Reklama 2

Rožinio malda – Bažnyčios lobis

 

Religinė liaudies praktika yra reiškinys, vadinamas liaudies pamaldumu ar liaudies religingumu, turinčiu didelę įtaką dvasiniam tikinčiųjų gyvenimui. Liaudies pamaldumo praktikos yra tikras Bažnyčios lobis. Pakanka įsivaizduoti, kokia skurdi būtų Vakarų krikščioniškoji dvasinė tradicija, jei ji neturėtų rožinio maldos ar Kryžiaus kelio pamaldumo. Katalikų liturgiją sudaro šventosios Mišios ir pridedamųjų pamaldų apeigos, arba liaudies pamaldumo praktikos, kurios viešai atliekamos ne per šv. Mišias vietos žmonių kalba ir yra skirtos liaudžiai.(1)

Viena iš liaudies pamaldumo praktikų – Švč. Marijos rožinis

Kažką panašaus į rožinį – kartojamų maldų vėrinį – krikščionys turėjo jau III-IV a. Kryžiaus karų metu krikščionys savo maldai pritaikė musulmonų naudotas tam tikras sėklų grandinėles, kuriomis naudodamiesi jie nuolat kartodavo devyniasdešimt devynis Alacho vardus. Yra žinoma, kad jau VIII a. dykumų beraščiams vienuoliams, kurie nemokėjo lotynų kalbos, taigi negalėjo skaityti Valandų liturgijos, vietoj psalmių buvo liepta 150 kartų kalbėti maldą „Tėve mūsų“, o nuo XII a. pradžios tiek pat kartų ir „Sveika, Marija“.(2) 

Dabartinio Švč. M. Marijos rožinio (liaudies vadinamo rožančiumi [lenk. rožaniec]) autoriumi laikomas šv. Dominykas (1170-1221). Pasak legendos, jam pagoniškuose kraštuose – Prancūzijoje, prie Tulūzos – skelbiant krikščionybę, naktį apsireiškusi Dievo Motina Marija ir trys nepaprastai gražios karalienės. Kiekviena jų turėjo po 50 gražių rožių – mergaičių. „Trys karalienės, – aiškino Marija Dominykui, – yra trys rožinio dalys. Kiekvienos karalienės 50 rožių – tai 50 „Sveika, Marija“. Baltoji karalienė reiškia džiaugsmingąją rožinio dalį, raudonoji – sopulingąją ir auksinė – garbingąją. Šios trys dalys – tai mano Sūnaus prasidėjimo, gimimo, kentėjimo ir prisikėlimo paslaptys. Vesk šią maldą visur. Tuomet suklydusieji susipras ir grįš prie Dievo.“(3) 1208 m. šv. Dominykas pradėjo skelbti šv. rožinio maldą ir ši maldos forma paplito visame pasaulyje. 

XIV ir XV amžių sandūroje, tobulinant rožinio pamaldumo formą, pirmieji prisidėjo prancūzų kartūzų vienuolis Adolfas Esenietis (1375-1439) bei dominikonas Alainas de la Roche (1428-1478), netrukus (1521 m.) galutinę šio pamaldumo formą sukūrė dominikonas Alberto da Castello – ji tapo visų tikinčiųjų liaudies malda. (4) Iš Prancūzijos ši pamaldumo forma pasiekė Vokietiją, Lenkiją ir Lietuvą. Giedamojo rožinio apeigą 1622 m. įvedė dominikonų kapitula Milane.(5) Milano pavyzdžiu tais pačiais metais pasekė ir Krokuvos dominikonai. Lietuvoje, be abejonės, giedamasis rožinis pirmiausia suskambo dominikonų bažnyčioje. Liaudies pamėgtas, greitai paplito po visas Lietuvos bažnyčias. Žmonės, išmokę giedoti bažnyčiose, perkėlė šią maldingumo formą į savo namus, Mariją garbindavo rožinį giedodami ir kelionėse. 

Lietuvoje, ypač Suvalkijoje, Švč. M. Marijos rožinį liaudis mėgsta giedoti namuose ir bendruomeniniuose susirinkimuose (per laidotuves, adventą, Kalėdas, Tris Karalius, Grabnyčias, Velykas, gegužines, Šeštines, Sekmines, Devintines, Žolinę ir visą spalio mėnesį).(6) Giedamasis rožinis taip pat populiarus maldininkų kelionėse, einant į tradicinius Šiluvos Švč. M. Marijos Gimimo, Žolinės Pivašiūnuose, Krekenavoje ir Vilniaus Aušros Vartų Švč. M. Marijos, Gailestingumo Motinos, atlaidus. Kai kur tokias keliones liaudis vadina „rožankeliais“: „Marijampolės medinę bažnyčią ir šalia jos medinį vienuolyną pastatė Prienų seniūnienė grafienė Pranciška Ščiukaitė Butlerienė 1758 metais. Yra likęs padavimas, kad ta ponia rinkti vietos bažnyčiai iš Kvietiškio dvaro ėjo kalbėdama rožančių. Kur ji kalbėjusi „Tėve mūsų“, buvusi pasodinta liepa. Kur ji baigė rožančių, ji pasakiusi, kad čia bus bažnyčia. Kelias, kuriuo ji ėjo, buvo nuo to pramintas „rožankeliu“.(7)

Tradicija kalbant ar giedant Švč. M. Marijos rožinį švęsti visą spalio mėnesį paplito nuo 1572 metų, kada popiežius Pijus V įsteigė Pergalės Dievo Motinos liturginę šventę, kurią tais pačiais metais popiežius Grigalius XIII paskyrė švęsti pirmąjį spalio sekmadienį ir pavadino Šventojo Rožinio švente. Popiežius Pijus XI atkėlė šią šventę į spalio 7 dieną. Nuo 1883 metų popiežius Leonas XIII visą spalio mėnesį paskiria Šventojo Rožinio kalbėjimo ar giedojimo praktikai, kurią 1969 spalio 7 dieną popiežius Paulius VI apaštaliniu paraginimu Marialis cultus naujai patvirtina.(8) Vienas iš akstinų tam galėjo būti 1917 metų spalio 13 d. Švč. M. Marijos, Dievo Motinos, pasirodymai vaikams Fatimoje, kur ji sakė: „Aš esu Rožinio Motina. Žmonės privalo kalbėti rožinį. Tegu jį kalba kiekvieną dieną.“(9)

Spalio mėnuo skiriamas Švč. M. Marijos rožiniui (nuo spalio 1 iki 31 d.). Pamaldos atliekamos prieš Mišias ar po jų, arba atskirai – bažnyčioje, namuose ar keliaujant. Sukalbama arba pagiedama viena rožinio dalis ir malda šv. Juozapui. Švč. M. Marijos rožinio struktūra: įžangos giesmės „Sveika, Aušrine žvaigždele“ ir „Sveika, Karaliene“, maldos (skaitinys, poteriai [„Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Garbė Dievui Tėvui“, „Tikiu Dievą Tėvą“), skaitinys, giesmė „Tūkstančių tūkstančius kartų“, dalies pabaigos malda ir giesmė „Tikiu Dievą Tėvą“, Švč. M. Marijos litanija ir pasirinktinai viena iš baigiamųjų giesmių („Marija, Tau tebus garbė“ arba „Mergelė nekalčiausioji“). 1569 m. popiežius Pijus V bule Consueverunt romani Pontifices oficialiai įtvirtino šią struktūrą, ji gyvavo iki pat 2001 metų, kada popiežius Jonas Paulius II papildo tradicinį rožinį įvesdamas penkis naujus šviesos slėpinius.(10) 

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode