Reklama 2

Apmąstome popiežiaus katechezę apie viltį: Šventoji Dvasia teikia vilties pilnatvę

 

„Kataliko balsas“ pristato Popiežiaus Pranciškaus bendrųjų audiencijų katechezėmis paremtas trumpas meditacijas apie viltį. Šias meditacijas galima naudoti tiek maldos grupelėse, tiek asmeninės maldos metu, siekiant „apčiuopiamiau“ gyventi tikėjimu kasdienybėje, kurioje esame pašaukti tapti šventaisiais.

Meditaciją sudaro ištrauka iš Popiežiaus katechezės, pagal ją suformuluoti klausimai apmąstymui, malda ir konkretūs pasiūlymai, kaip galime gyventi tai, ką mąstėme bei už ką meldėmės. Pirmoji meditacija skiriama Sekminių džiaugsmo „įkūnijimui“. Tikimės, jog šis maldos įrankis leis augti mūsų meilei ir vienybei su Dievu bei artimu!

Nuoširdžiai, „Kataliko balso“ komanda!

Ištrauka iš Popiežiaus Pranciškaus 2017 m. gegužės 31 d. bendrosios audiencijos katechezės Šventoji Dvasia teikia vilties pilnatvę:

[…]
Apaštalas Paulius užbaigia savo Laišką romiečiams tokiu linkėjimu – įdėmiai paklausykite, įsiklausykite, koks tai gražus linkėjimas: „Vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe būtumėte pertekę vilties“ (15, 13). Apmąstykime šio nuostabiai gražaus linkėjimo turinį.

Pasakymas „vilties Dievas“ reiškia ne tik tai, jog Dievas yra mūsų vilties objektas, kurį viliamės kažkada pasiekti amžinajame gyvenime. Jis taip pat reiškia, kad Dievas leidžia jau dabar turėti viltį, leidžia „džiaugtis viltyje“ (plg. Rom 12, 12): džiaugtis viltimi, o ne tik turėti viltį džiaugtis. Tai yra vilties džiaugsmas, o ne tik viltis džiaugtis, ir taip yra jau šiandien. Liaudies posakis byloja: „Kol tęsiasi gyvenimas, tebėra viltis“; teisingas ir atvirkštinis teiginys: kol yra viltis, tęsiasi gyvenimas. Žmonėms reikia vilties, kad galėtų gyventi, reikia Šventosios Dvasios, kad turėtų viltį.

Kaip girdėjome, šventasis Paulius priskiria Šventajai Dvasiai gebėjimą padaryti mus „pertekusius vilties“. Būti pertekus vilties reiškia niekuomet nenusiminti; tai reiškia turėti viltį „nematant jokios vilties“ (plg. Rom 4, 18). Tai reiškia turėti viltį net tuomet, kai žmogiškai galvojant nėra jokio pagrindo vilčiai, panašiai kaip buvo Abraomui, kai Dievas išreiškė norą, kad šis jam paaukotų savo vienintelį sūnų Izaoką, o dar labiau Mergelei Marijai, kai ji stovėjo po Jėzaus kryžiumi.

Šventoji Dvasia padaro įmanomą šią nenugalimą viltį per mūsų viduje teikiamą liudijimą, kad esame Dievo vaikai ir paveldėtojai (plg. Rom 8, 16–17). Kaip galėtų Tas, kuris atidavė savo vienatinį Sūnų, drauge su juo nedovanoti visko (plg. Rom 8, 32)? Broliai ir seserys, „viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (plg. Rom 5, 5). Todėl ji nenuvilia, nes mumyse yra Šventoji Dvasia, kuri mus ragina eiti į priekį, visada! Štai kodėl viltis neapgauna.

Negana to, Šventoji Dvasia įgalina mus ne tik viltis, bet ir būti vilties sėjėjais, kad mes – kaip Ji ir dėka Jos – būtume „parakletai“, tai yra brolių guodėjai ir gynėjai, vilties sėjėjai. Krikščionis gali sėti kartėlį, gali sėti sąmyšį, tačiau tai nėra krikščioniška, o kas taip daro, nėra geras krikščionis. Sėk viltį: sėk vilties aliejų, sėk vilties kvapsnį, o ne kartėlio ar nevilties actą. Palaimintasis kardinolas Newmanas viename iš pamokslų sakė tikintiesiems: „Pamokyti savo kentėjimų, skausmo, net savo nuodėmių būsime išlavinę savo protus ir širdis su meile tarnauti visiems, kuriems to reikia. Savo ruožtu tapsime guodėjai Visagalio Parakleto – Šventosios Dvasios – pavyzdžiu – taigi visomis šio žodžio prasmėmis tapsime užtarėjai, globėjai, guodėjai. Mūsų žodžiai ir patarimai, mūsų veikimo būdas, balsas, žvilgsnis bus malonus ir raminantis“ (Parochial and Plain Sermons, vol. V, London 1870, p. 309). Pirmiausia vargšams, atstumtiesiems, nemylimiems reikia, kad kas nors jiems taptų parakletu, guodėju ir gynėju, tokiu kaip Šventoji Dvasia yra kiekvienam iš mūsų, stovinčių šioje Šv. Petro aikštėje. Taip ir mes turime būti tiems, kurie labiausiai vargsta, yra atmesti, kurie labiausiai stokoja, labiausiai kenčia. Būti gynėjai ir guodėjai![...]

Klausimai meditacijai:

1. Ar semiuosi vilties iš To, kuris yra vilties Dievas? Ar suvokiu, jog Jis ne tik atlygina amžina laime su Juo gyvenimo pabaigoje, bet, man stengiantis bendrauti ir gyventi su Juo, jau dabar teikia savo pagalbą, iš Jo artumo kylantį džiaugsmą bei kitokį – vilties kupiną – žvilgsnį į gyvenimą ir pasaulį? Ar „prisiglaudžiu“ prie Viešpaties ir leidžiu vilčiai augti manyje maldos metu, per Išpažinties sakramentą, priimdamas/-a Šventąją Komuniją?

2. Stiprybės ir vilties semdamasis/-i iš Dievo pats/-i, ar esu tos stiprybės ir vilties nešėjas, perdavėjas kitiems? Ar, pasitaikius progai, su meile nuraminu? Ar paguodžiu? Ar paskatinu? Ar pataisau, patariu? Ar kuo galėdamas/-a padedu ir pradžiuginu bei parodau, kaip ir kuo galima pasidžiaugti?

3. Ar pasitikiu pats/-i ir raginu kitus pasitikėti Visagalio Dievo, kuris net visus mūsų plaukus suskaito (Lk 12:7), veikimu, esant sunkumams, klaidoms, neteisybėms ar nesėkmėms? Ar padarau, kas nuo manęs priklauso, kad tuos dalykus išspręsčiau, bet tai, kas viršija mano žmogiškas jėgas, palieku Dievui? Ar, jeigu sunku atleisti arba nelaikyti nuoskaudos, pykčio, neapykantos ir pan., šaukiuosi Viešpaties pagalbos bei prašau šventųjų užtarimo, suvokdamas, kad tokių dalykų puoselėjimas kenkia man pačiam/-iai, nes neleidžia būti ramybėje bei gali vesti į kitas nuodėmes?

Malda:Viešpatie Šventoji Dvasia, atnaujink mūsų sielas ir padrąsink bei uždek mūsų širdis, kad vedami Tavo dieviškos meilės, kuri mums duota, tvarkytume šį pasaulį, mylėtume mums siunčiamus žmones ir atliktume savo kasdienius darbus. Tikrai būk mūsų vilties šaltinis ir padaryk savo Bažnyčios narius vilties nešėjais kitiems! To prašome per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.

Konkretūs žingsniai, ką galiu padaryti:

1. Priėmęs/-usi Šventąją Komuniją, kuri yra pats mūsų Viešpats Jėzus Kristus (nors ir „pridengtas“ ostijos išorinėmis savybėmis; sakramentiniu būdu esantis po jos pavidalu), galiu padaryti visiško tikėjimo ir pasitikėjimo aktą. Pvz., „VIEŠPATS yra mano Ganytojas, – man nieko netrūksta.“ (Ps 23:1) Arba: „Viešpatie, priėmiau patį Tave, visokio gerumo Šaltinį! Padėk man džiaugtis šia įspūdinga tikrove ir vertinti ją labiau už viską bei remtis ja kasdieniame gyvenime.“

2.Stengtis ugdyti jautrumą kitiems, svarstant, kodėl vienas ar kitas žmogus (bendradarbis, klasės/kurso draugas, šeimos narys, sutiktas pažįstamas, o gal ir žmogus, kurio nepažįstu) šiandien sakė ar darė būtent tai. Pagalvoti, kokie yra jo/jos dabartiniai rūpesčiai, užsiėmimai, lūkesčiai, kokius dalykus tas žmogus vertina, kas jam/jai nutiko, ir pagal tai stengtis pasitarnauti tam žmogui (gal reikia palaikymo kokiu nors klausimu, paguodimo, paskatinimo, mažos ar – pagal galimybes bei to žmogaus artimumą mums - didesnės paslaugos ir t.t.)

3.Tuos gyvenimo įvykius, kurie man skaudūs ir nesuprantu jų prasmės, pavesti Dievo visagalybei – Jis žino, kam jie pasitarnauja. Prašyti Dievo pagalbos, kad juos priimčiau su meile, net kai labai sunku, ir kad pasitikėčiau, jog tai išeis man į gera.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode