Reklama 2

Trakų Dievo Motinos atvaizdo karūnavimas: istorinis ir kulto kontekstas

 

Nors beveik kiekvienoje Lietuvos bažnyčioje yra Dievo Motinos atvaizdas, papuoštas metalo karūna, oficialus atvaizdų karūnavimas Lietuvoje buvo labai retas reiškinys. Trakų Dievo Motinos paveikslas yra pirmasis Lietuvoje, viešai ir iškilmingai karūnuotas vadinamomis Popiežiaus, o tiksliau – Šventojo Petro bazilikos Vatikane kapitulos skirtomis karūnomis.

Karūnų dovanojimas arba aukojimas sakraliniams atvaizdams yra daug senesnis ir visuotinesnis, nei iš krikščioniškos valdovų karūnavimo apeigos kilęs iškilmingas išskirtinio religinio statuso pripažinimas Dievo Motinos su Sūnumi atvaizdui. Karūnos yra tokio pripažinimo ženklas, bet ne mažiau svarbūs yra iškilmingi ir vieši religiniai veiksmai, kuriais yra palydimas karūnų suteikimas – atlaidai, skatinantys tikinčiuosius atlikti išpažintį ir priimti komuniją, išsami katechezė, procesijos ir pamokslai, stiprinantys pagerbiamo atvaizdo kultą. XVII a. antroje pusėje tokios iškilmės religinius elementus nustatė Popiežiaus aplinka, o tokie pasaulietiniai elementai kaip kariuomenės paradai, pabūklų salvės, fejerverkai ir iliuminacijos buvo pridėti pasaulietinių institucijų – miestų ir valstybių vadovų.

Būtent Reformacijos, kuri ginčijo ir sakralinius atvaizdus, ir Dievo Motinos kultą, kontekste karūnų votų dovanojimas gerbiamiems Dievo Motinos atvaizdams, sporadiškai sutinkamas lotyniškoje krikščionybėje, transformuojamas į naują pamaldumo formą – viešą ir iškilmingą atvaizdų karūnavimą, taip pabrėžiant bei stiprinant Dievo Motinos ir jos atvaizdų kultą. Šitos pamaldumo praktikos raidai labai svarbi buvo XVI a. pradžioje susikūrusios kapucinų vienuolijos veikla ir ypač – kapucinų iniciatyvos Italijoje. Kapucinas Girolamo Paolucci de’Calboli da Forli (1552–1620) sujungė liaudies misijas (intensyvų pamokslavimą, kurio metu siekiama atgaivinti žmonių tikėjimą, sakramentinę ir pamaldumo praktikas) su Dievo Motinos kulto stiprinimu. Kapucinų rengiamų liaudies misijų metu tikintieji buvo raginami atsisakyti nereikalingos prabangos ir atgailauti dėl savo tuštybės. Atgailaujantieji aukodavo papuošalus bei prabangos daiktus. Už aukas būdavo pagaminama karūna, kuria iškilmingai buvo karūnuojamas misijų vietovėje labiausiai gerbiamas Dievo Motinos atvaizdas. Neturime išsamesnės informacijos apie tų karūnavimų apeigas, bet, turint omenyje liaudies misijų pobūdį, karūnos pritvirtinimas prie atvaizdo turėjo būti viešas, palydimas pamaldomis. Toks bendruomenės valia vykstančio karūnavimo pobūdis pabrėžė Dievo Motinos karališkumą ir religinę jos atvaizdo svarbą. Tikintieji, sakytum, per acclamationem pripažino Švenčiausiąją Mergelę savo valdove, tą pripažinimą išreikšdami per jos atvaizdo karūnavimą.

Tarp br. Girolamo sekėjų pasauliečių buvo Borgonuovo (Parma) markizas Alessandro Sforza Pallavicini (+1638), gerbiamų Dievo Motinos atvaizdų karūnavimą padaręs savo gyvenimo misija ir ėmęs rūpintis senų atvaizdų kulto gaivinimu bei stiprinimu Romoje. Jis Šv. Petro bazilikos Vatikane kapitulai paliko solidų neliečiamą kapitalą. To kapitalo duodami procentai turėjo būti naudojami aukso karūnoms, skirtoms seniems ir gerbiamiems Dievo Motinos atvaizdams Romoje, o vėliau, kai visi tokie atvaizdai Amžinajame mieste bus pagerbti, už Romos ribų. Alessandro Sforzos Pallavicini Vatikano bazilikos kapitulai patikėtą tolesnį Dievo Motinos atvaizdų pagerbimą prižiūrėjo kapitulos dekanai. Būtent jie priimdavo brolijų, vienuolijų ir klebonų prašymus dėl aukso karūnų skyrimo jų žinioje esantiems atvaizdams. Patikrinus prašymo teiginius apie atvaizdo senumą ir per jį gaunamas malones, Kapitulos dekretu buvo gaminamos auksinės karūnos, ir įteikiamos prašytojams kartu su instrukcija, kad karūnavimo metu būtų giedamos Dievo Motinos litanijos arba antifona Ave maris stellaar responsoriumas Corona aurea super capus eius, o apeigos pabaigoje – De profundis už donatoriaus Sforzos Pallavicini vėlę ir būtų meldžiamasi Šv. Petro bazilikos kapitulos intencija. Taigi markizo Sforzos Pallavicini inicijuotas atvaizdų karūnavimas sujungė viešą karūnos voto suteikimą su instituciniu atvaizdo kulto tyrimu ir to kulto pripažinimu. Tokiu būdu atvaizdo karūnavimas tapo to atvaizdo kultinio statuso pripažinimu, atliekamu Šv. Petro bazilikos kapitulos.

Esminiu kokybiniu šuoliu karūnavimo tvarkoje reikia laikyti keraminio Dievo Motinos biusto Provenzano kolegiatoje Sienoje karūnavimą 1661 metais. Šiame karūnavime pagrindinį vaidmenį vaidino tuo metu valdžiusio popiežiaus Aleksandro VII sūnėnas, kardinolas Flavio Chigi. Siena buvo Chigi tėvonija, tad galima neabejoti, kad organizuojant karūnavimą dalyvavo ne tik Šv. Petro bazilikos kapitula, bet ir pati artimiausia popiežiaus aplinka. Iš anksto buvo parengta ne tik išsami karūnavimo apeigos instrukcija, iki smulkiausių detalių nusakanti dalyvių aprangą, jų pirmenybę apeigose, sėdėjimo vietas, liturginius gestus, maldų ir giesmių seką, bet ir notarinis aktas, kuriuo karūnos buvo perduodamos Provenzano kolegijos klerui, patvirtinami jų gavimas, karūnavimo aktas ir įsipareigojama karūnas saugoti, nenuimant nuo atvaizdo, kuriam jos skirtos. Karūnavimo instrukcija ir notarinis aktas nuo šiol bus siunčiami visiems karūnų gavėjams.

XVII a. antroje pusėje, ypač karūnuojant atvaizdus Toskanos kunigaikštystėje, apeigos pasipildo vis naujais elementais, paimtais iš pasaulietinių ceremonijų ir karūnavimas tampa ne tik religine, bet ir pasaulietine daugiadiene iškilme, kurioje akivaizdūs valdovų karūnavimo atgarsiai. Karūnavimui puošiamas ir iliuminuojamas miestas, jo gatvėse ir aikštėse statomi vartai ir altoriai, rengiamos procesijos ir fejerverkai, atliekami specialiai tai progai parašyti religinės muzikos kūriniai, spausdinami proginiai leidiniai, sakomi iškilmingi pamokslai bei prakalbos, kalami medaliai bei raižomos graviūros, o pačią karūnavimo apeigą palydi ne tik varpų skambesys, bet ir muškietų bei patrankų salvės.

Karūnavimo iškilmės dalyviams, išpildantiems kanonines sąlygas, Popiežius breve suteikia visuotinius atlaidus. Apie karūnavimą iš anksto ir plačiai skelbiama, kelias dienas prieš iškilmę prasideda pasirengimo pamaldos, klausoma išpažinčių. Jei yra galimybė, karūnuojamas atvaizdas patalpinamas po baldakimu didžiajame altoriuje, papuošiamas ir apšviečiamas. Karūnavimo iškilmė dažnai derinama prie liturginės Dievo Motinos šventės ar iškilmės ir pradedama išvakarėje mišparais, po kurių kalbama kuri nors Marijos litanija, giedama antifona Ave maris stella.

Kitą dieną apeigų dalyviai procesijoje, dažnai – karietomis, atvyksta į karūnavimo vietą, delegatas perduoda karūnas, priima jų saugojimo priesaiką ir pasirašo perdavimo aktą. Perskaitomas Šv. Petro kapitulos dekretas, karūnos prieš atvaizdą padedamos ant pagalvėlių, perskaitoma Popiežiaus brevė dėl visuotinų atlaidų. Aukojamos votyvinės Švč. Mergelės mišios. Po jų giedama antifona Regina caeli ir delegatas karūnuoja pirma Kristaus, po to – Dievo Motinos atvaizdus. Užbaigia apeigą responsorijus Corona Aurea, himnas Te Deum, ir giedama De Profundis už Alessandro Sforzos Pallavicini vėlę. Diena užbaigiama mišparais. Iškilmė su iliuminacijomis, fejerverkais, kantatomis tęsiasi dar bent tris dienas, dažnai švenčiama karūnavimo oktava. XVII a. pabaigoje įvykiui pažymėti pradedamos įrenginėti paminklinės karūnavimo lentos. Iškilmių išlaidas bendromis jėgomis dengdavo pasaulietinė ir bažnytinė valdžia, prisidėdavo įvairūs geradariai.

Nauju etapu šioje Dievo Motinos kulto praktikoje galima laikyti Švč. Mergelės Marijos atvaizdo Čenstakavos paulinų vienuolyne karūnavimo bylą. Iš visų ankstesnių ši byla išsiskiria tuo, kad į Kapitulą laišku dėl karūnų Lenkijoje gerbiamam atvaizdui kreipėsi tuo metu valdęs popiežius Klemensas XI. Toks kreipimasis be abejonės buvo diplomatinės misijos rezultatas ir liudija valstybės statusą katalikiškame pasaulyje. Kapitulos dekretas dėl karūnų skyrimo buvo priimtas 1716 m. vasario 2 d., prisegta prie bylos sąskaita už aukso karūnas nurodo labai solidžią 270 skudų sumą. Karūnavimo iškilmė Čenstakavoje pagal Kapitulos nustatytą religinės iškilmės tvarką ir jau nusistovėjusius pasaulietinės šventės papročius – su fejerverkais, triumfo arkomis ir patrankų salvėmis – įvyko 1717 m. rugsėjo 8 d.

Po poros mėnesių nuo iškilmės Čenstakavoje, 1717 m. lapkričio 22 d., Šv. Petro bazilikos kapitula dekretu leido karūnuoti Dievo Motinos atvaizdą Trakuose. Ir ši byla, panašiai kaip Čenstakavos, išsiskiria iš kitų. Vilniaus vyskupas Kazimieras Bžostovskis savo prašyme Kapitulai trumpai apibūdina Trakų bažnyčios ir Dievo Motinos atvaizdo istoriją, pasiremdamas Vijūko-Kojelavičiaus Miscelania ir „daugeliu kitų knygų bei įrašų Trakų bažnyčios archyve“. Vyskupo prašymą, pasak Kapitulos įrašo, parėmė Lenkijos karalystės globėjas kardinolas Annibale Albani. Paveikslo senumą, per jį gaunamas malones ir kulto paplitimą priesaika ir parašais, o kai kurie ir savo atspaudais, patvirtino dvylika Romoje tuo metu buvusių liudininkų iš LDK ir Lenkijos. Tokia praktika karūnavimo bylose sutinkama tik XVII a. pirmoje pusėje, tad Trakų atveju ja greičiausiai buvo pasinaudota norint pagreitinti sprendimą. Atrodo, kad vyskupas Bžostovskis pats šituo reikalu buvo atvykęs į Romą ir norėta išvengti ilgesnio susirašinėjimo. Trakų atvaizdo byloje nėra nei Kapitulos susirašinėjimo su auksakaliu, nei jo sąskaitos. Atrodo, kad daug šio Kapitulos sprendimo detalių buvo derinama žodžiu ir gali būti, kad Vilniaus vyskupas prisiėmė karūnos pagaminimo išlaidas, tačiau karūnavimo iškilmės aprašyme tas faktas neminimas, visaip pabrėžiant, kad karūnos yra su Popiežiaus palaiminimu suteiktos Šv. Petro bazilikos Romoje kapitulos. Pati karūnavimo iškilmė kartoja nusistovėjusią eigą. Kaip ir Čenstakavoje, po karūnavimo Trakuose tęsėsi Popiežiaus breve suteiktų visuotinių atlaidų oktava.

Dvi nuo Italijos toli esančioje Abiejų Tautų Respublikoje įvykusios karūnacijos akivaizdžiai paskatino šito siekti ir kitas valstybes, visų pirma – Šventosios Romos imperijoje. 1718 m. buvo karūnuotas Dievo Motinos atvaizdas tuometinėje Austrijoje, Friulyje. Tada sujudo Moravija ir Bohemija. 1735 m. karūnuotas atvaizdas Olomouco Šv. Tomo bažnyčioje, 1741 m. Šv. Vito katedroje Prahos pilyje, 1739 m. – dar vienas atvaizdas Olomouce, šį kartą Premonstrantų vienuolyne. 1741 m. datuotas Popiežiui adresuotas prašymas karūnuoti Gvadelupės Dievo Motinos atvaizdą Meksikoje.

Netruko atsirasti ir daugiau prašymų iš Lietuvos ir Lenkijos. 1720 m. Vatikane gautas Trakų kašteliono Jono Frydricho Sapiegos prašymas leisti karūnuoti Dievo Motinos atvaizdą Kodenyje. Pabrėžtina, kad Sapiega neprašo Kapitulos karūnų, o tik leidimo Kapitulos vardu karūnuoti, prisiimdamas visas išlaidas.

1725 m. popiežiui Benediktui XIII adresuotas Rusios ir Voluinės klero bei didikų prašymas leisti iškilmingai karūnuoti atvaizdą Podkamenės domininkonų bažnyčioje. 1726 m. užfiksuota, kad neįvardytas vienuolis bazilijonas prašo leidimo karūnuoti Žirovicų Dievo Motinos atvaizdą. 1731 m. karūnų prašo ir jas gauna Pšemyšlio vyskupija.

1747 m. rugpjūčio 20 d. Kapitula nusprendžia patenkinti LDK kanclerio ir Trakų kašteliono kunigaikščio Jono Frydricho Sapiegos prašymą leisti karūnuoti [jo nuosava karūna] Vilniaus pranciškonių konvento Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje esantį Dievo Motinos atvaizdą. Vilniaus Kapitulos paremtas ir informacija apie atvaizdo istoriją ir per jį gautas malones papildytas Sapiegos prašymas Šv. Petro bazilikos Vatikane Kapitulai buvo pateiktas 1728 metais. Be kitko, šitame prašyme pastebima, kad „atvaizdas jau turi karūną, be apeigų ir ceremonijų dovanotą pamaldaus geradario“.

1747–1758 m. iš Abiejų Tautų Respublikos, daugiausia iš Lenkijos karalystės, gauta 11 malonėmis garsėjančių atvaizdų karūnavimo prašymų, daugumos jų autoriai karūnų išlaidas buvo pasirengę apmokėti patys.

Taigi palikęs lėšas Šv. Pet­ro bazilikos kapitulai, kuri, jo sumanymu, turėjo tęsti senų ir gerbiamų Švč. Mergelės atvaizdų išaukštinimą Romoje, markizas Alessandro Sforza Pallavicini drauge susiejo atvaizdų karūnavimus su popiežiais. Kaip tik Sforzos Pallavicini sprendimo laiku popiežius Urbonas VIII labai ryžtingai siekė sudrausminti ir centralizuoti šventųjų kultą. Romos vaidmuo skelbiant šventuosius, pripažįstant kultą, įtvirtinant pamaldumo praktikas sparčiai augo. To vaidmens pripažinimą liudija ir labai greitai didėjęs bei geografiškai plitęs siekis gauti karūnas iš Vatikano kapitulos. Nors pirštu parodomo ryšio neįmanoma aptikti, karūnacijos apeigos labai greitai iš pamaldaus akto tapo vieša iškilme, perimančia pasauliečių valdovų karūnavimo švenčių elementus, o karūnuotas atvaizdas vis labiau imamas traktuoti kaip išskirtinis, įgavęs ypatingą statusą, panašų į karūnuoto asmens. Gi karūnuojant pasaulietinius lotyniškos Europos valdovus, Popiežiaus teikiamos karūnos kaip ir tai, kad Popiežiai užbaigdavo Šventosios Romos imperijos imperatorių karūnavimą, jiems uždėdami aukso karūną, turėjo išskirtinę reikšmę. Paraštėje būtų galima priminti, kad imperatorių karūnavimą popiežiaus karūna nutraukė Reformacija ir kad paskutinis popiežiaus karūnuotas Šventosios Romos imperatorius buvo Karolis V, kuriam 1530 m. vasario 24 d. aukso karūną Bolonijoje uždėjo Popiežius Klemensas VII. Karūnavimo iškilmė buvo labai panaši į tas, kurios po gero šimtmečio susiklostė Toskanos kunigaikštystėje.

Paradoksalu, bet dėl istorinių aplinkybių kažkada svarbiausiu Senojoje Lietuvoje laikyto Trakų Dievo Motinos atvaizdo kultas sumenko iki vietos lygio. Abiejų Tautų Respublikos padalijimas labai nutolino Lietuvą nuo Romos, o Trakus pavertė provincijos miestu, tad nežiūrint to, kad atvaizdo pavidalas ir pati Trakų šventovės scenografija labai įsakmiai byloja apie „karališką“ atvaizdo statusą, jo žinomumas ir populiarumas XX a. ir ypač antroje XX a. pusėje sumažėjo. Tad džiugu, kad pasirengimas 300 metų nuo pirmojo Dievo Motinos Atvaizdo Lietuvoje karūnavimo ima gaivinti jo kultą.

Išsaugotas Trakų bažnyčios lobynas, archyvinė medžiaga ir atidūs dailės istorikų bei istorikų tyrimai leidžia pradėti dėlioti šito išskirtinio ir pirmojo oficialiai bei iškilmingai karūnuotojo atvaizdo reikšmės Dievo Motinos kultui Lietuvoje mozaiką.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode