Reklama 2

Begalybė, kurią bandau pažinti

 

Bandau atsakyti, kas yra Dievas? Bet greičiau atsakysiu, kas man yra Dievas. Koks mano santykis su Dievu? Ar yra artimas ryšys su Juo? Bandydama suprasti savo asmeninę patirtį su Dievu, galiu Jį geriau pažinti. Nepažinsiu Dievo pilnai, kaip negaliu aprėpti begalybės, tačiau priartėti galiu. Jis mane kviečia. Į begalybę kelią atveria Dievo malonė. Išsitrina ribos, kurias nubrėžė nuodėmė. Žmogiška prigimtis prieina ribą. Dievas malone pakeičia prigimties nuodėmingumą ir aš priartėju prie Dievo begalybės. Dievo malonė per Jėzaus Kristaus kryžių. Aukštai iškeltas kryžius kviečia prieiti, kad pažinčiau Viešpatį per Jo kančią. Per Prisikėlimą. Per švelnų kalbėjimą svarbiais gyvenimo etapais ir mažuose kasdienybės atradimuose. Viešpaties kryžius yra labai konkreti tikrovė – tai apnuogintas Dievo atvirumas žmogui. Paimdama savo kryžių, aš atsakau Dievui tuo pačiu  ir esu pakviesta į nesibaigiantį santykį, kuris neturi pabaigos begalybėje.

Kai stoviu žemėje, man atrodo, kad Dangaus neįmanoma pasiekti. Pasiekti tai, kur viskas tobula. Bet visada galiu prašyti Dievą pagalbos siekiant tikslo – priartėti prie Jo. Lygindama save su begalybe jaučiuosi maža, su Dievu net nesilyginu, tačiau jausdama Jį šalia, jaučiuosi didelė ir būna akimirkų, kaip begalybės pojūtis suvirpina mano sielą. Mano siela turi galią jausti Dievą. Jausti begalybę. Tada jaučiuosi ypač arti Jo. Kaip sustabdyti tą akimirką, kai Dievas sustoja ties manimi? Tą akimirką aš lyg pajuntu, kad Dievas leido man prisiliesti prie begalinės Jo išminties, meilės, gailestingumo. To atšvaitus staiga patiriu savo sieloje, kai susikaupiu maldoje ir ištiesiu ranką į begalinę erdvę. Ten, kur slepiasi Dievo nesibaigiantis pasaulis. Ištiesiu ranką ne į tuštumą – ta begalinė erdvė yra pilnatvė Dieve. 

Vaizduotė piešia abstrakčią begalybę, besitęsiančią į tamsą, o begalinis Dievas yra šviesa – nesibaigianti ir glaudžianti. Šios begalybės pažinimas per sielos nuojautą. Juk jaučiu tą Dievo šviesą kasdien, kuri padeda man mylėti, padeda priimti teisingus sprendimus, suteikia vilties sunkumuose, kantrybės laukti ir tikėtis. Ir svarbiausia, ta Dievo šviesa padeda Dievą kviesti ir išgirsti Jį per savo netobulumą. Man svarbu Dievo artumas. Būti pakviestai santykiui su Kūrėju. Eiti link begalybės baugu – eiti link Dievo, tai grįžti ten, kur visada buvau ir esu laukiama. Dievo begalybė neaprėpiama savo slėpiniais ir Jo slėpiniai atsiskleidžia, kai kreipiuosi į Dievą malda, Šv. Komunijos susitikime, Šv. Rašto skaitymuose. Ir jeigu aš kreipiu tylų žvilgsnį link Dievo, Jis kalba ir mano kasdienybėje. Svarbu būti atvira širdimi Dievui. Dievas atsiskleidžia kaip Tėvas, Jėzaus Kristaus auka ant kryžiaus, Šventosios Dvasios šviesa širdžiai ir protui. Be Dievo siekti begalybės nenorėčiau – ji nepasiekiama, o Dievas leidžia prie Jo prisiliesti. Begalybė –  Dievo pasaulis, o aš mažytė Jo dalelė, bet be jos begalybė būtų nepilna. Aš esu pakviesta dalyvauti Dievo begalybėje.

Dievo galybė laike ir ne laike yra neribota ir nesibaigianti. Atsiremti į tai, kaip suprantu begalybę, aš negaliu, bet galiu atsiremti į Dievą. Dievo begalybė mano širdyje. Ir mano širdis tampa tokia plati, kad sugeba priimti ir priartėti prie mūsų Viešpaties aukos ant kryžiaus – prie Jo begalinės meilės žmonėms. Išganymo stebuklas. Prisiglaudus prie Dievo meilės, priartėju prie Dievo begalybės. Meilė ir žmogaus gyvenime yra lyg begalybės prisilietimas. Meilė neužsisakoma – ji išgyvenama. Ji priimama ir puoselėjama. Begalinė dieviška meilė Jėzui leido prisikelti. Leidžia ir man. Išgyvenama meilė artimui ir Dievui leidžia pasijusti begaliniu savo jausmo gilumu.

Žmogaus ir Dievo santykis po Viešpaties kryžiaus kančios ir Prisikėlimo tampa santykiu, persikeliančiu į begalybę ten, kur Dievo pasaulis. Prie Viešpaties kryžiaus aš iš naujo pažinau Dievą. Ir supratau, kaip Jo ilgėjausi visą savo gyvenimą. Begalinis Dievo ilgesys jaučiamas lyg be priežasties, dažnai nepaaiškinamas, tačiau nenumaldomas. Dievas begalinis ir Jo ilgesys begalinis. Viskas su begalybės ženklu. Aš atrandu save ieškančią Dievo, Dievo ilgiuosi ir stengiuosi Jį sutikti, nes Jį myliu. Meilės ilgesys. Jis visada gyvas. Todėl ir aš gyva. Todėl aš liksiu gyva ir amžinybėje, prikelta per begalinę Dievo meilę.

Žmogus negali aprėpti nei Dievo, nei Jo begalybės. Tačiau jis gali priimti Dievo meilę. Begalinis noras suprasti Dievą nusileidžia begaliniam norui pamilti Dievą. Kai ilgesys sutiko meilę. Aš juk ir kitą žmogų ne visada suprantu, tačiau tai netrukdo jį mylėti. Dievo begalybė nepažymėta matematikos ženklu, tačiau bandydama kuo geriau pažinti Dievą, įvardinu, kad Jo galybė ir meilė yra begalinė. Begalinė Dievo Sūnaus meilė ant kryžiaus. Ir Viešpats peržengia ribą prisikeldamas. Jo Asmuo priverčia begalybę krūptelėti. Mirties riba ištrinama ir žemiškasis gyvenimas peržengus mirties ribą pereina į dangiškąjį gyvenimą. Ateinu į begalinę amžinybę. Kelionė baigėsi ir kartu tęsiasi sielos artėjimas, nuolatinis ėjimas link dieviškojo slėpinio. Nežinau, kaip atsiskleis slėpiniai, bet tikiu, kad pažinsiu Dievo meilę, kaip Dievas pažįsta mane.

Šv. Trejybės slėpinys talpina savyje begalybę, kur aš, ribota ir maža, esu pakviesta švęsti savo sielos išgelbėjimo istoriją. Šv. Trejybės akivaizdoje aš išgyvenu dar kartą kiekvieną savo gyvenimo istorijos detalę ir patikiu save ne teismui, bet gailestingumui, ne paniekai, bet meilei. Kartais mano begalinis noras pažinti Dievą, atrodo, atveda į aklavietę. Suprantu, kad susidūriau su Dievo begalybe, kur turėčiau priimti Dievą be klausimų. Nekurti istorijos apie Dievą, bet išgirsti tą istoriją iš Jo paties. Taip pat istoriją ir apie mane pačią. Mano sielos istoriją, dažnai gyvenime slepiamą nuo žmonių akių. Kiekvienas iš mūsų turime tokią sielos istoriją. Ji įrašyta mūsų visų bendroje begalinėje istorijoje, kurią nuolat kuria ir atnaujina Dievas.

Stebiu metų laikų kaitą. Viskas, kas mane supa, yra judėjimas. Tik Dievas yra nekintantis ir Jo begalybė besidriekianti į nežinią yra Dievo galioje. Dievas žino mūsų visų tikėjimą ir aš bijau savo per mažo tikėjimo. Jeigu turėčiau begalinį tikėjimą, nesirūpinčiau kas įvyks, o rūpinčiausi, kaip pažinti ir pamilti Dievą. Kaip įsiterpti į Jo begalinę erdvę, į kurią esu nuolatos Dievo kviečiama. Visiškas atsidavimas ir pasitikėjimas Dievu atveda mane į nesibaigiantį gyvenimą, kur Dievo begalybėje aš sutiksiu savo artimuosius ir Jį patį. Ir sustosiu nesibaigiančiame judėjime – Dievo begalybėje.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode