakankamai motyvacijos priimti ir mylėti sužeistą žmogų. Man reikėjo suprasti savo paties silpnumą. Iš pradžių supratau, kad negaliu veikti visiškai vienas, kad man reikia kitų. Kai Paulina atvyko į Arką, 1973 m., jai buvo 40 metų, ji buvo pažeminta ir atstumta. Tam, kad priimčiau Pauliną, reikėjo, kad būčiau apsuptas bendruomenės ir bendradarbių, kurie man padėtų. Ir ypatingai reikėjo, kad tapčiau mažu ir kukliu, kad nebūčiau dominuojantis – toks, kuris viską žino ir toks, kuris visiems žmonėms sako, ką daryti. Nes Paulinai nereikėjo profesionalo, kuris jai daro gera. Jai reikėjo žmogaus, kuris pasakytų: „Aš esu laimingas gyvendamas kartu su tavimi“. Žmonės, turintys negalią mane išmokė, kad jei manau, kad esu stiprus, privalau tapti silpnu.
Kada išmokstama tapti silpnais?
Jei susiduriu su žmogumi, pavyzdžiui, sergančiu Alzhaimerio liga, jaučiuosi silpnas, neturiu ką daugiau daryti, kaip tik paduoti ranką, šypsotis, dūgzti ar šokti. Čia reikėtų kalbėti apie situaciją, kuomet šventasis Paulius maldauja Dievo, kad šis pašalintų jo silpnumą. Mes stengiames pabėgti nuo savo silpnumo, tačiau Jėzus šventam Pauliui kalbėjo: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“.
Savo knygoje „Les signes des temps“ („Laikų ženklai“) jūs kalbate apie džiaugsmingą vaiko silpnumą. Ar galėtume taip pat kalbėti apie pagyvenusio žmogaus silpnumą?
Tiek vaikui, tiek vyresniam žmogui silpnumas yra džiaugsmingas tik tuomet, kai žmogus jaučiasi mylimas. Jei taip nėra, silpnumą galėtume prilyginti pragarui. Reikia, kad pagyvenęs žmogus būtų mylimas už tai, kas jis yra, o ne už tai, ką jis daro ar sako: „Myliu tave tokį, koks esi“. Klausimas „Ar esu mylimas?“ – labai sudėtingas. Giliai širdyje visuomet slapčia klausiame: „Ar yra žmonių, kuriems rūpėtų ne tai, ką aš darau, bet kas aš esu iš tikrųjų?“ Reikia susitikti su kitu žmogumi skurde, silpnume, kur galia neturi reikšmės. Savo knygoje rašiau apie vienos asistentės iš Australijos patirtį, kuri bandė padėti jaunam laisvo elgesio vaikinui. Ji pribėgo prie vaikino lovos krašto, kai šis buvo bemirštantis nuo perdozavimo. Jis jai leptelėjo: „Tu visuomet norėjau mane pakeisti, nu niekada nepriėmei manęs tokio, koks esu.“ Jis laukė žmogaus, galinčio jį išklausyti, tačiau nesistengiančio jį pakeisti. Galima sakyti, kad ši moteris su juo niekada nesusitiko – nesusitiko su tokiu, koks jis yra iš tikrųjų.
Kodėl yra sunku priimti savo silpnumą?
Etty Hillesum kalba apie šulinį, kurio dugne yra Dievas, bet kuris yra po griuvėsiais. Tie griuvėsiai reprezentuoja mano troškimą įrodyti, kad esu geresnis už kitus. Noriu būti pripažintas titulais, etikėtimis. Tai tarsi būdas užtikrinti savo vietą hierarchijoje, dažnai kultūrinėje. Tačiau Jėzus kalba: „Kai keli vaišes, verčiau kviesk vargšus, paliegusius, luošus, aklus, tai būsi laimingas“. Ir aš norėčiau pridurti: būsiu iš tiesų laimingas, kai mano galios ir konformizmo barjerai pradės griūti. Tai kova, nes paaukštinimai ir sėkmė yra šiandieninio pasaulio centre. Mano tikslas yra padėti žmonėms suprasti, kad kiekvienas jų – šaltinis, galintis duoti gyvenimą kitam. Tai tikra kova „normalių“ žmonių kultūroje, kurioje įprasta prašyti lyderių pritarimo vietoj to, kad būtų padedama žmonėms būti tikrais – tokiais, kokie jie yra.
Yra fantazuojama apie pasaulį, kuriame nebūtų neįgaliųjų. Į ką būtų panašus toks pasaulis?
Eliminuoti neįgalųjį? Tokiu atveju reikėtų užkirsti kelią visiems protiniams susirgimams! Toks idealizavimas prilygsta pasauliui, kuriame nėra mirties. „Normalus“ pasaulis eina link to, kad vis labiau žemina žmones, kurie „nėra normalūs“. Trokštame tobulo pasaulio, kaip ir tobulo vaiko. Jei noriu sukurti vaiką, kuris patenkintų mano troškimus, įsiveliu į konfliktą, nes vaikas turi būti visiškai nepriklausomas nuo tėvų troškimų.
Būti silpnu, būti savimi – ar tai reiškia gyventi rizikoje?
Taip, būti savimi pavojinga dar ir dėl to, kad galiu save apgaudinėti. Etty Hillesum žodžiai man padėjo: „Aš integravau mirtį į gyvenimą“. Kitais žodžiais pasakius: į savo gyvenimą įtraukiau pralaimėjimus ir nesėkmes – tai yra riziką. Kai įkūriau „Arkos“ bendruomenę, gyvenau kartu su dviem žmonėmis iš prieglaudos. Tuo metu nežinojau, ką dariau, ir nebuvau per daug gerai apsvarstęs situacijos. Pasitikėjau tuo, ką jaučiau – jaučiau, kad tai yra mano pareiga. Tam, kad gyventum, reikia priimti pavojus ir išdrįsti būti kitokiu, išjudinti nusistovėjusius dalykus.
Kartais bendruomenės nariai yra sužeisti, praradę pasitikėjimą ir teigiantys: „Mums nebereikia jūsų pagalbos!“ Ką jūs jiems atsakote?
Kuomet sugriautas pasitikėjimas, labai sunku. Reikia, kad nusivylusįjį pasiektų štai tokie kito žmogaus žodžiai: „Taip, tu siaubingai kentėjai. Tai, ką tu išgyvenai, yra labai baisu.“
Stéphane Hessel pasakė jaunuoliams: „Pykite!“ („Indignez-vous“). O ką deklaruojate jūs?
Tai per daug paprastas šūkis... Štai, ką aš sakyčiau: „Ar jūs žinote, kad esate gražūs? Jūs esate brangūs, jūs turite nepaprastų gebėjimų skleisti gėrį. Būdami gailestingi jūs galite duoti gyvenimą. Bet kad tai įvyktų, turite stovėti tvirtai ant kojų!“
Kokia būtų jūsų skelbiama vilties žinia?
Daugelis žmonių nepalaiko Jėzaus, kalbančio apie silpnumą, kančią, nepalaiko jo, plaunančio kitam kojas. Taip, Jėzus yra stiprus, bet Jis yra ir silpnas – toks, kuris nori ateiti į bendruomenę, kuris nori eiti iš širdies į širdį kartu su manimi. Taip pat yra nuolankioji Bažnyčia, kuri man suteikia Jėzaus Kūną ir Kraują. Žodis atgaivina.
Reikia, kad mano akmeninė širdis taptų gyva. Jėzus kalba, kad turiu valgyti Jo kūną, kad tapčiau tokiu kaip Jis. Tai juk nuostabu, ar ne? Jėzus priduria: „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse liktų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netruktų.“ Aš svajoju, kad mes būtume laimingi žmonės mažose bendruomenėse, kuriose kartu džiūgauja silpnieji ir stiprieji, svajoju apie tokius santykius, kai neturėsime įrodinėti, jog esame vieni už kitus geresni, kad atsiskleisdami duotume vieni kitiems gyvenimą, kad visuomet būtume geresni, nei galvojame esantys.
Ar tai yra pagrindinė Evangelijos žinia mums?
Dievas atsiskleidžia silpnume ir sužeistume. Aš iš tiesų atrandu Jėzų kai suprantu, kad esu silpnas ir kad man reikia Gelbėtojo, kuris išgelbėtų mane iš baimių ir prievartos. Gelbėtojo, kuris man padėtų pirmiausia visa tai priimti, įsisąmoninti, jog tokie dalykai greitai nepasikeičia. Privalau priimti realybę ir žinoti, kad nesu tobulas. Reikia priimti savo silpnumą – jame atsiskleidžia tikras žmogiškos būtybės grožis.
Iš www.lavi.fr
