Reklama 2

Penkeri popiežiaus Pranciškaus metai

 

Kovo 13 dieną sukakus penkeriems popiežiaus Pranciškaus pontifikato metams, ne vienas apžvalgininkas atsiminė Šventojo Tėvo interviu vienam Meksikos televizijos kanalui 2015 metų kovo mėnesį, praėjus dvejiems metams nuo jo išrinkimo, 2013 metų kovo 13-ąją.

„Jaučiu, kad mano pontifikatas bus trumpas. Ketveri arba penkeri metai. Galbūt dveji arba treji. Ką gi, dveji jau prabėgo. Tai šiek tiek neapibrėžtas jausmas. (...) jaučiu, kad Dievas mane čia pastatė trumpam, nieko daugiau. Bet tai tik jausmas. Todėl palieku galimybę atvirą“, - tuosyk kalbėjo Pranciškus, kurį šiandien matome energingą ir veiklų, nepaisant 81 metų amžiaus ir suprantamų nuovargio dienų.

Romos Kurijos reforma

Vienas iš uždavinių, kuriems Pranciškus buvo išrinktas, yra jo pirmtako Benedikto XVI pradėtos Romos Kurijos reformos tęsimas. Prie pabaigos artėja „Religinių darbų instituto - IOR“, populiariai, tačiau ne visai tiksliai vadinamo „Vatikano banku“ reforma: buvo patikrinti visi jo klientai, sukurtos naujos procedūros ir priežiūros institucijos, pagal šiandieninius skaidrumo ir patikimumo kriterijus. Religinių darbų institutas, palyginus, yra nedidelė finansinė įstaiga, tačiau jos nepriekaištingas darbas yra svarbus Šventojo Sosto reputacijai.

Kita vertus, Religinių darbų institutas yra tik viena iš daugelio Romos Kurijos institucijų, kurias paliečia pertvarkos. Šių pertvarkų pagrindinis principas yra tai, kad Romos Kurija gimė iš apaštalo Petro įpėdinio tarnystės ir jai turi tarnauti. Jei ji pradėtų tarnauti sau pačiai ar ją sudarantiems žmonėms, ji prarastų savo egzistencinę prasmę. Kitas principas yra šiuolaikinių iššūkių ir laiko ženklų skaitymas, siekiant institucijas organizuoti taip, kad jos galėtų reaguoti į juos: ne viena anksčiau savarankiška institucija buvo sulieta su kitomis. Kurijos reformoje popiežiui padeda anksčiau neegzistavusi Kardinolų taryba (C9). Galiausiai, reforma yra ne vien taisyklių perrašymas, bet, dar pirmiau, Pranciškaus žodžiais tariant, laipsniškas „atsivertimas“ tų, kurie jų laikosi. Be tokio atsivertimo neveiks ir geriausios taisyklės.

Kova prieš nepilnamečių išnaudojimą

Dar viena iš reformos krypčių, kurias atidžiai stebėjo ir tarptautinė žiniasklaida, buvo kova prieš nepilnamečių seksualinį išnaudojimą bažnytinėje aplinkoje ir, plačiau žiūrint, visuomenėje. Tęsiant Benedikto XVI darbą, popiežiaus Pranciškaus pontifikato metu toliau pildomos normos, skirtos skaidriam ir efektyviam seksualinių išnaudojimų atvejų tyrimams, ir, itin svarbu, prevencijai. Šiuo požiūriu galima paminėti Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos įsteigimą 2014 metais arba 2016 metų apaštalinį laišką „Kaip mylinti motina“, kuriame patikslinama, kad vyskupas gali būti atstatydintas tuo atveju, jei nereaguotų ar nepakankamai reaguotų į žalingus veiksmus. Tokių veiksmų pobūdis gali būti „moralinis, dvasinis ar turtinis“, tačiau dokumentas išskiria žalą „nepilnamečiams“ arba „pažeidžiamiems“ asmenims. Kovą prieš nepilnamečių išnaudojimą bažnytinėje aplinkoje galima nusakyti dviem paprastais žodžiais – „informuoti ir formuoti“. Palyginus su situacija prieš keliasdešimt metų, kai išnaudojimų statistika pasiekė piką, šiandieninė padėtis esmingai pasikeitusi, tačiau prieš akis dar ilgas kelias.

Ką Pranciškus kalba visuotinei Bažnyčiai

Palikus Romos Kurijos Reformos temą ir kalbant apie visuotinei Bažnyčiai  skirtas popiežiaus Pranciškaus iniciatyvas, negalima nepaminėti ypatingojo Gailestingumo Jubiliejaus, apie kurį Pranciškus paskelbė lygiai prieš trejus metus: 2015 kovo 13-ąją, Gavėnios metu vadovaudamas atgailos pamaldoms. Jų metų pasakytoje homilijoje Pranciškus išreiškė savo intencijas, su kuriomis skelbia Šventuosius Metus: žadinti sąmoningumą apie gailestingą Dievo meilę, apie tą meilę, kurią Viešpats rodė žmonėms ir perdavė savo mokiniams. Gailestingumo nereikia supriešinti su teisingumu, bet, greičiau, teisingumą suprasti ir taikyti dieviško gailestingumo šviesoje. Visa tai liktų žodžiais, jei netaptų „širdžių“ ir gyvenimo atsivertimu.

Buvimas Jėzaus mokiniais, persiėmusiais Viešpaties gailestinga meile, reiškia, kaip kartoja per visą savo pontifikatą Pranciškus, konkretų dėmesį „periferijoms“, paskutiniesiems, neteisingumo situacijoms.

Šioje perspektyvoje galime atsiminti tokius popiežiaus žingsnius per pastaruosius penkerius metus, kaip nuolatinius kvietimus katalikams ir visiems geros valios žmonėms nelikti abejingiems, neizoliuoti savęs nuo epochinio migracijos iššūkio ir migrantų dramų; kaip enciklikos „Laudato si“ paskelbimą 2015 metais, kurioje apmąstoma žmogaus, žmonijos ir kūrinijos sąveika, konstatuojant, kad, dažnai, mūsų gyvenimo būdas, ekonominiai modeliai, mentalitetas nepakankamai gerbia kūriniją ir veikia griaunančiai; kaip parama „Mortos grupei“, Bažnyčios ir teisėsaugos aljansui prieš prekybą žmonėmis;

Ne ką mažiau svarbu pridurti, kad gailestinga Dievo meilė krikščionių gyvenime, kaip dažnai pakartoja Pranciškus, yra džiaugsmo versmė: ne lengvabūdiško, paremto akių užmerkimu priešais tikrovės skaudulius, bet žinojimo tikėjimo viduje, kad esame Dievo mylimi ir vedami.

Pranciškus ir tarnavimas taikai

Penkerių Pranciškaus pontifikato metų sukakties proga verta prisiminti dar vieną svarbų jo matmenį: pastangas dėl taikos ir žmonių santarvės, kreipiantis ne vien į katalikus, bet ir į kitų religijų išpažinėjus. Šiame kontekste Šventasis Tėvas daugybę kartų vienareikšmiškai atmetė, kaip didį blogį ir Dievo išdavystę, smurto grindimą religiškai. Pagrindinis popiežiaus tarptautinių kelionių tikslas yra sutvirtinti vietines katalikų bendruomenes, tačiau ne vienoje popiežiaus piligrimystėje pagalba taikai ir žmonių sugyvenimui, kreipiantis į musulmonus, budistus ir kitus, buvo tiek pat svarbus siekis. Čia galime prisiminti keliones, tarp kitų, į Šventąją Žemę, Turkiją, Šri Lanką, Bosniją ir Herzegoviną, Kubą, Centrinės Afrikos Respubliką, Gruziją ir Azerbaidžianą, Egiptą, Kolumbiją ir Birmą. Jau buvo planuojama kelionė į karo ir skurdo iškankintą Pietų Sudaną, tačiau ją teko atšaukti.      

Du istoriniai ekumeniniai susitikimai

Popiežiaus Pranciškaus pontifikate taip pat įrašytos dvi istorijoje išliksiančios datos, kurios liečia ekumeninį dialogą: tai daug kam netikėtas 2015 metų susitikimas, Kuboje, su Maskvos ortodoksų patriarchu Kirilu, tai buvo pirmasis Romos Bažnyčios ir Maskvos patriarchato galvos susitikimas istorijoje. Kitas įsimenantis įvykis buvo popiežiaus, liuteronų Bažnyčios vyresniųjų ir kitų protestantų lyderių 2016 spalio susitikimas Lunde, Švedijoje, atgailos pamaldose, bendrai pradedant Reformacijos 500 metų sukakties minėjimus. Vos keleriais metais anksčiau niekas apie tai negalėjo pagalvoti. Tai buvo, viena vertus, praėjusių dešimtmečių dialogo vaisius, antra vertus, žingsnis į kitokių tarpusavio santykių ateitį.

Daugialypė popiežiaus Pranciškaus veikla, daugiabriaunis jo Mokymas taip pat gerai iliustruoja tai, ką reiškia dar viena jo nuolatos pabrėžiama Jėzaus mokinių savybė: jie turi būti, pasak mėgstamo popiežiaus išsireiškimo, „išeinanti Bažnyčia“, nebijant išsitepti ar susibraižyti kelyje.

Pranciškaus pontifikato kritika

Žinoma, netrūksta ir kritikos popiežiaus Pranciškaus pontifikatui. Ši kritika yra įvairios prigimties. Yra nuogąstaujančių, kad Pranciškaus mokyme tirpsta doktrininis aiškumas kai kuriais klausimais, pavyzdžiui, apie santuokos sakramentą; kad kova prieš nepilnamečių išnaudojimą yra per lėta; kad popiežiaus pasisakymai dėl migrantų reiškia, praktikoje, nepakeliamą finansinę naštą visuomenėms, pavojingą jų socialinį išbalansavimą ir tapatybės praradimą; kad trūksta konkrečių veiksmų prieš maskulinizmą Bažnyčioje, įvardyto paties Pranciškaus, ir pan.

Artimiausias popiežiaus bendradarbis kardinolas Pietro Parolin, Popiežiaus valstybės sekretorius, penktųjų Pranciškaus išrinkimo metų proga duotame interviu, konstatavo, kad visi popiežiai susilaukia kritikos ir tai normalus faktas. Tačiau po to reikia skirti piktą, agresyvią kritiką nuo konstruktyvios. Pirmoji yra dalis „erškėčių vainiko“, kurį tenka nešti popiežiui ir kitiems atsakingiesiems Bažnyčioje. Dėl piktos kritikos „nieko negalima padaryti, - sakė kardinolas. - Manau, kad ji niekada neišseks, jos visada bus“. Tuo tarpu, pasak jo, konstruktyvi kritika, gimstanti meilėje ir siekianti bendrystės Bažnyčioje, verta dėmesio, nes gali patobulinti ir pagerinti tarnystę Bažnyčioje, neišskliaudžiant popiežiaus Mokymo ir iniciatyvų dėl visos Bažnyčios. (Vatikano radijas)

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode