Reklama 2

Bažnyčia apie Teofilių galės papasakoti tik savimi

 

Palaimintojo Teofiliaus Matulionio fondo kūrėjai visuomenei nori visapusiškai ir patraukliai pristatyti vyskupo asmenybę – svarstoma steigti jo muziejų, leisti knygas su jo paties laiškais, fotografijomis, kurti dokumentinį filmą. Veiklų, įprasminančių Teofiliaus Matulionio įamžinimą, žadama ir daugiau: paskaitų, parodų, koncertų, aukcionų, radijo ir televizijos laidų, spektaklių, kino filmų.

Vienas iš fondo steigėjų, žurnalistas Vaidotas ŽUKAS teigia, kad parodyti įdomiai ir gyvai Teofiliaus asmenybę yra visos sąlygos, tačiau įžvelgia ir problemą: „Ar mūsų krikščioniškai bendruomenei ir konkrečiai katalikams reikia tokių reiškinių kaip šventieji ir palaimintieji? Kartais atrodo, kad beatifikacijos – sau, o mūsų žmonės – sau. Jeigu katalikai mėgsta šiltai, patogiai gyventi ir žiūrėti „Duokim garo“, tu su jokiomis patraukliausiomis ekspozicijomis jų neatsivarysi.“

Palaimintojo Teofiliaus Matulionio labdaros ir paramos fondo steigėjai, tarp kurių esate ir Jūs, nori visapusiškai pristatyti visuomenei vyskupo kankinio asmenybę. Idėjų, kaip tai padaryti – daugybė. Esminis klausimas – kaip palaimintojo Teofiliaus Matulionio atminimą šiais laikais parodyti patraukliai, įdomiai ir gyvai?

Dauguma mūsų fondo žmonių yra kultūros, visuomenės, žiniasklaidos atstovai, turintys krikščioniškos ir kūrybinės patirties. Parodyti patraukliai, įdomiai ir gyvai Teofiliaus asmenybę yra visos sąlygos, nes skaitmeninome nuolat papildomus archyvus – nuotraukas, laiškus, anų laikų straipsnius. Taip pat mūsų aplinkoje saugomi relikviniai vyskupo daiktai. Visa tai palaimintojo giminaičiai iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos pažadėjo duoti į Teofiliaus tėviškėje Alantoje kuriamą muziejų.

Bet svarbiau yra kas kita – ar mūsų krikščioniškai bendruomenei ir konkrečiai katalikams reikia tokių reiškinių kaip šventieji ir palaimintieji? Kartais atrodo, kad beatifikacijos – sau, o mūsų žmonės – sau. Jeigu katalikai mėgsta šiltai, patogiai gyventi ir žiūrėti „Duokim garo“, tu su jokiomis patraukliausiomis ekspozicijomis jų neatsivarysi.

Alantos dvaro galerijoje pusmetį veikė palaimintojo Teofiliaus ekspozicija – išdidintos archyvinės nuotraukos, relikviniai daiktai, reti maldų liudijimai, laiškų originalai iš Oršos, Vladimiro kalėjimų ir pan. Žiūrovų nuolat buvo daug, perėjo keli tūkstančiai, bet tai dažniausiai buvo šiaip svečiai, smalsūs žiūrovai, šeimos iš kitų miestų, užsienio. Galerija veda nuolatinę apskaitą – apsilankė tik kelios parapijų grupės: Birštono, Kaišiadorių, dar porą. Kai gretimos Videniškių parapijos „Carito“ vadovės paklausiau, ar buvo palaimintojo ekspozicijoje, ji pasakė nežinanti, kad tokia veikia.

Gerai, tai smulkmena. Bet imkime valstybės, netgi tarptautinį lygį. Kai 2016-ųjų pabaigoje iš Vatikano atėjo žinia apie būsimą Teofiliaus beatifikaciją, pažiūrėjau, kaip vyskupo kankinio gimtųjų vietų – Skiemonių ir Alantos parapijų bei Panevėžio vyskupijos – interneto svetainės ruošiasi šiam įvykiui. Deja, ten Teofilius Matulionis nebuvo net paminėtas. Kukliai pranešiau Panevėžio kurijai, paprašiau, kad pataisytų, papildytų. Praėjo metai – pažiūrėkite, iki šiol ten nieko nėra. Prie rubrikos „Istorija“, „Iškilūs žmonės“ yra Brazdžionis, Maironis, Strazdas ir Paltarokas, bet Teofiliaus Matulionio – nė kvapo.

Pasaulis kartais iš Bažnyčios juokiasi kaip iš atsilikėlių, gyvenančių imitacijų pasaulyje. Deja, Lietuvoje per dažnai tai būna tiesa. Nors visuotinė Bažnyčia eina išvien su šiuolaikine kultūra, mokslu, žiniasklaida, evangelinėmis interneto galimybėmis.

Prieš pačias Vasario 16-osios šventes Lietuvoje nubangavo žinia iš Gyventojų genocido ir rezistencijos centro. Kaip vertinate skandalą dėl Vincento Sladkevičiaus, Sauliaus Sondeckio, Donato Banionio ir kitų KGB istorijų?

Dar pridurkime iš sąrašo Liudviką Povilonį, Telšių vyskupą Petrą Maželį, Panevėžio vyskupą Povilą Bakšį. Genocido centro pateikti duomenys verčia sudrebėti. Tai yra lyg priartėjusi eschatologija.

Svarbiausia – ar ten nėra falsifikato, ar žmonių parašai ir jų bylos yra tikros? Jeigu tai pačios KGB palikta antis, apgaulė, tada gerai, ekspertai nustatys. Bet jeigu signatūros tikros, daug kas keičiasi, nepaisant, daug ar mažai tarnavo, pranešinėjo, skundė.

Čia yra didžioji mistika – Faustas, Didysis inkvizitorius. Velniui reikia, kad tu jam bent nusilenktum. Po to gali daryti, ką nori – vaikus auginti, karjerėlę padaryti, kažką sukurti – bet dūšią jau esi pardavęs. Juk mes einame pas juos išpažinties, gramdome sąžines.

Jei prisimenate, Atgimimo metais „Šiaurės Atėnuose“ apie saugumiečiams padėtą parašą buvo pranešęs rašytojas Romualdas Granauskas, atsiprašė. Ar kas nors po to jam priekaištavo? Ne! Žmonės, visuomenė suprato, atleido. Manau, Dievas – taip pat.

Jeigu S. Sondeckis ir D. Banionis – vieši žmonės – taip pat laiku būtų pasisakę, atsiprašę – niekas dabar į jų atminimą ir talentus pirštais nerodytų, ir jų karjera nebūtų užtemdyta. „Oi oi, norėjome į užsienį išvažiuoti“, – čia vėl ta pati didžioji mistika. Vieni vežami į kalėjimus, Sibiro tremtis, lūžta šeimos, likimai, sveikatos, o Tarybų Lietuvos talentai ima valstybės apdovanojimus, premijas, važiuoja į gastroles, geras turistines keliones.

Perskaičiau visas 1669 Genocido centro istorikų skelbiamas pavardes. Radau daugiau žinomų žmonių, kunigų. Apie Telšių vyskupą P. Maželį yra tiesiog siaubinga agentūrinė byla, išdavinėjo okupantams savo kunigus! Popiežius Pranciškus siūlė dažniau skaityti Dantės „Dieviškąją komediją“. Ten Pragare daug garbingų personų.

Viso to akivaizdoje palaimintasis Teofilius dar labiau išryškėja kaip neprisitaikymo simbolis.

Būtent. Dabartiniam žmogui, ypač bręstančiam laisvos Lietuvos jaunimui, reikia tokių teofiliškų kolonų, ant kurių galima būtų statyti atvirą, pilietišką ir patriotišką Lietuvą – nekorumpuotą, nepataikūnišką.

Viena reikšmingiausių vyskupo Teofiliaus Matulionio savybių, apie kurią kalbėti aktualu dabar, minint valstybės atkūrimo šimtmetį, o gal ir artėjant popiežiaus Pranciškaus vizitui – jo nonkonformizmas, derantis su žmogiška atjauta. Besąlygiška ištikimybė savo principams, priešinimasis režimo gniaužtams ir kartu – nepaprastas jautrumas. Kaip, Jūsų nuomone, Lietuvos Bažnyčia apie šios asmenybės reikšmingumą turėtų pasakoti XXI amžiaus žmonėms?

Pirmiausia kunigai ir vyskupai turi patys visapusiškai lavintis, domėtis visu tuo, kuo gyvena normalūs žmonės: istorija, kultūra, šeimų reikalais, vaikais. Neseniai per Vasario 16-osios renginius Vilniaus filharmonijoje klausėmės Ludwigo van Beethoveno Iškilmingų Mišių (Missa Solemnis). Dieviškai giedojo Viktorija Miškūnaitė, Petro Bingelio Kauno choras. Dairiausi seminaristų, vyskupų, kunigų. Laimė, pamačiau vieną Vilniaus dominikoną.

Mokiausi meno, žinau senųjų meistrų ir modernistų išraiškos principus. Klauskime – kokiais meno pavidalais kalba žmonėms šiuolaikinė Lietuvos Bažnyčia? Deja, dažniausiai – savamokslių liaudies menu arba bažnytinėmis imitacijomis. Net dovanų į Vatikaną vežami dabartinių liaudies meistrų drožti Rūpintojėliai.

Teofiliaus Matulionio tėviškėje Kudoriškyje atidarytas trišãkis kryžius-paminklas. Atrodo, kad iš užsakovų ir meistrelių kažkas atėmė estetinį suvokimą, kurį anksčiau turėjo kiekviena audėja. Lyg tyčia kaip kontrastas visai šalia naujojo Kudoriškių panteono stovi anksčiau atstatytas puikus, saikingas, gerų proporcijų aukštaitiškas kryžius.

Bet palikime meną. Klausiate, kaip mūsų Bažnyčios žmonės turėtų prakalbėti apie Teofilių. Nuo sovietmečio įpratome, kad esame mes ir yra jie – tokia nepataisoma ir nepaneigiama luomų nelygybė. Bažnyčia apie Teofilių galės papasakoti tik savimi – jeigu ji nepasikeis, niekas jos ponišku pasakojimu netikės. Nes tai bus miesčioniškas, bet ne krikščioniškas, ne apaštalinis pasakojimas.

Pabandykime įsivaizduoti, kad prie altoriaus stovi iš tiesų tikintis, neturtingas, bet žmonėms atsidavęs kunigas. Tokio kunigo skaitomas Šv. Raštas, Kristaus kančios istorija ir egzegezė veiktų tiesiogiai, tikrai, neapsimestinai. Neseniai Pelenų dieną kunigas Juozapas Minderis žmonėms pasakė: „Esu jūsų tarnas“, ir to pakako tikram, gavėniškam dvasininko santykiui su liturgijos dalyviais.

Kartą sovietmečiu su vyskupais iškilo reikalų. Dirbtuvėje apsilankė Liudvikas Povilonis, Juozapas Preikšas, prelatas Antanas Bitvinskas. Jie atvyko... balta volga. Kas okupacijos laikais galėjo gauti paskyrimą ir nusipirkti šitokias volgas – tik bažnytinė ir sportinė nomenklatūra.

Atrodo, tai šalutinis veiksnys, bet kunigų automobiliai ir šiais laikais tapo iškalbingu ženklu, ypač provincijos miesteliuose, kur pagrindinis normalių žmonių automobilis yra panešiota audi. Lietuvoje visi žino, kad kunigas Sigitas Sudentas jau kelintą kartą sudaužo brangią teslą. Alantos gimnazistų per išleistuves paklausiau: „Kodėl nepakvietėte klebono?“ Jie atsakė: „O kas jis toks?“

Bet yra ir gerų, puikių krikščioniškų pavyzdžių. Pavyzdžiui, Punsko parapija, kur visus paslaugų pinigus, aukas ir kitus patarnavimus parapijos interneto svetainė skelbia beveik kasdien. Vietos lenkai ir lietuviai mato, kad su jų lėšomis elgiamasi skaidriai, viešai, ir tokiems kunigams žmonės jaučia pagarbą, tokiais pasitikima.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode