Reklama 2

„O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų“ (Jn 6,50)

 

Devynioliktojo metų eilinio sekmadienio Evangelijoje Jėzus atveria dvasios paslapčių esmę, kuri Jo amžininkams buvo nesuprantama vien dėl širdies kietumo. Kad ir ką Jėzus daro, viskas atsimuša lyg į sieną. Jėzaus kartos žmonių išankstinis nusistatymas nepalieka nė menkiausio lauko Dievo veikimui jų širdyse ir protuose.

Duonos padauginimas išalkusiai miniai yra sveikintinas dalykas, bet, kai šitoji minia tuo stebuklingu ženklu yra kviečiama atverti savo dvasinio gyvenimo akis ir žvelgti plačiau bei giliau, prasideda priešprieša, pavydas ir nusivylimas, kad Jėzus yra kažkas daugiau nei vienas iš jų. O juk kaip tai primena ir šiandienos žmogų, kuris ieško stebuklų, neretai vaikšto pas ekstrasensus, užsiiminėja pragaištinga magija, bet netrokšta Dievo. Čia šiandienos žmogus renkasi minios, bet ne dvasinių paslapčių kelią. Jėzaus kelias yra gyvenimas tikėjimu – ir tai yra pati nuostabiausia Dievo dovana žmogui. Jėzus sako: „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia“ (Jn 6,44). Kai mus blaško dvasinės sausros ir audros, ši tikėjimo paslaptis, kurią daugelis nesame pakankamai suvokę ir tinkamai įvertinę, duoda mums gyvenimo prasmę ir tikrą pagrindą po kojų.

Taigi tikėjimas yra Dievo dovana. Jėzus kviečia mus į duonos riekę žvelgti giliau ir atpažinti Kūrėjo prisilietimą. Šio sekmadienio Evangelija kviečia atnaujinti amžino gyvenimo ryšį su Dievu, tikruoju dovanos teikėju ir mūsų gyvenimo prasmės garantu.

Kun. Egidijus ARNAŠIUS

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode