Parama dėkojame




Pyktis ant Dievo: „Kodėl iš manęs atėmei brangiausia?“

Jei tikime į Dievą, šis klausimas gali nuskambėti šventvagiškai. Taip galvoti – gal, kur nuo to dėsies... Bet ištarti?! Kaip galima pykti ant To, kuris, kaip rašoma šventose ir dvasingose knygose (ir todėl mūsų protas gerai tai žino), yra tobula Meilė, nuo kurio malonės visiškai priklausome? Tačiau jei turime drąsos, o gal esame pakankamai (ir palaimintai) nusilpę ir nebepajėgiame slėptis nuo savo jausmų, veikiausiai tokį pyktį ar priekaištą įžvelgiame buvus ar esant. Uoliai stengtis nepykti ant Dievo, kitaip sakant – to pykčio nepripažinti ir neišreikšti nėra tas pats, kas jo neturėti. Šiam jausmui rastis yra daugybė priežasčių, šiuo atveju mums svarbios tos, kurios susijusios su skyrybų išgyvenimais.

Mūsų širdgėla

Štai keletas dažniausiai išėjimo iš skyrybų krizės grupėse girdėtos širdgėlos pavyzdžių:

iki šiol maniau, kad Dievas yra geriausias, patikimiausias ir ištikimiausias Asmuo mano gyvenime, bet jei Jis atėmė iš manęs visa, ką labiausiai branginau, ir leido man patirti tokią kančią, – arba Jis toks nėra, arba mane nepakankamai myli;

Dievas yra baudėjas, ir aš Jam neįtikau, nors nežinau, kuo. Jo bausmės man pernelyg didelės, aš traukiuosi nuo jų ir sykiu – nuo Jo;

skyrybų įvykis man parodė, jog aš nesu verta (-s) nei žmogaus, nei Dievo meilės. Atsitraukiu ir lieku viena (-s), kad neskaudinčiau savęs tuščiomis viltimis;

jei esu krikščionis ar tiesiog padorus žmogus, žinau, jog pyktis – „negražus“, taisytinas ar net baustinas jausmas. Pykstu ant Dievo. Vadinasi, esu dar blogesnis, nei apie save galvojau, esu labai kaltas, taigi dar labiau vertas bausmės;

„tavo“ Bažnyčia – tik išrinktiesiems, ten nėra vietos tokiems nevykėliams (silpniems, kaltiems, pralaimėjusiems...) kaip aš, todėl dingstu iš čia, – džiaukitės savo „tobulumu“ be manęs.

Tęskite...

Dabar nekalbėsime apie ydingus Dievo įvaizdžius ir skyrybų skausmo dažnai vis dar nemokančias arba nenorinčias priimti bažnytines bendruomenes. Pakaks priminti, jog santykis su Dievu yra santykis, o ne tam tikrų taisyklių laikymosi pratybos. Taigi, kaip ir kiekviename santykyje, jame gali būti pakilimų ir nuosmukių. Kaip ir tarpžmogiškuose santykiuose, čia svarbiausia neskubėti padėti taško – net ir ištikus tokiam sunkiam išbandymui. Būtų labai apmaudu, jei sutuoktinių skyrybos virstų dar vienomis – skyrybomis su Dievu.

Nemokėkite atsitraukimo kainos

Mūsų viduje nuskandintas ir nejudinamas akmuo, kurio vardas „pyktis ant Dievo“, paprastai yra itin sunkus ir gali būti pražūtingas, nes ilgainiui mus tarsi įtraukia į jį supantį maišto, skepsio, negebėjimo niekuo iki galo pasitikėti, liūdesio, rezignacijos, kylančios iš „esminio nepaguodžiamumo“, šaltį. Liūdesys ir rezignacija pamažu gali tapti pamatine mūsų būsena, it kokia vidine mūsų „dargana“, trukdančia prasiskverbti gyvenimo džiaugsmui ir vilčiai. Tokie žmonės gali būti uolūs krikščionys, atlikti visas būtinas priedermes, tačiau jų akys nešviečia... Jų gyvenimo nelydi džiaugsmingo prisikėlimo ženklai, tiksliau – jų jie nemato, nes netiki, kad tai priklauso jiems, jei nekalbėsime apie visiško nusigręžimo ar atsiskyrimo atvejus, kai pasirenkama tarsi keršyti Dievui ir, žinoma, bausti save. Nėra tekę matyti daug tokių pasirinkimų, bet tie, kuriuos mačiau, pribloškė. Neprasiskyrė dangus ir neprasivėrė žemė, kad prarytų „nusidėjėlį“. Tik žmogaus gyvenimas tapo plokščias, sausas, smulkus, egoistiškas, nuobodus ir savitikslis, pilnas varginančių pastangų ir „horizontalios“ kovos už savo būvį. Kai iš mūsų gyvenimo prapuola vertikalė, jis nė truputėlio nebekvepia dangumi – vien sunkia žeme.

Kaip to išvengti?

Kas atsitinka mūsų santykiuose, kai juose atsiranda piktų nutylėjimų, nenuoširdaus meilumo, neišsakytų priekaištų? Jei nieko nekeičiame, jie pamažu apmiršta, nebeteikia džiaugsmo. O jei kam nors pasakome „aš pykstu“, kitas turi galimybę atsiprašyti, pasiaiškinti, atitaisyti klaidą, pažadėti taip nebesielgti... Gal ir Dievas visai norėtų tokią teisę turėti? Susipykote su Juo? Tai ir elkitės kaip pykstantys, tačiau ryšį tebebranginantys žmonės, nesistenkite vaidinti, jog yra kitaip – tikrai nepadės. Jei jūs šiuo metu esate „karo būvyje“, juk negalite apsieiti be ginklų. Derėkitės, priekaištaukite, maištaukite, barkitės, skųskitės Jam ir tiems, kas jūsų pyktį supras ir padės iš jo išsivaduoti (dvasios vadovas, dvasininkas ar šiuose reikaluose patyręs bičiulis), tačiau palikite vietos susitaikymui. Būkite tikri – jei susirėmimas bus sąžiningas, jūsų „priešas“ jus apdovanos pergale, kuri ne tik išgydys jūsų abipusį santykį – veikiausiai ir jūsų sudaužytą širdį. Jis pats jums atskleis jūsų pykčio paslaptį ir parodys jo šaknį bei kryptį, daug ką atvers ir daug ką „uždengs“ savo gailestingumu.

Maža to, jūsų ir Dievo santykis grūdinsis, augs, jame rasis vis daugiau pasitikėjimo. Ar ne taip atsitinka, kai pagaliau išmokstame pyktis ir su žmonėmis – kaip suaugėliai, nebe kaip nuoskaudų įaudrinti vaikai? Pyktis ant Dievo gali virsti labai svarbaus ir gydančio pažinimo džiaugsmu, jei nebijosite atvirai kelti klausimų ir ieškoti į juos atsakymų. Drauge su Dievu, ne atstu nuo Jo. Ir, juk žinote, Jis niekada neatsakys taip, kad jums reiktų jaustis dar labiau kaltiems ar dar labiau nuviltiems, ar dar labiau vienišiems nei iki tol... Nors pasakys tiesą, ir nebūtinai malonią, taip pat ir apie jus, jums taps šviesu ir gera. Ir taip po mažą žingsnelį išvaduos jus iš šio slegiančio jausmo. Tokie Jo meilės paradoksai. Mes ant Jo pykstame, o Jis mus gydo. Bet mes turime išdrįsti Jam tai atskleisti.

Nebijokite susipykti, bijokite nesusitaikyti

Ne kartą yra tekę matyti, kokią apvalančią jausmų audrą atlaiko tie, kurie pagaliau išdrįsta pripažinti ilgai slėptą pyktį ant Dievo. Pratrūksta ilgai kalėjusi įskaudinto vaiko, užgniaužusio savo skriaudą, iškentusio neteisybę (juk kartais taip jaučiamės?) rauda. Tai nuostabi akimirka, nes ji gydo ir laisvina mūsų esatį. Patikėkite, Dievas šios akimirkos labai laukia. Juk žinote – Jis mato mūsų širdis. Taigi, jei ką slepiate – slepiate nuo savęs, ne nuo Jo.

Todėl nebijokite susipykti, bijokite nesusitaikyti. Kalbėkitės su Dievu apie viską, taigi – ir apie savo pyktį Jam, jei tokį jaučiate. Užduokite Jam keblių klausimų. Ginčykitės. Raudokite. Verkite priekaišto ir susitaikinimo ašaromis. Ir... drąsiai užimkite jums skirtą vietą Bažnyčios bendruomenėje, ieškokite ten pagalbos, nes ji priklauso ir jums, ir jūsų vaikams, nestovėkite eilėje už šventovės vartų it elgetos.

Vienatvė, kurią tenka išgyventi, susipykus su brangiu žmogumi, yra sunki. Tačiau vienatvė, kurią tenka išgyventi susipykus su Dievu, yra nepakeliama. Šis atsiskyrimas, kad ir koks jis būtų – visiškas ar dalinis, yra lėta ir šalta dangaus, esančio mumyse, mirtis. Net ir tiems, kas nelaiko savęs tikinčiais, tačiau neneigia Dievo buvimo fakto. Tegul jums niekada neteks tuo įsitikinti.

Elvyra Kučinskaitė

Artuma logotipas 

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode