Parama dėkojame




Sprogimas

Nuotrupos. Kardinolo Audrio Juozo Bačkio 80-mečio proga

Apie Jo Eminenciją daug prikalbėta – ir gera, ir bloga, kalbėta rūmuose (liaudiškai „palociuose“) ir tvarteliuose, paplonintu balsu ir sensacingomis antraštėmis pirmuosiuose puslapiuose. Iš tiesų Nepriklausomos Lietuvos scenoje jis negali likti nepastebėtas, ir ne tik valstybiniu ir katalikų bend­ruomenės lygiu, bet pirmiausia ir kaip asmuo, savo pavyzdžiu liudijęs ištikimybės Bažnyčiai ir žmogui nuostatas.

Ir šis punktyras – ne apie didžius darbus, įtakas ir svorį. Nekeliu tikslo įvertinti J. Em. veiklos aprėpties ir rezultatų. Labiau noriu pasidalinti keliais įspūdžiais, koks jis atrodo, kuo dalinasi, kas jam rūpi kasdien, kai sėdi prie stalo, kūrena židinį, namų šurmuly ar tyloj.

Maldos žmogus

Atsimenu Vilniaus kurijos girgždančias grindis, ypač ilguose koridoriuose ir pereinamose salėse. Girkšt-girkšt, – priklausomai nuo to, kas jomis praliuoksi ar pratrepsi. Vakarais girgždėjimas beveik virsdavo atpažįstama savito ritmo melodija, kuri atliepė ramius per rankas rožinio karoliukus leidžiančio anuometinio Vilniaus arkivyskupo žingsnius. Dabar geru oru, ypač vasarą, stabteldamas pašvilpiniuoti varnėnui, J. Em. rožinio ratus suka sode. Melstis jam įprasta, kasdieniška.

1992 m. grįžęs į Tėvynę užimti svarbių pareigų, naujasis Vilniaus arkivyskupas apsigyveno Šv. Mikalojaus parapijos klebonijoje. Arkivyskupas turėjo tris kambarėlius: raštinę, miegamąjį ir salonėlį. Netrukus jį aplankė viena iš Motinos Teresės seserų pasitarti dėl Meilės misionierių įsikūrimo Vilniuje. (Kardinolas to asmeniškai buvo prašęs Motinos Teresės ir ji pažadėjusi.) Sesuo apsidairiusi po arkivyskupo butą ir paklaususi: „O kur čia gyvena Jėzus?“ Arkivyskupas atsakęs neturįs koplyčios, reikią eiti į bažnyčią. Sesuo nustebusi: „Kaip tu gali gyventi be Jėzaus?“ Po savaitės ji grįžo po pažastimi nešdama mažą tabernakulį. Įteikė jį arkivyskupui tardama: „Jėzus nori gyventi su tavimi“. Taip salonėlis virto koplytėle, svarbiausia namų vieta.

Seserys pasakoja, kad nešant arkivyskupijos naštą, ypač tais momentais, kai tekdavo ieškoti sūraus sprendimo, J. Em. melsdavosi – koplyčioj, užsidaręs duris, suklupęs, dažnai užsidengęs veidą rankomis. Reto gyvenime įsikuria sveikas nuoseklumas: pirmiausia melstis, paskui galvoti, ką daryti, ir tik tada veikti.

Šiandien vos tik pasitaiko koks nors svečias, J. Em. džiūgauja, kad gyvena vienuolyne, nes... čia gali melstis. Kasdien švenčiamos Mišios, liturginės valandos, adoracija, – tai, kas įprasta ir būtina, kas įšaknija ir įprasmina, teikia jėgų, tačiau svarbiausia, kad malda suartina su Kristumi.

Per vienas rekolekcijas J. Em. pasakojo, kaip ir kiek Kristus meldėsi, ir sakė, kad kai neturime jėgų melstis, kai nesiseka, kai jaučiamės netenką vilties, galime leistis, kad Jis melstųsi mumyse tarsi būtume mažučiai tabernakuliai. Taip paslėptas gyvenimas išsilieja sraunia upe. „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10).

Dosnumas mažutėliams

Kažkada paklausėme, kur jis jaučiasi geriausiai, kur jam visada smagu grįžti. Atsakymas buvo netikėtas: su Tikėjimo ir šviesos bendruomene, su proto negalią turinčiaismažutėliais ir jų šeimomis. Manau, dažnam mūsų trūksta patirties, supratimo ir empatijos, kad bent iš dalies galėtume suvokti ar bent apytikriai apčiuopti šeimos, auginančios vaiką, kartais ir kelis vaikus su negalia, tikrovę: pažeminimą, gėdą, atmetimą ir retus kaip trupiniai nuo stalo – džiaugsmą, meilę, guodžiantį praeivio žvilgsnį, pagalbos ranką.

1991 m., dar iki Bačkiui tampant Vilniaus arkivyskupu, keletas žmonių, paraginti Jeano Vanier, ėmė svajoti Lietuvoje įkurti ir auginti Tikėjimo ir šviesos bendruomenę, kuri kaip tik tais metais Prancūzijoje šventė savo dvidešimtmetį. Šventinėje piligrimystėje į Lurdą tais metais apsilankė kelios šeimos iš Lietuvos.

1992 m., vos aptilus ingreso fanfaroms, naujasis Vilniaus arkivyskupas tapo šios besikuriančios bendruomenės pirmuoju kapelionu ir globėju. Tikėjimo ir šviesos bendruomenės nariai negyvena kartu, tačiau ištikimai stengiasi susitikti kartą per mėnesį. Šeimų nariai, bičiuliai (taip vadinami proto negalią turintys žmonės) ir draugai susibūrę dalijasi sunkumais ir lūkesčiais, išmintimi, išmanymu ir asmenine pagalba rūpinantis proto negalią turinčiais vaikais ar sprendžiant kasdienes problemas, kartu švenčia, šoka, džiaugiasi, šlovina, laimina, meldžiasi, dalyvauja Eucharistijoje. Ir šiandien, net kai jėgos mąžta, kardinolas tebeskuba pas juos.

Dabar bendruomenės buriasi Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Marijampolėje, Šiauliuose. Ir visoje Lietuvoje nėra tokio bičiulio, kuris nepažinotų kardinolo, jam draugiškai nemojuotų, nedžiūgautų jį sutikęs, nepultų su juo sveikintis, pasakotis savo džiaugsmų ar vargų ir apsikabinti. Kodėl? Nes kardinolas duoda tai, kas geriausia: kaip kapelionas, kunigas duoda Jėzų, kaip žmogus, asmuo nepasitaupydamas dovanoja pats save.

Silpnieji, mažutėliai gali pas jį ateiti, ir jis eina pas juos.

Tokie pat mažutėliai Betzatos bend­ruomenėje, Motinos ir vaiko centre, priklausomų asmenų bendruomenėje Aš esu (kardinolas ne kartą primygtinai sakė: „Jie – mano draugai“). Tokie pat mažutėliai renkasi pas Motinos Teresės seseris – pavalgyti, o kardinolas jiems aukoja Mišias ir paskui patarnauja. Daug tų mažutėlių, ir visi – jo draugai, orūs, kilnūs Dievo vaikai.

Dvasinėse pratybose Eik į savo kambarėlį apmąstymui pateikiamas toks pasakojimas. Kartą elgeta kelyje sutikęs karalių ir paprašęs grašio, kad galėtų bent ką nusipirkti pavalgyti. Karalius nusisegęs nuo diržo kapšą aukso ir padavęs elgetai. Šis nustebęs, kad jam teikiamas toks lobis, – juk prašęs jis vos grašio. O karalius jam atsakęs: „Prašai pagal tai, kas tu esi, o aš duodu pagal tai, kas aš esu“.

Gailestingumo apaštalas

J. Em. nemėgsta garsių lozungų ir prakalbų. Gailestingumas jam yra brangus ir drauge trapus. Mes galime matyti jo nuveiktus gailestingumo darbus: vargšų valgyklą, nakvynės namus, Motinos ir vaiko namus, Aš esu bendruomenę, Mažąją akademiją, įvairiausias Caritas veiklas – daug visko. Tačiau kiek daug yra mažų, nematomų gailestingumo gestų: pagalba atskiroms šeimoms, kurios sunkiai vertėsi, ligoniams, kuriems reikėjo sunkių ir brangių operacijų arba vaistų... O ir pro paprasčiausią vargšą, kuris sėdi prie bažnyčios durų, jis nepraeina neįspaudęs į delną pinigėlio. Jo jautrią širdį sugraudina vargšai. Kunigas, kuris patenka į priklausomybės vargą, tampa jam ypač brangus, jo meilė padėjo ne vienam išsikapstyti iš bėdos. Niekada negirdėjome J. Em. apie kokį nors žmogų sakant, kad jis yra blogas ar beviltiškas. Visuomet jo širdies varteliai palikti praviri: o gal sugrįš?

Sėdėdami prie stalo, dažnai girdime J. Em. padejavimą, pamintijimą: reikia dar ką nors išgalvoti, ką man išgalvoti? Ką dar gero galėtume padaryti? Kam dar galėtume padėti? Juk mes visko turime, o kiek daug vargšų neturi nieko.

Gailestingumo metams ritantis į pabaigą, kartą lankėmės Paparčių vienuolyne pas Betliejaus seseris. Viena ten viešėjusi viešnia iš užsienio entu­zias­tingai pasiūlė Gailestingumo metus pratęsti – dar bent metus kitus. J. Em. tuomet tarstelėjo, kad metai baigiasi, bet gailestingumas tęsiasi mūsų gyvenimuose.

Iš tiesų J. Em. gailestingumas nėra proginis, momentinis, prisimatuotas madai užėjus. Jis kalba ne apie gailestingumą, jis sako: būkime gailestingi. Tai kelias, kuriuo eidami tampame panašesni į Tą, į kurį būti panašūs esame sukurti.

Ses. Rima MALICKAITĖ CC

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode