Piemenys nusiskubino į Betliejų ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip buvo jiems paskelbta. Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose. (Lk 2, 16–21)
ARČIAU DIEVO
Praėjus aštuonioms dienoms po Kalėdų Bažnyčia dar kartą Mišių metu mums siūlo apmąstyti tos šventos nakties įvykius. Iš tiesų, nežiūrint pirmo įspūdžio, Kalėdas suprasti nėra lengva, tik palaipsniui, labai lėtai mes įsisąmoniname, koks nepaprastas įvykis, kokia laimė aplankė tą naktį pasaulį. Viešpaties gimimas susijęs su savotiška painiava: paslaptingi balsai, skelbiantys džiugią žinią ir pasakojantys neįtikėtinus dalykus, angelai ir pabrėžiamas neturtas, šviesi nuojauta ir tramdoma baimė. Atrodytų, iš nuostabos reiktų prasitrinti akis: Mesijas, Dievo siųstasis ir keli vystyklai bei gyvulių ėdžios… Kai kas eina ieškoti Jo į karaliaus rūmus, tačiau ten nieko neranda…
„Visi, kurie tai girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu“… Štai kur slypi svarbiausia Kalėdų šventės paslaptis: atrasti tikėjimo nuostabumą, leisti, kad mus sužavėtų Viešpaties žodis, dar kartą susimąstyti apie prakartėlę ir kryžių, Dievo, nužengusio iš dangaus ir užžengusio į kančios sostą, slėpinį.
Krikščionis, žengdamas per Naujų Metų slenkstį turi pamiršti šias dienas lydintį triukšmą: dovanas, fejerverkus, sveikinimus, vienas kitam siunčiamas vienodas žinutes, kad išsaugotų tai, kas iš tiesų turi vertę: sugebėjimą stebėtis nepalaužiamu Dievo pasitikėjimu žmogaus gera valia, Jo įžengimu į mūsų didingą ir drauge barbarišką istoriją, o labiausiai tuo, kad Dievas savo kelią į pasaulį pradeda nuo pačių menkiausių.
Mums dera pasimokyti iš Marijos, kuri „dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“. Juk „svarstyti širdyje“ – tai aukščiausia išmintis, leidžianti susieti mintis ir meilę, rasti ryšį tarp Dievo didybės ir žmogiško silpnumo. Tik širdies išmintis leidžia suderinti angelų giesmę ir prakartėlės skurdą.
Kalėdų suvokimo mes mokomės ir iš piemenų, kurie, nesitverdami iš džiaugsmo, bėga pagarbinti To, apie kurį daugiau nieko nežino, ir grįžta, visiems liudydami gimusią Meilę.
Pirmasis šios šventės Mišių skaitinys prasideda tokiais žodžiais: „Viešpats kalbėjo į Mozę: „Pasakyk Aaronui ir jojo sūnums: štai kaip jūs laiminsite izraelitus“. Dievas nori, kad mes išmoktume laiminti: žmones ir istoriją, dangaus mėlynę ir metų tėkmę, žmogaus širdį ir Dievo veidą žmoguje. Juk nemokėdamas laiminti žmogus niekuomet negali būti laimingas.
Juk laiminti – tai šauktis dangaus galybės, kad padėtų klestėti gyvybei, kad mes suprastume, ką reiškia išėjimas ir prisikėlimas. Laimindami mes mokomės ieškoti ir atrasti, šlovinti gėrį, esantį mūsų broliuose ir seseryse. Dievas ateina, kaip šviesa, Jo galia yra ne sostai ir įstatymai, bet tiesa ir teisingumu spindintis Veidas.
Ir viskas prasideda nuo silpno Kūdikio… Pirmoji metų diena…
(Mons. Adolfas Grušas)
