Reklama 2

Zarasų klebonas: Dievas pasikliauja varganu žmogumi

 

Rugpjūtis – vartai į brandžią vasarą, kvepiančią žolynais ir ryto rūku; vartai  į mūsų pilnatvę: aplinkui viskas auga, noksta, o sieloje jauti jau švelniai besišypsančią artėjančio rudens ramybę. Šis mėnuo Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonui Vydui Juškėnui – visada reikšmingas. Švenčiamas ne tik gimtadienis, bet ir kunigystės metinės. Šiemet – jau dvidešimtosios.

V. Juškėno dvasinės kelionės pradžia – ne vien tik dalyvavimas sekmadieniais šv. Mišiose kartu su tėveliais, bet ir žavėjimasis tuometiniais Utenos bažnyčios dvasininkais, patarnavimas ir su­sitikimai su daugybe ge­rų žmo­nių. Baigęs vidurinę mokyklą, neatsitiktinai stojo į Kauno kunigų seminariją. Savo pasirinkimu niekada nebuvo suabejojęs, todėl kiekvieną dieną dėkoja Aukščiausiajam, kad Jo valios dėka pasiekta gyvenime to­kia ku­nigys­tė, ko­kios no­rėta.

Kunigas dekanas V. Juškėnas atsako į klausimas arba pratęsia ja pasiūlytas mintis.

Zarasai – ne pirmoji Jūsų kunigavimo vieta...

Visos parapijos, kuriose teko patarnauti tikintiesiems – liko brangios ir rado vietą širdyje. Kiekviena jų buvo žavi ir įsimintina: Čia mokausi ir augu, ir bręstu savo pašaukimo kelyje. Džiaugiuosi, kad iki šiol palaikomi šilti, draugiški ryšiai. Kiekviena parapija man buvo šeima.

Bendravimas su žmogumi...

Tai ryšys, kai keičiamasi mintimis, emocijomis, vertybėmis, įžvalgomis, pamokymais. Tai dialogas – kaip ir malda – bendra kelionė artimo meilės link. Gal todėl labiausiai patikusi knyga Antoine de Saint Exupery „Mažasis princas“, o svarbiausi žmonės mano gyvenime – tėvai: šeima, susieta bažnytine santuoka, darna ir meile – šiais laikais tikras gyvenimo iššūkis.

Ar sunku būti kunigu?

Manau, kiekvienam dvasininkui savo pašaukimo kelyje būna dienų, kai tenka susidurti su įvairiausiais iššūkiais, abejonėmis, gyvenimo duobėmis. Bet tai tik parodo, kad mes tokie patys žmonės, kaip jūs, ir išbandymų būna kiekviename gyvenimo tarpsnyje. Žmogus – tai socialinė būtybė, o Bažnyčia – bendruomenė. Kai matai, jog parapijiečiai džiaugiasi, maloniai reaguoja, pakalbina, jiems patinka, kad esu čia – tai atsvara visiems sunkumams.

Kunigystė: gyvenimo būdas, menas, pasiaukojimas?

Tai sakramentas – Dievas pasikliauja varganu žmogumi ir per jį eina pas žmones. Net žinodamas žmogaus silpnumą, Dievas atsiduoda į žmogaus rankas, pasitikėdamas jais, leidžia veikti jo vardu.

Kunigo pareiga

Padėti žmogui gyventi ir atrasti Dievo karalystę čia ir dabar. Todėl tebežavi iki šiol išskirtinis Tėvo Stanislovo gebėjimas tą jausmą dovanoti kiekvienam, pajaučiant tą pilnatvę.

Charakterio savybės, kuriomis turi būti apdovanotas kunigas?

Visi kunigai turi savybių, būdingų kiekvienam – džiaugiasi, liūdi, būna pavargę, suirzę, laimingi... Tačiau savybė, būdinga tik dvasininkui – traukti žmones ne prie savęs, bet prie Kristaus, burti Kristaus Bažnyčią. Tam reikalingas lankstumas, jautrumas, išmintis, kad parodytum ir primintum žmogui, jog tikras tikėjimas visada visus vienija. Kunigui reikalingas pašaukimas (ne asmeninių ambicijų išraiška), be jo – ši tarnystė nebus veiksminga. Taip pat reikia nuolankumo, kuklumo bei atvirumo Bažnyčios išminčiai ir Šventosios Dvasios vadovavimui. 

Malda – tai...

Tai santykis su Dievu, kuris auginamas ne tik tada, kai ištinka bėda, kai sunku, kai nebematome gyvenime vilties, bet visada, kiekvieną akimirką, kai tik yra galimybė – stengtis gyvenimo kelionėje eiti drauge su Viešpačiu. Vieša malda bendrystėje tvirtina santykį ir su Dievu, ir su greta esančiais. Tai prilygsta santuokai – savęs dovanojimas ir visiškas atsivėrimas. Tokia būsena įmanoma tik dialogo metu su Dievu ir esančiais šalia.

Pamokslas: jame svarbiausia...

Kunigo lūpomis Dievo žodžio skleidimas ir beldimasis į kiekvieno klausančiojo širdį. Svarbiausia – Dievo žodžio mintis, pamokymas, Evangelijos ištraukos akcentai. Svarbu, kad kiekvienas žmogus išgirstų atsakymą į jam rūpimą klausimą. Mintis, idėjas pamokslams kaupiu kiekvieną akimirką, skaitau literatūros. Geriausiai jas sudėlioti man sekasi vakare, jau po visų darbų.

Dvasingumas...

Dvasingas žmogus geba sutelkti dėmesį į dvasinius dalykus – vietoje žemiškų. Šiame technologijų amžiuje žmonės lengvai patiki įvairia informacija apie siūlomas dvasines praktikas, lengvai „pakimbama“, apsigauna ir tolsta nuo tikrosios Kristaus Bažnyčios. Kai žmonių gyvenime yra perteklius ir savotiška rutina, lengvai susigundoma meditacija, bendravimu su gamta, bandymu „užmegzti ryšį“ su dvasiniu pasauliu... Nors gali atrodyti „žavu“, tačiau tai klaidinga. Tikras dvasingumas yra Šventosios Dvasios turėjimas – jos vaisiai žmogaus gyvenime yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas ir susivaldymas. Juk tai noras tapti panašesniu į Dievą, kuris yra dvasia, ir mūsų charakterio panašėjimas į Jo atvaizdą.

Kasdienė gyvenimo meilė ir išmintis...

Jos semiuosi iš savo tarnystės žmonėms, kiekvieno sutiktojo, iš savo šeimos, savo gyvenimo, kupino naujų potyrių, praktikų, meilę puoselėjančių kasdienių ritualų. Kiekvienas mano gyvenime sutiktas žmogus suteikia progą tobulėti Dievo akyse.

Jei Jums būtų suteikta galimybė grįžti atgal – pakeisti vieną gyvenimo įvykį...

Nieko nekeisčiau. Esu laimingas ir dėkingas už viską, kas vyko mano gyvenime: kiekviena patirtis savaip svarbi, nes kažko išmokė.

Stebuklai... Ar jais tikite?

Taip, tikiu. Širdies gerumo, supratimo, atjautos stebuklais. Kada pažvelgi į žmogaus akis ir pamatai ten esantį Gyvąjį Dievą.

Šventojo Rašto ištrauka, lydinti Jus...

Tai „Meilės Himnas“ iš Pirmojo laiško korintiečiams: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.“ Tuo viskas pasakyta: mūsų misija šioje žemėje – mylėti artimą.

Parapijos vizija

Didžiausias dvasinis pavojus, kylantis šių dienų Bažnyčiai, – aiškūs žingsniai stabmeldystės link. Kiekvieno parapijos klebono svajonė – gausi, aktyvi, gilaus ir tvirto tikėjimo pagrindu suburta Kristaus Bažnyčia, kurioje žmonės teiktų pirmenybę maldai ir Dievo Žodžio tarnystei.

Noriu pasidžiaugti visomis mūsų Zarasų bendruomenės šeimomis, vaikais, vyresnio amžiaus parapijiečiais, ypač tais, kurie nepalūžta kamuojami ligų, kančių, nepritekliaus. Noriu visiems priminti Gerąją žinią: Dievo meilė stipresnė už visą mūsų patiriamą blogį ir net pačią mirtį. Dievo malonė sustiprina mus gyvenimo išbandymuose, išgydyti ligas. Mes visi esame Dievo vaikai, tad leiskime Jam mus mylėti - keiskime pasaulį: karą į taiką, neapykantą į meilę, blogį į gėrį – juk to reikia visiems žmonėms. Melskime taikos savo šeimoms, bendruomenėms, visam pasauliui.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode