Parama dėkojame




Sprogimas

Kryžiaus kelias – daug daugiau nei nekaltai pasmerkto mirti atminimas

Didžiojo Penktadienio apeigos, transliuojamos per televiziją, minioms pasaulyje suteikia galimybę prisiliesti prie krikščioniško tikėjimo širdies: Kristaus kryžiaus, „papiktinimo žydams ir kvailybės graikams“, kaip sako šv. Paulius, tačiau atrandant Dievo išmintį, kuri viršija kiekviena žmogišką išmintį, - sakė Anne Marie Pelletier, teologė, biblistė, šiemetinių Kryžiaus kelio prie Koliziejaus mąstymų autorė, kurią kalbino katalikų žinių agentūra „Zenit“.

Pasak jos, visi, artimi ar tolimi, tikintys ar Kristaus nepažįstantys, tą vakarą prisijungs prie, atsitiktinai ar pasirinktinai, prie popiežiaus Pranciškaus ir Bažnyčios maldos, atsidurs prieš šią tikrovę, kurią išpažįstame ir kuri liečia žmoniją, laukiančią paskutiniojo įvykio.

Kryžiaus kelio žinia galimai tinka visam pasauliui. Bet tai reiškia, kad, galimai, gali būti suprasta dviprasmiškai. Paskutinės Jėzaus gyvenimo valandos labai panašios į tą „blogio banalumą“, kurį kasdien stebime prievartos, melo, persekiojimo, trėmimų ir žudynių apgaubtame pasaulyje. Pasakykime tiesą – jei Jėzuje matome tik nekaltai pasmerktąjį mirti, jis yra dalis nesibaigiančio aukų istorijoje sąrašo ir jo kančios atmintis negali mums padėti. Tai, kas šiomis dienomis vyko Sirijoje yra daugiau, nei pakanka, kad primintų, jog žmogaus žiaurumas yra praraja be dugno.

Jėzaus mirties atminimas skirtingas tuo, kad jame galime atpažinti ir atrasti paslėptą tiesą, kad šioje mirtyje stebėtinai veikė gyvybės galia, kuri yra Dievo pergalė prieš mūsų pasaulio ir mūsų širdies mirties galias. Yra svarbu atpažinti save pačius Tame, kuris buvo pasmerktas, sužalotas ir paliktas mirti ant kryžiaus. Pripažinti, kad pats Dievas, savo Sūnuje, atėjo išgyventi mūsų tamsybių už mus, kad mus išvestų iš jų.

Man patinka sakyti, - tęsė Pelletier, - kad Kančios metu Dievas, Jėzuje, yra ten, kur neturėtų būti. Ar, toliau plėtojant paradoksą, kad yra ten, kur jo nėra – centre viso to, ko nepriima: mūsų prievartos, neapykantos, suluošinimo tokio žmogaus, koks buvo Dievo sukurtas ir norėtas.

Kitas paradoksas: galime eiti savo keliu ir to visai nesuvokti. Tai matome savo amžininkuose, tarp kurių bus daug tokių, kurie šventąsias dienas išgyvens visiškame abejingume. Kaip ir didžioji dalis tų, kurie sutiko Jėzų pakeliui į Golgotą. Bet ne visi: Evangelija pasakoja apie romėnų šimtininką, apie kitą kalinį, kurie pašlovina Jėzų.

Esminga, kad krikščionys nesusiaurintų kryžiaus žinios iki nepasiekiamo beviltiško skausmo. Turime pakartoti, kad Jėzus neatėjo tarp žmonių mirti, tačiau gyventi ir tam, kad žmonijos gyvenime dalyvautų Dievas, kuris nužudė nuodėmę ir visas jos formas. Turime saugotis nesveikos minties apie kančią, pavojingai aukštinančią Tėvo kerštą, kuriam reikia Sūnaus kraujo, patvirtinant, jog esame blogio bendrininkai. Tai daug rūpesčių kelianti dvasinė problema. Svarbu atsiminti, kad Jėzus iki paskutinės akimirkos gyveno meile. (Vatikano radijas)

Nuotrauka: Kryžiaus kelio stotis - ANSA

 

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode