Reklama 2

Katechezė apie Komuniją

 

Trečiadienio bendrojoje audiencijoje popiežius Pranciškus tęsė katechezių ciklą apie šventąsias Mišias, šį kartą apie Šventąją Komuniją. Tačiau visų pirmą Šventasis Tėvas visus pasveikino su pirmąja pavasario diena.

Ir kas atsitinka pavasarį? Sužydi augalai, sužydi medžiai. Aš jums užduosiu keletą klausimų. Ar pasiligojęs medis, augalas gali gražiai žydėti? Ne. Ar medis, kitas augalas gali gražiai žydėti, jei nėra drėkinami lietaus vandens, jų nelaistant? Ne. Ar medis, kurio šaknys pažeistos, prarastos, gali žydėti? Ne. Ir tai yra žinia: krikščioniškas gyvenimas turi žydėti artimo meilės darbais, gero darymu. O jei neturi šaknų, negali žydėti. Kas šaknis krikščioniui? Jėzus. Ir jei nesi su Jėzumi, jei esi be šaknų, negali sužydėti. Jei nedrėkini savo gyvenimo malda ir sakramentais, ar gali krikščioniškai žydėti? Ne, nes būtent tai drėkina šaknis ir leidžia žydėti. Jums linkiu, kad šis pavasaris būtų žydintis. Kad Velykos būtų žydinčios. Žydinčios gerais darbais, dorybėmis, gerais veiksmais. Žydėjimas virš žemės yra įmanomas dėlto, kas yra po žeme. Nenukirskite šaknų su Jėzumi, - sakė Šventasis Tėvas didelei miniai šv. Petro aikštėje.

Sakramentinė Komunija, - tęsdamas katechezę sakė Pranciškus, - mus suvienija su Jėzumi.  (...) Švenčiame Eucharistiją tam, kad maitintumės Kristumi, kuris duoda save tiek Žodyje, tiek altoriaus Sakramente, kad su juo supanašėtume. „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“, sako pats Viešpats (Jn 6,56).

Šis veiksmas, Viešpaties duotas savo mokiniams, yra tęsiamas iki pat šios dienos, kunigų ir diakonų tarnystėje, įpareigotų dalinti broliams gyvybės Duoną ir Išganymo Taurę.

Šventosiose Mišiose, sulaužius Duoną, Kristaus Kūną, kunigas ją parodo tikintiesiems, kviesdamas dalyvauti eucharistinėje puotoje. Žinome žodžius, kurie nuskamba nuo šventojo Altoriaus: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes. Laimingi, kurie yra pakviesti į Avinėlio puotą“. Šie žodžiai yra įkvėpti Apreiškimo Jonui eilutės – „Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį“ (Apr 19,19).

Jėzus yra Bažnyčios sužadėtinis ir kviečia ją į vestuves. Tai kvietimas į gilią vidujinę vienybę, į džiaugsmą ir šventumą. Tai kvietimas, kuris džiugina ir tuo pat metu kviečia sąžinės patikrai tikėjimo šviesoje. Jei, viena vertus, matome mus nuo Kristaus šventumo skiriantį atstumą, kita vertus tikime, kad Jo kraujas išlietas už mūsų nuodėmių atleidimą. Tikėdami šio Kraujo gelbstinčia verte, žvelgdami į Dievo Avinėlį ištariame: „Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį ir mano siela pasveiks“. Tai kartojame kiekvienose Mišiose.  

Kai einame, procesijoje, priimti Komunijos link altoriaus, iš tiesų tai Kristus eina mūsų pasitikti ir padaryti panašiais į Jį. Komunija yra susitikimas. Komunija yra keitimasis į tai, ką priimame. Tai savo „Išpažinimuose“ yra taikliai pastebėjęs šv. Augustinas: jei kūnišką maistą mes paverčiame savo kūnu, tai Eucharistinis maistas mus palengva keičia į Jėzų. Kai kunigas, dalijantis Eucharistiją, ištaria „tai Kristaus Kūnas“, mes atsakome „Amen“, pripažindami malonę ir savo įsipareigojimus, kylančius iš tapimo Kristaus Kūnu. Vienijimasis su Kristumi mus traukia iš mūsų egoizmų, atveria ir suvienija su tais, kurie yra viena Jame. Tai yra Komunijos stebuklas: tampame tuo, ką priimame.

Bažnyčia karštai trokšta, kad tikintieji priimtų Viešpaties Kūną tose pat Mišiose konsekruotose ostijose. Eucharistinės puotos ženklas yra pilnesnis, kai Šventoji Komunija priimama abiem pavidalais, tačiau katalikų doktrina moko, kad ir viename pavidale yra priimamas visas Kristus.

Pagal bažnytinį paprotį, tikintysis prisiartina prie Eucharistijos procesiniu būdu ir ją priima pagarbiai stovėdamas arba ant kelių, kaip nuspręsta Vyskupų konferencijos, gaudamas sakramentą į burną arba, kur leidžiama, į rankas, pasirinktinai. Tyla, tyli malda padeda širdyje saugoti priimtą dovaną, gera taip pat sugiedoti psalmę ar pašlovinimo giesmę.

Po Komunijos baigiamojoje Eucharistinės liturgijos maldoje kunigas, visų vardu, vėl kreipiasi į Dievą, dėkodamas, kad buvome pakviesti į jo puotą ir prašydamas, kad mūsų gyvenimas būtų pakeistas to, ką gavome. (Vatikano radijas)

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode