Kodėl Dievas sukūrė pasaulį?

Ką reiškia tokie žodžiai kaip Dievo šlovė, nuodėmė, įsikūnijimas, atpirkimas? Kviečiame skaityti teologijos ir filosofijos profesoriaus Lawrence‘s Feingoldo paskaitos „Why was the ‘Chosen People’ Chosen?“ (liet. Kodėl „išrinktoji tauta“ buvo išrinkta) ištrauką, kurią parengė Vilniaus universiteto TSPMI Šv. Tomo Moro klubo narys Juozapas Pričinas.

Tiek ortodoksinis judaizmas, tiek krikščionybė vieningai sutaria, jog Mesijas yra pasaulio prasmės ir Dievo plano žmonijai centre. Kad tinkamai suprastume, ką tai reiškia, turime iškelti pamatinį klausimą: kodėl Dievas sukūrė pasaulį ir žmogų? Pabandykime į šį klausimą pažvelgti iš Dievo perspektyvos. Ką kurdamas pasaulį ir kiekvieną iš mūsų turėjo galvoti Dievas? Remdamiesi šiuo klausimu, kelsime kitą: koks yra Mesijo vaidmuo žmonijos istorijoje?

Kokiam tikslui Dievas sukūrė žmogų? Dievas yra begalinis gėris, tiesa ir grožis, Jis yra visų daiktų priežastis. Būdamas pirmąja priežastimi, Jis yra amžinas, nekintantis, be galo geras, išmintingas, galingas, teisingas ir gailestingas. Kiekvienas pasaulyje randamas tobulumas, tam, kad egzistuotų, privalo turėti priežastį – pirmąją priežastį Dieve, nes Dievas yra tobulesnis už savo kūrinį. Taigi, jei kūrinijoje yra netobulo teisingumo, Dievas turi būti tobulas teisingumas, jei kūrinija yra netobulai išmintinga – Dievas turi būti tobula išmintis, jei pasaulyje yra netobula draugystė – Dievas turi būti tobula draugystė ir bendrystė. Nes niekas negali duoti to, ko pats neturi. Viską, ką Dievas davė kūriniams, Jame randame tobulu pavidalu. 

Kam Dievui reikia kūrinijos, jei jis be galo geras, tobulas ir šventas? Jam pačiam pasaulis – nereikalingas. Kokį gėrį kūriniai gali pridėti prie Dievo? Jokio, nes Jis jau yra tobulas. Tad vienintelis galimas atsakymas į klausimą, kodėl Dievas kuria pasaulį, yra tas, jog Jis jį kuria dėl savo begalinio gerumo – kad apreikštų, perduotų, pasidalintų tuo gėriu, kuriuo Jis yra, tam, kad mes galėtume tą gėrį pažinti, pamilti ir atkartoti. Filosofai sako, kad gėris save komunikuoja. Gėris veržiasi anapus savęs. Tačiau Dievo gėrio dalybos paremtos ne mechaniška būtinybe – gėrio perdavimas yra pagrįstas jo trauka. Jei sugebame gėrį atpažinti – jis traukia. Taigi Dievas tveria kūrinius tam, kad Jo gėris ir jis pats galėtų patraukti mus savęs link, kad galėtume ateiti pasidalinti Jo gerumu. Katalikiška teologija ir Biblija šią mintį išreiškia šlovės sąvoka. Dievas sukuria pasaulį ir jame veikia, kad apreikštų savo begalinio gerumo šlovę. Senajame Testamente, kai ant Sinajaus kalno Dievas įduoda Mozei įstatymą, pirma pastebime regimą Jo šlovės manifestaciją – debesis, griaustinį, ugnį, kurių pavidalu Jis pasirodo. Tačiau atpažįstame ir akimis nematomą šlovę – moralinio įstatymo šlovę. Kad mus išmokytų gėrio, Dievas mums apreiškia savo gerumą.

Šlovė susijusi su trimis idėjomis. Šlovei reikalingas meistriškumas, to meistriškumo pasireiškimas ir meistriškumo pasireiškimo įvertinimas. Pavyzdžiui: sakydami, kad Mikelandželas yra šlovingas menininkas, turime omenyje ir jo skulptūras: jei jis niekada nebūtų jų sukūręs, – jis nebūtų šlovingas. Jis turi ne tik turėti meistriškumą, bet ir jį pademonstruoti. Jeigu jis sukurtų skulptūrą, bet niekas jos nevertintų, sakytume, kad jam vis dar trūksta šlovės. Taigi šlovė yra matomo ir vertinamo meistriškumo padarinys. Tai tinka ir kalbant apie Dievą: jei Dievas turėtų tokį begalinį meistriškumą, bet niekad nebūtų jo apreiškęs ar niekas juo nesižavėtų, Jo šlovė nebūtų išbaigta. Tačiau jei mes nevertiname Mikelandželo ar Bethoveno kūrinių, nuo to Mikelandželas ar Bethovenas netampa prastesni kūrėjai – mes nenuskriaudžiame jų, o tik patys save, nes nesugebame naudotis gėriu, kurį jie mums sukūrė.

Ar Dievui reikia kūrinijos, kad jis būtų šlovingas? Atrodytų absurdiška, jei Dievas būtų priklausomas nuo savo kūrinių, juk Jo šlovė – tobula. Visgi iš žmogiškos patirties žinome, jog tam, kad būtume laimingi, neužtenka būti gėrio savininkais, gėriu reikia dar ir dalintis. Dievas savo gėriu gali dalintis dviem būdais. Baigtiniu būdu Jis dalinasi sukurdamas pasaulį ir mus. Tačiau Jis yra Dievas, todėl gali savo gėriu dalintis begaliniu, absoliučiai tobulu, amžinu būdu. Kaip tai atrodytų? Jei Dievas patį save kitam perduotų begaliniu ir tobulu būdu, šį gėrį priimantysis gautų viską, kas yra Dievas, todėl pats būtų Dievas. Jis būtų be galo geras, išmintingas, amžinas, visagalis, teisingas bei Dievui teiktų tobulą šlovę, nes ją atpažintų ir vertintų. Gaunantysis iš Dievo tobulą gėrį pats būtų tobulas Dievo paveikslas. Mūsų žmogiškas protas niekad negalėtų sužinoti, ar toks Dievo paveikslas egzistuoja, apie tai mes sužinome iš apreiškimo – Šventojo Rašto. Tas tobulas Dievo Tėvo paveikslas yra Dievas Sūnus. Jis yra prieš visus amžius gimęs iš Tėvo. Šiame gimime Dievo šlovė tampa išbaigta ir tobula.

Dieve yra amžina, begalinė ir tobula šlovės apraiška ir tos šlovės pripažinimas. Sūnus priima Dieviškąją būtį iš Tėvo, Jis Tėvą tobulai pažįsta ir savo ruožtu šlovina Jį. Ši šlovė reiškiasi meile. Šventasis Augustinas aiškino Trejybės slėpinį pabrėždamas, kad Dievas yra dvasia – Jis turi ir mums būdingų dvasinių gebėjimų, tačiau Dievo dvasiniai gebėjimai yra begalę kartų tobulesni už mūsų. Du iš jų yra gebėjimas žinoti ir mylėti. Dievas Sūnus yra tobulas Dievo žodis, kuris išreiškia visa tai, kas yra Tėvas – Kristus tobulai pažįsta Tėvą, Jis šloviną Dievą, ir šis šlovinimas reiškiasi kaip Dievo meilė. Meilė, kitas jau minėtas dvasinis gebėjimas, irgi turi savo vietą Trejybės slėpinyje – krikščioniškoje teologijoje meilė tarp Tėvo ir Sūnaus suvokiama kaip trečiasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo – Šventoji Dvasia.

Taigi, Dievą galime šlovinti dviem būdais: viena vertus, galime pažinti kūriniją, žmogų ir moralinį įstatymą. Tačiau galėtume šlovinti Dievą tobulesniu būdu – jei Jis atskleistų mums savo meilę ir planą žmogui, jei pakylėtų mus, kad galėtume tapti dieviškosios bendrystės dalininkais. Jei Jis norėtų išaukštinti mus, kad patektume į Dievo šeimą, taptume Dievo vaikais – tada galėtume Dievui teikti dar daugiau šlovės, nei tiesiog pažindami Jį iš Jo kūrinijos. Tačiau tam reikia, kad Jis žengtų pirmąjį žingsnį.

Ar Jis tai padarė? Taip, tai randame apreiškime. Adomas ir Ieva sukurti turintys su žmogiškąja prigimtį, dėl kurios galėjo šlovinti Dievą. Pradžioje šis šlovinimas buvo pilnesnis, nes po sukūrimo Rojaus sode jie vaikščiojo kaip Dievo draugai – jie palaikė tam tikrą intymumą su Dievu, tačiau jį prarado. Jie buvo pašventinti malone, pakylėti kaip Dievo sūnūs ir draugai, tačiau su sąlyga – jų laukė išmėginimas. Dievas suteikė jiems didesnę šlovę, bet Jis norėjo, kad ta šlovė būtų priklausoma nuo jų ištikimybės ir tikėjimo. Išbandymas buvo paprastas, jie turėjo laikytis vieno įsakymo – nevalgyti nuo gero ir pikto pažinimo medžio.

Turime tinkamai suprasti šią vietą. Įsakymas reiškė, kad Adomas ir Ieva negali patys spręsti, kas yra gera ar bloga, jie negali nustatyti gėrio ir blogio reikšmės, jie turi remtis tuo, kas nustatyta Dievo. Gėris ir blogis, moralinis įstatymas, yra ne žmogaus, o Dievo įstatymas. Žaltys gundydamas žadėjo: „Jūs būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta.“ Kitaip tariant, patys galėsite spręsti, kas yra gera ir bloga, atsistosite Dievo vietoje. Kiekviena nuodėmė tam tikru atžvilgiu su tuo susijusi. Mes matome, kad modernus pasaulis šį principą įgyvendina iki galo – dažnai mes patys siekiame nuspręsti, kas yra gėris ir blogis. Tai apsunkina Dievo plano įgyvendinimą, kurio dėka turėtume šlovinti Dievą – prisiėmę spręsti, kas yra gera ir bloga, mes šloviname patys save.

Bausmė už nuodėmę buvo išvarymas iš Rojaus, minėto intymumo su Dievu praradimas. Ši būklė būdinga ir mums – gimėme jau praradę su Dievu bendrystę, kurioje buvo sukurti Ieva ir Adomas. Tai skatina kelti klausimą: koks yra Dievo planas ją atkurti? Pirmųjų užuominų randame trečiajame Pradžios knygos skyriuje : iškart po nuopuolio Dievas žalčiui tarė: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir jos sėklos; ji (moters sėkla) trupins tau galvą, o tu kirsi jai į kulną.“ Taigi velnias ir jo ainija, kitaip tariant, kiti velniai ir toliau gundys žmoniją, tačiau jo galva bus sutrupinta. Sėklai, kuri sutrupins velniui galvą, bus įkirsta į kulną – tai yra nuoroda į Kristaus kančią, į kančią Mesijo, kuris sutrupins žalčio galvą, bet Jam teks kentėti.

Tai pirmasis Mesijo paminėjimas Biblijoje: iš moters gimęs žmogus nugalės nuodėmę, šėtono galybę, atitaisys žmogaus nusižengimą Dievui, ir šis vėl galės teikti Dievui deramą šlovę. Į šią situaciją žvelgiant iš Dievo perspektyvos, ką reikėtų padaryti, kad Jo šlovė būtų atnaujinta? Ką daryti, kad žmogus pilnutinai patvirtintų, pamiltų ir įvertintų Dievo gerumą? Dievo atsakymas – Dievo Sūnaus įsikūnijimas. Tas pats Sūnus, kuris iš amžinybės šlovina Dievą, įžengs į pasaulio istoriją ir šlovins Dievą žemėje, apreikš Jo šlovę žmogui ir kentės, kad atpirktų žmogaus nuodėmę ir sutaikintų su Tėvu. Tai yra Dievo planas, o didžioji kliūtis jam – žmogaus nuodėmė.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode