Reklama 2

Ar Lietuva – vis dar Marijos žemė?

 

Smetonos Lietuvoje toks klausimas nebūtų kilęs, nes didžiajai gyventojų daliai tai būtų įrodymų nereikalaujanti tiesa. Praėjo nepilnas amžius, ir atrodo, lyg pasaulis būtų apsivertęs aukštyn kojomis. Tai, apie ką su pagarbia baime prabildavo vyskupai ir kunigai, dabar kaip pašaipą gali nuleisti bet kuris plačiaburnis. Jam ne tik nieko baisaus neatsitiks (bent jau šiame pasaulyje), bet jis dar susilauks ir dėmesio bei palaikymo už drąsą ir tradicijų laužymą.

Neįprastai plačias mases apėmusi kvaila susinaikinimo aistra rodo, kad artėja didžiųjų išbandymų metas. Anksčiau ar vėliau kiekvienas turės atsakyti, kokį vaidmenį jis ar ji atliko šioje didžiojoje mūsų laikų dramoje. Be tikro tikėjimo kova bus ne kova, o gėdingas pasidavimas. Kad taip neatsitiktų, būtina remtis per amžius sukauptais krikščionių tikėjimo lobiais ir naudotis seniai nukaltais ir laiko išbandytais ginklais. Ir tai daryti be baimingo žvalgymosi, atsiprašinėjimo, raudonavimo, o siekiant drąsiai kovoti gerą kovą, nubėgti gerą bėgimą. Pakartoti žygdarbį mūsų protėvių, kurie nusikratė ilgus amžius Lietuvą slėgusios pagonybės tamsos.

Vytautas – Švenčiausiosios Mergelės Marijos gerbėjas?

Vienas gražiausių Senosios Lietuvos paveldo perlų – tai ilgus amžius klestėjusi pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei Marijai tradicija. Nėra kito tokio žmogaus, kuris būtų buvęs toks artimas Jėzui Kristui kaip Jo žemiškoji Motina. Nėra kito tokio šventojo ar šventosios, kurių užtarimas pas Viešpatį būtų toks stiprus. Todėl nenuostabu, kad Marijos kultas ėmė skleistis jau pirmaisiais krikščionių Bažnyčios gyvavimo amžiais ir buvo įtvirtintas, kai Efeso Susirinkime 431 m. jai buvo pripažintas Theotokos (Dievo Gimdytojos) titulas. Nuo pirmųjų Lietuvoje krikščionybės daigų ir mūsų šalyje ėmė rastis Švč. Mergelės Marijos kultas. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 m. sausio 25 d. laiške užfiksuotas pirmasis žinomas Lietuvos katalikų bažnyčios titulas – tai Naugarduko Dievo Motinos ir šv. Pranciškaus bažnyčia. Marijinis šios bažnyčios titulas rodo ir tai, kad pirmieji Švč. Mergelės Marijos kulto skleidėjai Lietuvoje buvo pranciškonai.

Po 1387 m. įvykusio Lietuvos Krikšto mūsų protėviams teko malonus iššūkis – skubėti įaugti, įsigyventi į naująjį tikėjimą. Daug ko reikėjo išmokti: skaityti, rašyti, melstis ir giedoti – ne tik linksmiau, bet ir turiningiau gyventi. Priešingai negu išplitę, bet menkai pagrįsti aiškinimai, krikščionybė tarp lietuvių prigijo stebėtinai greitai – užteko vieno amžiaus, kad Lietuva civilizacijos požiūriu pritaptų prie Europos krikščioniškų tautų šeimos. Pradinį postūmį suteikė ano meto Lietuvos valdovai Jogaila ir ypač Vytautas. Jo valdymą vadinu epocha ne todėl, kad jis buvo ganėtinai ilgas (1392–1430), bet kad tuo metu valdovo (valdžios) ir tautos interesai iš esmės sutapo. Tokie laikotarpiai Lietuvos istorijoje pasitaiko ypač retai, o dažniausiai būna taip, kad valdžia sau, tauta sau.

Nors Vytautas ir nebuvo toks karštas neofitas kaip karalius Jogaila, tačiau tai jam netrukdė diegti savo šalyje krikščioniškų papročių ir atitinkamo gyvenimo būdo. Savaime suprantamo dalyko teisėmis gyvuojantis įsivaizdavimas, kad Vytautas buvo didis Švč. Mergelės Marijos gerbėjas, tikriausiai yra teisingas ar bent jau labai tikėtinas. Dėl ano meto Lietuvos istorijos šaltinių skurdumo negalima sakyti nei griežto „ne“, nei griežto „taip“. Tačiau netiesioginiai duomenys liudija „taip“. Jau seniai pastebėta, kad Vytautas buvo daugelio bažnyčių, turinčių marijinį titulą, fundatorius. Šiuo atžvilgiu patį geriausią argumentą teikia 1409 m. Vytauto funduota Trakų parapinė Marijos Apsilankymo ir Šv. Jono Evangelisto bažnyčia. Dar minėtinos šios Vytauto funduotos bažnyčios: Ašmenoje (Švč. Mergelės Marijos, pranciškonų), Gardine (Švč. Mergelės Marijos), Goniondze (Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo), Kaune (Švč. Mergelės Marijos Gimimo, pranciškonų; Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Petro ir Pauliaus, parapinė), Senuosiuose Trakuose (Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo ir šv. Benedikto). Ypač iškalbingas turėjo būti Veliuonos bažnyčios – Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo – titulas. Šią bažnyčią Vytautas pastatė tada, kai dėl Veliuonos priklausymo vis dar ėjo ginčai su Vokiečių ordinu. Šis Švč. Mergelę Mariją laikė ypatinga savo globėja, todėl Vytauto pastatyta Veliuonos bažnyčia turėjo veikti kaip galingas argumentas, rodantis, kad ir Vytautas, o su juo ir visa Lietuva taip pat džiaugiasi Dievo Motinos globa. Žalgirio mūšyje pasiekta pergalė ir Žemaičių ištraukimas iš Ordino rankų ano meto žmonėms turėjo aiškiai rodyti, kieno pusėje buvo dangus.

Mergelė Marija – pagalbininkė kovoje

Mūsų laikais jau beveik pamiršta (mat nebeaktuali) tiesa, kad per visus viduramžius ir dar ankstyvaisiais naujaisiais laikais (XVI–XVIII a.) Švč. Mergelė Marija buvo ne tik užtarėja ir globėja, bet ir kovotoja. Nuoširdžiai tikėta, kad Dievo Motina yra ypatinga Bizantijos imperijos sostinės Konstantinopolio gynėja, – nuostabūs įvykiai, kone stebuklingi išgelbėjimai iš pavojų teikdavo konkrečių argumentų tokio (pasi)tikėjimo tikrumui. Tiek Vakarų, tiek Rytų krikščionys tikėdavo, kad jiems Švč. Mergelė Marija padeda kovoti mūšiuose ir laimėti pergales. Bene garsiausia visų laikų Marijai priskirta pergalė buvo pasiekta 1571 m. spalio 7 d. Lepanto mūšyje, kai katalikų Šventajai lygai pavyko sumušti turkų osmanų laivyną. Šiai pergalei atminti popiežiaus Pijaus V įsteigtas Rožinio Švč. Mergelės Marijos minėjimas Katalikų Bažnyčioje švenčiamas iki šiol.

Lietuvoje tikėjimas Marija kaip pagalbininke kovoje skleidėsi pamažu ir nedrąsiai. Vienas pirmųjų tokio tikėjimo ženklų – Vilniaus Šv. Jurgio bažnyčia. Jos pirminis titulas buvo Švč. Mergelės Marijos Snieginės, nes būtent kitą dieną po šios šventės buvo pasiekta įstabi pergalė prieš totorius Klecko mūšyje (1506 m. rugpjūčio 6 d.). Didžiajame 1514 m. Oršos mūšyje prieš maskvėnus pasiekta pergalė buvo laimėta Mergelės Marijos Gimimo dieną (rugsėjo 8 d.). To meto žmonėms tai buvo daug ką sakantis ženklas. Tiesa, po kelerių metų maskvėnams apgulus Polocką, lietuvių karo vadai dangiškosios pagalbos meldė karalaitį Kazimierą. Atrodo, kad Lietuvoje tik XVII a. buvo įsidrąsinta aktyviau melsti Marijos pagalbos kovose su priešais. Žinoma, kad 1611 m. karalienė Konstancija priešais Trakų Dievo Motinos paveikslą meldė pergalės prieš maskvėnus. Drąsų žingsnį žengė garsusis poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus SJ (1595–1640), tapdamas pirmuoju Lietuvos poetu, Vytauto pergales siejančiu su jo pamaldumu Dievo Motinai.

Vis dėlto lūžiniu momentu Dievo Motinos kulto istorijoje, vienodai stipriai palietusiu ir Lenkiją, ir Lietuvą, reikėtų laikyti sėkmingą Čenstakavos šventovės-vienuolyno-tvirtovės gynimą 1655 m. pabaigoje, kai visa šalis skendo švedų ir rusų „tvane“. Švedams pasitraukus nuo Čenstakavos, ši pergalė buvo priskirta Dievo Motinai. O netrukus, 1656 m. balandžio 1 d., karalius Jonas Kazimieras Vaza Lvove pavedė Lenkiją, Lietuvą ir kitas savo valdas Dievo Motinai, ją paskelbdamas jų Karaliene. XVII a. antrojoje pusėje paplito paprotys, kai valstybės vyrai pavesdavo save Marijos globai. Tikėjimą, kad Dievo Motina yra Lenkijos karalienė, įtvirtino stebuklingo Čenstakavos paveikslo vainikavimas 1717 m. rugsėjo 8 d. Toks pamaldumas vienodai veikė tiek Lenkiją, tiek Lietuvą. Vėlgi pačiu ryškiausiu šio kulto proveržio ženklu tapo Trakų Dievo Motinos paveikslo vainikavimas, atliktas praėjus lygiai metams po iškilmių Čenstakavoje (1718 m. rugsėjo 4 d.). Todėl galime manyti, kad šiomis iškilmėmis Lietuvos katalikų dvasininkai siekė to, kad savo rangu ir garbe Trakų Dievo Motina prilygtų Čenstakavos Dievo Motinai, o kartu ir Lietuva galėtų džiaugtis ne mažesne garbe negu Lenkija.

Marijos triumfas Lietuvoje

Šalia ryškių Švč. Mergelės Marijos pagalbos pavyzdžių šaliai kritiniu metu, ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį į kasdienio pamaldumo tradiciją. Lietuvoje nuo seno buvo švenčiamos pagrindinės Marijos šventės: Ėmimo į dangų, Grabnyčių (Kristaus Paaukojimo), Apreiškimo ir Gimimo. Ilgainiui jų atsirado dar daugiau. Ir jos iš tikrųjų buvo švenčiamos, nes meilė Marijai rado gyvą atgarsį lietuvio sieloje. Gerą liudijimą iš XVI a. vidurio pateikia Ragainės liuteronų kunigo Martyno Mažvydo dejonės, kad jo parapijiečiai lietuviai, nors ir gyvendami protestantų valdžioje, vis dar laikosi katalikiškų papročių ir per atlaidus keliauja į Didžiąją Lietuvą: per Šv. Oną į Batakius, per Marijos Gimimo šventę į Šiluvą, per Dangun Ėmimą į Veliuoną.

Po laikinai trukusio protestantizmo įsigalėjimo atėjo katalikybės restauravimo metas. Sunku pervertinti jėzuitų ir apskritai Tridento Susirinkimo nuopelnus išsaugant ir suteikiant antrąjį kvėpavimą katalikybei Lietuvoje. Tos katalikų tiesos, kurias įnirtingiausiai puolė protestantai, buvo iš naujo patvirtintos ir užtvirtintos. Švč. Sakramento adoracija, šventųjų gerbimas, procesijos ir piligriminės kelionės tapo nuoširdžiai puoselėjamo tikėjimo manifestacijomis. Jėzuitų pastangomis nuo XVI a. antrosios pusės Lietuvoje ėmė kurtis Marijos brolijos (sodalicijos), dominikonai steigė Rožinio, karmelitai – Škaplieriaus brolijas, nuo XVIII a. marijonai ėmė skleisti Nekaltai Pradėtosios kultą. Visko čia nesuminėsi, bet negalima nutylėti Šiluvos stebuklo, kai 1608 m. pati Dievo Motina apsireiškė piemenėliams skųsdamasi dėl sunaikintų Dievo namų. Marijos troškimas, kad ten (ir ne tik ten) būtų garbinamas jos Sūnus, buvo išgirstas, ir Šiluva tapo viena garsiausių Lietuvos vietų, kur susiliečia dangus ir žemė.

Tokių vietų ėmė rastis visoje Lietuvoje: Trakuose, Vilniuje, Pažaislyje ir net tokiuose mažuose miesteliuose, kaip Troškūnai, Gelvonai, Kazokiškės, Valkininkai, Pivašiūnai, Alvitas, Krekenava, Žemaičių Kalvarija ir kt. Todėl galime tik pritarti marijonui Juozui Vaišnorai, kad Lietuvoje XVII–XVIII a. buvo Marijos triumfo laikotarpis. Bet galime ir pridurti, kad tai buvo ir tikinčiosios liaudies triumfo laikas. Malonėmis garsių paveikslų gausa liudijo, kad visuose Lietuvos regionuose dangus buvo vienodai arti.

Reikia turėti omenyje ir tai, kad tikėjimo teikiamas džiaugsmas ir stiprybė reiškėsi vargo, skurdo, maro ir karo sąlygomis. Jei ne katalikiškas atsparumas, Lietuva jau XVII a. būtų buvusi okupuota, jei ne katalikiškas atsparumas, nebūtų likę kam po XVII a. vidurio „tvano“ atkurti Lietuvos ar ištverti Šiaurės brolio XIX ir XX a. okupacijų. Būtent tais sunkiais amžiais lietuviai Lietuvai „uždirbo“ Marijos žemės vardą be jokių viešųjų ryšių akcijų, o tiesiog darydami tai, kas jiems, kaip katalikams, buvo privalu ir savaime suprantama.

Būtų per pigu ir banalu šį straipsnį užbaigti dejonėmis apie dabartį. Kol Lietuvoje gyvuos ir klestės Katalikų Bažnyčia, tol Lietuvos korta nebus mušta. Todėl kova už krikščionišką Lietuvą ir turi būti vedama metai po metų, stengiantis priimti ir deramai atsakyti į tokias dovanas, kaip Trakų Dievo Motinos paveikslo vainikavimo jubiliejus ar popiežiaus Pranciškaus kelionė į Lietuvą. Iškovojus gerą kovą, nubėgus gerą bėgimą, Lietuva ir vėl taps Marijos žeme?

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode