Reklama 2

Visa, kas gražiausia – Marijai

Amžiams bėgant Marijos garbei ir šlovei buvo paaukota visa, ką gražiausio gamta ir žmogus sukūrė. Todėl ir tas metų laikas, kai gamta atbunda ir pasipuošia gražiausiais žiedais, negalėjo likti nepašvęstas tai, kurią Bažnyčios liturgija vadina Jericho rože, Libano kedru, kvapiu cinamono ir balzamo medeliu. Kadangi gamta išsiskleidžia visu savo grožiu, ypač gegužės mėnesį, jis yra paskirtas ir pašvęstas ypatingai garbinti Mariją. Kasdienės šio mėnesio pamaldos Marijos garbei yra vadinamos gegužinėmis pamaldomis. Gegužės mėnesį Bažnyčia kviečia savo vaikus rinktis į Marijos šventoves, prie jos paveikslų, ir nešti dvasines maldų puokštes, prigimties ir malonės žiedus.

Lietuviams, kurie taip uoliai dalyvauja gegužinėse pamaldose Marijos garbei, gali būti įdomu, kada ir kur pirmiausia atsirado šios pamaldos, kokia yra jų kilmė. Istoriniais šaltiniais remdamiesi, įvairūs autoriai pateikia nevienodą atsakymą. Iš daugelio nuomonių čia parinkome tas, kurios atrodo tikriausios ir istoriškai labiausiai paremtos.

Ištiso mėnesio Marijai paaukojimo, kaip ir kitų Marijos kulto formų, reikia ieškoti Rytuose. Jau V a. Mažosios Azijos koptai ištisą mėnesį, vadinamą Kiahc (gruodį), kuris gamtos grožiu atitinka mūsų gegužę, buvo skyrę ypatingai Marijos garbei. Sakoma, kad šią pamaldžią praktiką Rytuose yra įvedęs šv. Kirilas Aleksandrietis, tasai uolusis Marijos garbės gynėjas prieš Nestorijų. Iš vėlesnių amžių žinoma tiek, kad Bizantijos imperijos graikai Mariją itin garbindavo rugpjūtįį, nes tą  mėnesį buvo švenčiama svarbiausioji Marijos – Dangun Ėmimo – šventė. Tai matyti iš imperatoriaus Androniko II (1282–1328) vieno dekreto, kuriame minima, kad tasai mėnuo yra skirtas garbinti Mariją (Grumel: Les mois de Marie des Byzantins – Echos d'Orient, 1932, p. 257–269).

Vakaruose gegužės mėnesį Bažnyčia paskyrė Marijai pagerbti prieš pagonių pavasario šventę – Florą, kuri Romos imperijoje nuo seniausių laikų buvo švenčiama nuo balandžio 13-osios iki gegužės 3 d. Jos metu cirkuose būdavo žaidimai, o liaudis, apsirengusi drabužiais, kurie kitu laiku buvo draudžiami, namus ir galvas papuošę gėlių vainikais, keldavo orgijas, vadinamas florealia. Nors pagoniškos florealijų šventės nunyko drauge su pagonybe, tačiau jų pėdsakų dar ir vėlesniais amžiais buvo užsilikę liaudies papročiuose. Tai matyti iš šv. Karolio Baromėjaus (1538–1584) elgesio. Pastarasis smarkiai kovojo su šia pagoniška liekana, kuri reiškėsi įvairiomis formomis Milano mieste. Taip Bažnyčia, kaip rūpestinga motina ir pedagogė, tą laikotarpį, kuriame drauge su gamta atgyja ir žmonių prigimties aistros, pašventė Marijai, kuri, savo grožiu viršydama visokį žemišką gražumą, yra tapusi dangaus ir žemės papuošalu.

Marijos idėją, sujungtą su gegužės mėnesiu, pirmasis bus išryškinęs Ispanijos karalius Alfonsas X (1239–1284) savo poema Cantegas de S. Maria, kurioje Mariją lygina su gegužės mėnesiu. Tai rodo, kad XIII a. Ispanijoje jau buvo ypač  meldžiamasi Marijai gegužę.

Šio mėnesio pamaldų Marijos garbei tam tikrų ženklų ir atbalsio viduramžiais randame ir kitose vietose. Vokietijoje pal. Henrikas Seuse (t. 1365), tasai didysis vokiečių mistikas ir Marijos garbintojas, kaip jo gyvenime ir raštuose skaitome, ištisą gegužės mėnesį rinkdavęs gėles, jomis puošdavęs Marijos altorius ir kalbėdavęs specialias maldas (H. S. Denifle; H. Seuse Raštai, I, 1886, p. 162).

Kitas vokietis – Wolfgangas Seidlas 1549 m. Miunchene išleido knygą Maius Spiritualis, kurioje smarkiai kritikuoja gegužės mėnesio profanaciją, nes tas mėnuo esąs skirtas Marijos garbei (Cfr. Kolb: Wegweiser in die marianische Literatur).

Italijoje 1676 m. Fiesole dominikonų noviciate buvo įkurta draugija „Co-munella“, kurios nariai įsipareigojo ypatingu būdu pagarbinti Mariją gegužės pradžioje. Nuo 1701 m. ši praktika buvo pratęsta ištisą mėnesį. To paties XVII a. pabaigoje Neapolyje, karališkoje Šv. Klaros bažnyčioje, per visą gegužės mėnesį kas vakarą vykdavo vienos valandos pamaldos su giesmėmis ir palaiminimu su Švč. Sakramentu.

Tai buvo paskira iniciatyva, pasireiškusi įvairiose vietose įvairiai ir nevienodai. Šio pamaldumo suvienodinimo ir apibendrinimo nuopelnai priklauso italų jėzuitui A. Dionidui, kuris 1725 m. Veronoje išleido knygelę Mese di Maria, ossia Mese di Maggio, consecrato a Maria. Joje buvo surinktos paskiros šio pamaldumo praktikos ir iš jų sudaryta tam tikra sistema. Ši knygelė labai paplito ir turėjo didelės įtakos gegužinių pamaldų sklaidai. Joje gegužinių pamaldų tvarka nustatoma tokia: papuošti gėlėmis Marijos altorių ar paveikslą, prieš jį vakarais kalbėti rožinį, litaniją ar kitas maldas, paskaityti ką nors apie Marijos dorybes. Tokiam skaitymui kitas jėzuitas P. Lalomia 1758 parašė II Mese di Maggio, kuri buvo tuoj išversta į prancūzų (susilaukė net 60 laidų) bei vokiečių kalbas ir prisidėjo prie gegužinių pamaldų išplitimo Prancūzijoje ir Vokietijoje.

Iki tol gegužinės pamaldos vis dar nebuvo įvestos visoje Bažnyčioje. Prie jų dar didesnio universalumo prisidėjo jėzuitas Alfonso Muzzarelli (1749–1813), jis 1785 m. išleido knygelę II Mese di Maggio ir ją su laišku išsiuntinėjo visiems Italijos vyskupams, prašydamas įvesti gegužines pamaldas visose vyskupijose. Toji knygelė XIX a. sulaukė net 100 laidų ir buvo išversta į daugybę kalbų. Patsai Muzzarelli, 1803 m. popiežiaus Pijaus VII pakviestas į Romą, pirmiausia gegužines pamaldas vedė Romos Jėzuitų kolegijos studentų bažnyčioje. Iš ten jos paplito po visas Amžinojo miesto bažnyčias, o iš čia – po Prancūziją ir Ispaniją. XIX a. gegužinės pamaldos jau vyko Belgijoje ir Šveicarijoje, nuo 1840-ųjų – visoje Austrijoje ir Vokietijoje. Kai popiežius Pijus VII 1814 m. laimingai grįžo iš nelaisvės į Romą, jis kitais metais gegužinių pamaldų praktiką aprobavo, o 1822 m. suteikė atlaidų, kuriuos padaugino popiežius Pijus IX 1859 m. Nuo to laiko visame katalikų pasaulyje, visose bažnyčiose, gegužės mėnesį yra laikomos pamaldos Marijos garbei (G. M. Floschini: Mariologia, II, pars III, pg. 122–127).

Lietuvoje gegužinės pamaldos įvestos palyginti gana vėlai. Šį kartą pavyzdį davė ne Vilnius – sostinė, kaip būdavo kitais atvejais, bet neseniai įkurta Seinų vyskupija. Tos vyskupijos valdytojas (1851–1853) prelatas Bonavetūras Butkevičius (1794–1871), kilęs iš Kretingos bajorų, kai buvo išrinktas į tas pareigas, tuo metu buvo nuvykęs į Romą. Ten jis prisižiūrėjo gegužinių pamaldų Romos bažnyčioje, kur jos buvo laikomos su visu iškilmingumu. Grįžęs 1853 m. spalio mėn. į savo vyskupiją ir perėmęs jos valdymą, pirmiausia gegužines pamaldas įvedė Seinų katedroje, o netrukus ir visoje vyskupijoje (Kun. A., Vygrių ir Seinų diecez. istorija – Vadovas V, p.  268). Žemaičių vyskupiją tuo metu jau valdė vysk. M. Valančius. Jis ir buvo šių pamaldų platintojas savo vyskupijoje. Vilniaus katedroje gegužinės pamaldos įvestos tik 1884 m. (J. Kurczewski: Kosciol Zamkowy, II, p. 294). Reikia manyti, kad ir visoje Vilniaus vyskupijoje jos atsirado ne anksčiau.

Gegužinėms pamaldoms nėra nustatyta privalomų maldų. Kiekvienoje vyskupijoje, įvedant gegužines pamaldas, nurodoma ir kaip jas atlikti, todėl įvairiuose kraštuose jos yra kiek skirtingos. Lietuvoje jos susideda iš skaitomos ar giedamos Marijos litanijos, skaitymo ar pamokslo (bažnyčiose) ir giesmių. Populiari ir tik gegužinėse pamaldose giedama giesmė „Sveika Marija, Motina Dievo“ yra versta iš lenkų kalbos. Vertimas labai laisvas ir smarkiai nutolęs nuo originalo. Net ir gaida, lenkų giesmynuose užrašyta, lietuvių lūpose buvo kiek perdirbta, pakeista, sulietuvinta. Lenkiškieji giesmynai šią giesmę kildina iš Mozūrijos, tačiau jos nei autoriaus, nei metų nenurodo (X. Jan Siedlecki: Spiewnik Roscielny, Krakow 1947 m., p. 235–236).

Plačiai Lietuvoje katalikų naudotos maldaknygės „Šaltinis“ paaiškinime apie Marijos mėnesį nurodyta, kaip gegužines pamaldas švęsti: „Kurie negalėsite per darbus dienose to gražiausio Marijos mėnesio lankyti bažnyčią ir ten būti draugininkais meldimosi, tiegi užveskite tas maldas po sodžius ir namus jūsų. Papuoškite (išdabinkite) gražius altorėlius aprinktoje ant to koplytėlėje (jei tokią sodžiuje turite), o jei ne, tai nors čystose seklyčiose, Abrozdą Švenčiausios Marijos gražiai apkaišę, žvakes prieš jį uždegę ir visi drauge susirinkę dailiai užgiedokite šitą giesme:

Sveika Marija, Dievo Motina,
Kaip saulė šviesi, kaip drąsa gryna.
Atmink ant mūsų savo širdyje,
Melskis už mumis, Sveika MARIJA…“

 Toliau sakoma: „Labai naudingu ir pagirtu daiktu būtų, idant skaitytojas atskaitytų ant kožnos dienos paskirtus skaitymus ir Litaniją su maldomis prie Panelės Švenčiausios iš mojinės knygelės“ (Aukso Altorius arba Szaltinis dangiszkų Skarbų, Tilžėje 1919, p. 556–557).

Tame pačiame „Šaltinyje“ gegužinių pamaldų tvarkoje yra  „Malda prie Švč. Marijos Panos per mėnesį Gegužės (Mojaus)“, kurioje randame šiuos žodžius: „O Marija! o Karaliene dangaus ir žemės! Karaliene ir Motina viso svieto! Mes pavedame Tau visą svietą, bet ypatingai meldžiame Tavęs, idant maloningai teiktumeis žvilgterėti ant esančios čia ant žemės Sūnaus Tavo Bažnyčios. Apgink ją, o Motina, uždenk Širdžia Tavo tą Bažnyčią šventą ir nuo prispaudimų teikis ją išgelbėti. Turėk apgynime Tėvą šventą Popiežių, teipogi kunigus, tarnus Kristaus. Išprašyk nuo Sūnaus Savo, idant visoje pasaulėje tarp visų giminių svieto, o ypatingai mūsų mylimoje tėviškėje Lietuvoje ir Žemaičiuose žydėtų broliška meilė, pakajus ir šventa vienybė…“ (ten pat, p. 558).

Paraginimo visur dalyvauti gegužinėse pamaldose ir jas ruošti  savo namuose, giesmė, kurią verčiant nutolta nuo originalo ir kuri turi „Pulkim ant kelių“ motyvų bei prašymų (saugok nuo ligų, šelpk sopuliuose... duok sveiką orą... palaimink laukus mūsų šalyje, apgink nuo bado... platink vienybę, sutaikink žmones... suteik ramybę, ir t. t.) bei malda, kurioje išvardinama tik popiežius ir kunigai (vyskupas neminimas, nes jis bene pats maldos autorius), paminima atskirai Lietuva ir Žemaičiai, prašoma gelbėti Bažnyčią nuo prispaudimų, maldaujama ramybės ir šventos vienybės – leidžia spėlioti, kad viso to autorius bus ne kas kitas, kaip tik pats vysk. M. Valančius. Per jo rankas ėjo maldaknygės „Šaltinis“ naujos laidos, jis prižiūrėjo jų spausdinimą Prūsuose, jis tad lengvai galėjo įterpti į tą maldaknygę ir gegužinių pamaldų paties sudarytą tvarką.

Jau minėtoje maldoje Marija vadinama skaisčiausia, be mažiausio sutepimo, „Marija, be kaltės pradėta“. Ši paskutinė invokacija buvo Bažnyčios patvirtinta ir tikintieji paraginti taip Mariją tituluoti po Nekalto Prasidėjimo dogmos paskelbimo 1854 m. Iš to, kad gegužinių pamaldų giesmės nėra „Kantičkose“ Marijos giesmių skyriuje, o tik priede, tai rodytų, kad tais metais (1859) kai vysk. M. Valančius „Kantičkas“ perredagavo ir pirmą kartą išleido, toji giesmė dar nebuvo žinoma nei giedama. Ji tik vėliau pridėta prie „Kantičkų“ pabaigoje kaip priedas. Visa tai rodytų, kad gegužinės pamaldos Žemaičių vyskupijoje M. Valančiaus buvo įvestos maždaug „nepakajų“ ir persekiojimų metais (apie 1863 m.). Be to, kad gegužinės pamaldos taip greitai Lietuvoje paplito, kad jos visur taip vienodai buvo atliekamos, reikia spėti, jog jų autorius ir platintojas turėjo būti didelis autoritetas, kurio anuo metu labai greitai paklausyta.

O anuo metu toksai buvo tik vysk. M. Valančius. Ar jam  galėjo turėti kiek įtakos prel. B. Butkevičius, Seinų vyskupijoje įvedęs gegužines pamaldas, sunku pasakyti. Nors žinoma, kad prel. B. Butkevičius su vysk. M. Valančiumi santykius palaikė ir, pasiūlydamas jam savo pirmojo ganytojiško laiško lietuvišką tekstą, pabrėžė, „kad ir dalyje, atkirstoje nuo jo avinyčios (kitados dalis Seinų vysk. priklausė Žemaičių vyskupijai) neužmiršo dar kalbos senų savo tėvų“ (Lietuviškoji Encikl. IV, p. 1213). 

Reikia paminėti, kad gretimoje Lenkijoje gegužinės pamaldos pirmą kartą įvestos Varšuvoje Šv. Kryžiaus bažnyčioje 1852 m. O visoje Varšuvos vyskupijoje jas įvedė arkiv. Felinskis 1863-iaisiais. Kitose Lenkijos vyskupijose: Vloclavko – 1859 m., Sandomiero – 1860 m., Polocko – 1864 m. (X. S. G.: Majowe naboženstvvo -Podrėszna Encykl. Koscielna, XXV–XXVI p. 171–172). Taigi dažnas tvirtinimas, kad Lietuvos katalikai bažnytiniame ir liturginiame gyvenime vien tik sekė ir kopijavo lenkus, nėra tikslus.

Gegužinės pamaldos Lietuvoje buvo laikomos ne tik bažnyčiose, bet ir laukuose prie kryžių, koplytėlių, privačiuose namuose, kur temstant, paskambinus varpu ar kitu instrumentu, žmonės rinkdavosi giedoti Marijos litanijos ir giesmių. Atokiau gyvenantieji pamaldas atlikdavo savo šeimos ratelyje.

Gegužines pamaldas Lietuvos kaimas stipriai išgyvendavo. Tai buvo ypatingas kaimo, liaudies pamaldumas, nes, šalia nustatytų dalykų, likdavo daug laisvos iniciatyvos, kuri darydavo nepaprastai gilų įspūdį. Į šias pamaldas įsitraukdavo visi: vaikai, rinkdami laukų gėles Marijos paveikslui papuošti (o tas paveikslas – daugiausia Murillo Mojinė), jaunimas, pindamas vainikus ir kitaip puošdamas Marijos altorėlį ar paveikslą, mergaitės išimdavo iš kraitinių skrynių gražiausius savo rankdarbius ir juos meniškai pritaikydavo puošti seklyčiai – kambariui, kuriame atliekamos gegužinės pamaldos, pagaliau vyrai, vadovaudami giedojimui, moterys, sunešdamos vaškines žvakes ir pan. Tai buvo graži, sava šeimos dvasinio pakilimo šventė.

Pamokyme apie gegužinių pamaldų tvarką raginama paskaityti iš „mojinės“ knygelės. Matyt, anuo metu, kai tas paraginimas rašytas, tokia knyga buvo. Iš po ranka turimų duomenų žinome, kad kun. Petras Gomalevskis (1819–1968) jau 1853 m. parašė „Gegužės mėnesį“, kuris tačiau liko neišspausdintas rankraštyje. Tikriausiai tokių „mojinių“ knygelių ilgainiui atsirado ne viena, versta ar originaliai parašyta. 1893 m. Seinų seminarijos klierikai A. Būčys, A. Civinskas, J. Narjauskas, J. Šidlauskas, P. Bučiui (vėliau vyskupas) vadovaujant ir redaguojant, išvertė Smolikowskio „Marijos mėnuo“, kuris išspausdintas tik 1900 m. Vėliau, spaudą jau atgavus, gegužės mėnesio pamaldoms – kasdieniam skaitymui, turėjome keletą knygelių. Kunigai, sakydami gegužinių pamaldų trumpus pamokslėlius, ne kartą juos išspausdindavo (ypač paskutiniais laikais). Tuo būdu gegužinės pamaldos buvo paskatinimas gaminti lietuvišką marijologinę literatūrą ir per ją skleisti Marijos garbinimą bei pažinimą Lietuvos katalikiškoje visuomenėje.

Baigiant dar reikia paminėti, kad gegužinės pamaldos kai kur buvo proga išstumti iš lietuviškų parapijų bažnyčių jau nereikalingą lenkų kalbą. Tai įvyko XIX a. gale ir XX pradžioje. Lietuviai, pasipraktikavę giedodami Marijos litaniją ir giesmes namie, susiorganizavę, per gegužines pamaldas bažnyčioje užtraukdavo lietuviškai, tuo būdu atkovodami sau seniai priklausomą teisę savose bažnyčiose garbinti Dievą ir Mariją sava lietuviška kalba. Kai kur dėl to buvo riaušių, liejosi kraujas, bet lietuviškas žodis laimėjo. Tad ir šiuo atžvilgiu gegužinės pamaldos, kurių įvedimas Lietuvoje beveik sutapo su tautiniu atgimimu, buvo savųjų teisių bažnyčioje atgavimo skatintojos.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode