Reklama 2

Didysis antradienis su šventuoju vyskupu ir kankiniu Kiprijonu

 

Šv. Kiprijonas (200–258), vyskupas ir kankinys.

Tėvų pagonių išauklėtas jis iš pradžių dėstė retoriką. Apie 246 m. tapo krikščioniu, o 249 m. – Kartaginos vyskupu. Decijaus persekiojimų laikais jis buvo pasislėpęs ir savo bendruomenei vadovavo laiškais. Valerijaus persekiojimų metu, 257-aisiais, buvo ištremtas, vėliau grąžintas į Kartaginą ir prokonsulo Galerijaus nukirsdintas.

II skaitinys:
Iš šventojo vyskupo ir kankinio Kiprijono traktato Kantrybės nauda
(Nr 6–7: CSEL 3, 401–402)

Kristus viską pakelia ištverdamas iki galo, kad pilna ir tobula kantrybė rastų Kristuje visą pilnatvę.

Tas, kuris patvirtino, jog atėjo vykdyti Tėvo valios, be kitų nuostabių dorybių, kuriomis apreiškė dieviškosios didybės sprendimus, taip pat su didžiausiu atidumu įkūnijo ir Tėvo kantrybę. Nuo pat jo atėjimo į žemę pirmo momento kiekvienas gestas buvo pažymėtas kantrumu. Pirmasis tų vaisių yra faktas, kad, nusižemindamas iš dangiškųjų aukštybių iki žemiškos būties, jis nesigėdijo apsivilkti žmogiškuoju kūnu, nors buvo Dievo Sūnus ir nešė kitų nuodėmes, nors nedarė nuodėmių. Atidėjęs tam tikram laikui nemirtingumą, jis apsiėmė būti mirtingas ir netgi numirti, nors ir buvo nekaltas, dėl nusidėjėlių išganymo. Viešpats yra pakrikštijamas tarno, ir tas, kuris atpirks visas nuodėmes, nesigėdija nuplauti savo kūno atgimdančiu nuplovimu. 

Tas, kuris kitus pamaitina, pats pasninkauja keturiasdešimt dienų. Jis kenčia alkį ir troškulį, kad trokštantieji Žodžio ir malonės būtų pasotinti dangiška duona. Jis kaunasi su gundytoju velniu ir atlygina tik tiek, kad jį nugalėtų, neprideda papildomų žodžių. 

Jis nenurodinėja mokiniams kaip tarnams savo dievišku autoritetu, bet maloningas ir romus juos myli broliška meile ir netgi plauna apaštalams kojas, kad savo pavyzdžiu pamokytų, jog jeigu Viešpats taip elgiasi su savo tarnais, tai ypač tarnas turi taip pat elgtis su sau lygiais. Nereikia stebėtis, kad jis taip elgėsi su tais, kurie jį sekė. Juk jis su neribota kantrybe pakėlė Judo buvimą iki galo – jis valgė kartu su priešu ir žinodamas, kas bus, neparodė atšiaurumo bei nevengė išdaviko bučinio. 

Kiek kaltinimų ir šmeižtų kantriai išklauso kančios metu ir ant kryžiaus, artinantis mirties žiaurumui ir kraujo praliejimui; kokį gėdingą paniekinimą ištveria, netgi priima skaudintojų spjūvius tas, kuris visai neseniai savo seilių patepimu grąžino regėjimą neregiui. Tas, kurio vardu dabar jo tarnai plaka velnią ir jo angelus, ištveria plakimą. Tas, kuris apvainikuoja kankinius amžinybės gėlėmis, vainikuojamas erškėčiais. Tas, kuris kitus aprengia nemirtingumu, išrengiamas iš žemiškų drabužių. Troškulį to, kuris duoda dangiškąjį maistą, malšina actu. 

Nekaltasis, Teisusis, pats Nekaltumas ir Teisingumas, priskiriamas prie nusikaltėlių. Tiesa sužeidžiama melagingų liudytojų. Tas, kuris atsisakė bet kokio teisimo, yra teisiamas. Dievo Žodis tyliai leidžiasi prikalamas prie kryžiaus. Ir tuomet, kai prieš Viešpaties kryžių susigėsta žvaigždės, elementai sukrečiami, žemė dreba, naktis aptemdo dieną, jis nekalba, nesijudina, savo kančioje jis neparodo savo didingumo. Viską jis pakelia ištverdamas iki galo, kad pilna ir tobula kantrybė rastų Kristuje visą pilnatvę. 

Vertė ses. Celina Galinytė OSB

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode