Reklama 2

Rekolekcijos. Kas tai?

 

Rekolekcijos – tai laikotarpis, kai atsitraukiama iš įprastinės veiklos, susitelkiama tik dvasiniam gyvenimui. Toks gilinimasis į save ir savo santykį su Dievu, laiko skyrimas vien dvasiniams dalykams turi senas tradicijas. Jėzus pasitraukė į dykumą praleisti laiką maldoje bei pasninkauti. Pirmieji vienuoliai, eremitai taip pat dažnai pasitraukdavo į atokias vietoves: maldos, tylos, susikaupimo laikui su Dievu. Tokiais pavyzdžiais ir  galima užčiuopti krikščioniškųjų rekolekcijų pagrindą.

Rekolekcijos būna skirtingos trukmės ir pobūdžio. Kai kurios tęsiasi tik dieną, o kitos net mėnesį (jėzuitų dvasingumu paremtos 30 dienų rekolekcijos). Populiariausios esti savaitgalio ar vienos savaitės trukmės rekolekcijos. Individualios rekolekcijos skirtos žmonėms, kurie Dievui pašvęstą laiką nori praleisti vienumoje: melsdamiesi, medituodami, skaitydami, mąstydami. Dažniausiai rekolekcijoms vadovauja patyręs dvasios vadovas, kuris padeda rekolektantui, parinkdamas apmąstymų medžiagą, padėdamas apmąstyti patirtį ir išgyvenimus. Per maldą, kontempliaciją, Biblijos skaitymą ir atsivėrimą Šventajai Dvasiai rekolekcijų dalyviai paveda save, savo artimuosius, draugus didžiam Dievo išgelbėjimo planui Jėzuje Kristuje.

Rekolekcijų poreikis tarp pasauliečių išpopuliarėjo per pastaruosius 30 metų. Šiuolaikinis žmogus nuolat įtrauktas į gyvenimo verpetą, o įvairūs kasdieniai rūpesčiai bei problemų audros nustekena ir nutolina jį nuo Dievo, nuo Žodžio įsiklausymo, dvasinės ramybės.

Dievas yra šalia. Žmonės mano, kad Dievas toli ir kad negalima Jo suprasti. Iš tiesų, Dievas visada šalia su mumis, nors mes to ir nejuntame. Norint tai suvokti, reikia laiko, reikia ilgesnio buvimo kartu. Atsitraukimas iš man būdingos aplinkos ir mąstymas, malda, gėrėjimasis nuostabia Dievo kūrinija, buvimas tyloje, kontempliacija – tai kelias Jo artumos išgyvenimo link.

Asmeninės rekolekcijos

Rekolekcijų su asmeniniu palydėjimu metu dėmesys sutelkiamas į asmens Dievo patirtį esamoje tikėjimo kelionės atkarpoje. Šių rekolekcijų metu reguliariai susitinkama su dvasiniu palydėtoju peržvelgti, kas vyksta, kai asmuo bando atsiverti Dievui ir tapti jautresnis Šv. Dvasios veikimui savo gyvenime. Rekolektantas kviečiamas pastebėti, kaip patiria Dievą savo maldoje, kokios mintys, jausmai ateina ir pan. Palydėtojas klausosi ir duoda pasiūlymus maldai ateinančiai dienai. Nors tokių rekolekcijų metu visa diena gali būti suprantama kaip malda, dieną dažniausiai siūloma suskirstyti į tam tikrus maldos laikotarpius, dažniausiai keturis ar penkis. Palydėtojas neturi išankstinių tikslų ir lūkesčių rekolektanto maldai. Pasisekimas ar nesėkmė maldoje nėra rekolekcijų žodyno dalis, svarbiausia yra atvirumas Dievui. Dievas rašo gražias melodijas ir ant kreivų linijų! Tyla šių rekolekcijų metu nepaprastai svarbi. Dauguma rekolektantų, nors ir nerimauja dėl jos rekolekcijų pradžioje, vėliau labai džiaugiasi ir atranda, kaip rekolekcijų namų tyla padeda kurti ramią ir maldingą nuotaiką, dienos ritmą, kviečia ir padeda užmegzti ryšį su Dievu. 

Rekolekcijos moterims

2018 m. kovo 2–4 d. broliai pranciškonai kvietė moteris į rekolekcijas „Vertingesnė už perlus. Kaip pakelti savivertę?“ Vilniuje, Pranciškonų vienuolyne.

Rekolekcijos buvo skirtos įvairaus amžiaus moterims, kurios dėl sunkios patirties (pvz., pralaimėjimo, praradimo, pažeminimo, išdavystės, atmetimo, vargo, bedarbystės, nenoro gyventi ir t. t.) prarado savivertę, orumą ir gyvenimo prasmę, stokoja pasitikėjimo savimi, netiki savo jėgomis, drovisi kitų žmonių, jaučiasi už juos blogesnės ir kitų išnaudojamos, abejoja savo gabumais ir galimybėmis.

Per rekolekcijas buvo kalbama apie tai, kaip iš naujo priimti savo būtį, atrasti vertę ir orumą, kurių negalima atimti ar sumenkinti. Moterys atskleidė savo tikrąjį „aš“ ir suvokė Dievo požiūrį į save, Dievo žodžio šviesoje suprato žemos savivertės, destruktyvaus elgesio, atsitraukimo bei užsisklendimo savyje priežastis ir pasekmes. Rekolekcijų dalyvės gavo konkrečius patarimus, kaip savo trapumą ir ribotumą perkeisti į stiprybę ir vertybes, kad suvoktum savo kilnumą ir unikalumą.

Jau ketveri metai reguliariai, kas mėnesį, Šv. Jono apaštalinės seserys kviečia moteris į trumpas vienos dienos rekolekcijas Senųjų Trakų vienuolyne. Kaip Jėzus apaštalams davė poilsio dienas „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkit“ (Mk 6,31), taip ir moterys po savaitės kasdienių rūpesčių, rutinos gali sustoti, pailsėti, ramiai apmąstyti savo gyvenimo įvykius maldoje, Dievo Žodžio šviesoje, artimo meilės bendrystėje ir atgauti naujų jėgų bei entuziazmo. Kai kurių moterų lūpose gali išgirsti gilią skausmingą dejonę, kad ji priversta laikyti keturis namų kampus, nebežinanti, kokia jos moteriško prado esmė, asmens tapatybė. Šiais metais gilinsimės į moters slėpinį, kad ne išoriškai išspręstume visus slegiančius egzistencinius klausimus, bet iš giliausių širdies gelmių atrastume savo asmens veidą Dievo – Meilės (plg. 1 Jn 4, 8) akivaizdoje. Kiekviena moteris, patirianti savo trapumą bei pažeidžiamumą, nešasi savy neįkainuojamą kilnumą.

Parengta pagal bernardinai.lt bei bernardinuparapija.lt

Rekolekcijos ir dar kai kas

Rekolekcijų metu nutinka daug neįprastų dalykų. Žmonės meldžiasi, medituoja, apmąsto esmių esmę ir kartais savo mintis išreiškia netikėtu būdu. Pateikiame jūsų dėmesiui vienos rekolektantės laišką... Dievui. Savaime suprantama, su jos sutikimu. Surizikavome ir Dievo leidimo nepaprašėme...

Trumpas laiškas Dievui

Dieve, man sunku tai įsivaizduoti (ne Č. Darvino evoliucijos teorija gi!), bet vis vien tvirtai žinau esanti Tavo Didžiojo Plano dalelė. Skyrei mano gimimo metus, mėnesį, dieną ir tėvus, kai jų dar nė nebuvo šiame pasaulyje. Pradėjai mane jų abiejų kūnais. Padarei taip, kad mano graži, energinga Mama ir daug už ją vyresnis mandagus, kultūringas Tėtis susitiktų, susituoktų ir pradėtų mane. Davei man silpną kūną, visą gyvenimą lydinčias ligas. Kodėl? Težinai tik Tu, bet esu tikra, jog taip reikėjo. Taip buvo geriausia man, nes visada duodi tik tai, kas svarbu ir naudinga.

Dėkoju Tau už viską: sunkias patirtis, per nesveikatą prarastus gabumus, jaunystėje dovanotą grožį, drovumą, padėjusį apsaugoti moralinę tvarką. Dėkoju už visas nesėkmes ir sunkumus – kiekvienas iš jų man buvo naudinga pamoka.

Ačiū Tau už tai, kad davei daug drąsos pažvelgti į savo sielos bedugnę ir įvardinti pačiai sau ten slūgsantį purvą. Tik taip galėjau nors ir labai sunkiai, lėtai imti mazgoti, šveisti save iš vidaus. Ilgas tas prausimasis...

Atėjai pas mane, nors esu blogas Tavo vaikas: nusidedu, visai mažai meldžiuosi. Nežinau, koks esi, Dieve – Tėve (Sūnų ir Šventąją Dvasią įsivaizduoju gana nesunkiai), kaip atrodai, bet tai gal ir nėra svarbiausias dalykas. Man svarbi Tavo meilė. Išmokyk mane skaityti Tavo ženklų kalbą. Prašau. Ir išmokyk labiau mylėti Tave. Myliu ar bent jau stengiuosi mylėti žmones, visą gyvąją ir negyvąją gamtą, Tavo sukurtą nepaprastąjį pasaulį. Bet žmones myliu ne visus. Išmokyk pamilti man blogo linkinčius. Žinau, kad turėčiau, bet ne visada pavyksta.

Suprantu, kad prašau daug, o pastangų dedu per mažai. O juk davei man aibę dovanų: sveikatos požiūriu ilgą gyvenimą, knygų pasaulį ir jose sukauptą išmintį, žinias, grožio suvokimą, žmones, atsirandančius tarsi „iš niekur“, kai man būna labai blogai ir reikia pagalbos.

Bet vis vien atkakliai ir įkyriai prašau: išmokyk didelės meilės ir tikro gerumo. Tu gi viską žinai: kai darau gerus darbus, darau tarsi savaime, dažnai „nes taip reikia“, arba tada, kai kitus kas nors skriaudžia. O meilė? Kur meilė?!

Dėkoju už didžiausią dovaną – gyvybę, tuos ilgus pragyventus metus. Bet nekviesk kol kas manęs, leisk dar pabūti čia ne tik todėl, kad bijau kančių ir mirties (dėl to – pirmiausia), tačiau ir tam, kad gal dar pavyks padaryti nors truputėlį gero.

Mano Tėve, ar sutiksiu amžinybėje savo vaikelį, kuriam neleidai gimti? Jis net vardo neturi, mažasis angelėlis. Tai buvo berniukas...

Šventoji Dvasia Dieve, būk visada šalia manęs, nepalik vienos, nes labai, labai bijau piktųjų jėgų žabangų.

Ir dar: gerasis Dieve, atleisk visiems mano skriaudėjams, padėk jiems nesipainioti pseudo moralės pinklėse, pagelbėk surasti Tave.

Jėgų beturiu visai nedaug, tačiau maldauju, duok galimybių padėti tamsoje ir sielvarte atsidūrusiesiems kitiems. Tiems, kam visai, visai blogai. Sau – nemoku. Bet turbūt taip reikia. Galvoju, jog tai ir yra tai, apie ką maldoje sakome: „...teesie Tavo valia.“

Atleisk už viską, išklausyk mano maldų, nors jos tokios apgailėtinai trumpos. Ir leisk prisiminti tai, ką dariau ir mokėjau jaunystėje – mandagumą, nes tai ir yra pagarba ne tik žmonėms, bet ir visai Tavo kūrinijai. Nesakau „Amen!“, nes noriu kalbėtis su Tavimi dar ir dar, ir dar.

Gal ir netikusi, bet vis vien Tavo mylima rekolektantė.

Post scriptum: praėjus porai valandų po šio laiško parašymo, sėdėdama ant maldos suolelio pušyne, perskaičiau (eilinį kartą) „Giesmių giesmę“, ir nutiko toks dalykas – daug kas mano viduje „sustojo į savo vietas“. Štai ir suprask, kad nori. Juk prieš tai skaityta „n“ kartų, bet suveikė „n+1“ kartas. Ačiū, Abba, už tokius artimus susitikimus ir buvimus kartu Kulautuvos miške.

Vanda IBIANSKA

  

Puslapį parengė Birutė ŠNEIDERAITIENĖ

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode