Parama dėkojame




Sprogimas

Apsėdimo fenomenas ir psichikos sutrikimai (III)

 

Nagrinėjant apsėdimo fenomeno įtaką žmogaus būklei bei psichikos sutrikimų simptomų pasireiškimo aspektus pastebima, jog esti panašumų tarp šių dvasinių ir psichinių realybių.

Dvasiniai ir psichiniai negalavimai izoliuoja asmenį, skatina vienišumą ir uždarumą. Nukreipia nuo visuomeninės veiklos, dėl ko vėliau nukenčia santykiai šeimoje, darbe,

bendruomenėje. Tačiau šių sutrikimų priežastys skirtingos. Psichinių sutrikimų padarinys – jausmų netekimas, kurį paveikia organizmo pažeidimai. Jausmų netekimo, kuriam įtaką

daro piktosios dvasios veikimas per aplinką, padarinys yra dvasiniai užspaudimai.

Piktosios dvasios paskatinimai žmogaus veikloje

Žmogaus jutimai yra įrankiai, per kuriuos žmogus palaiko kontaktą su išoriniu pasauliu, aplinka ir žmonėmis. Piktoji dvasia, pasinaudodama įvairiais dirgikliais, taip pat skatinimais

pastebėti aplinkoje atstumiančius dalykus, gali daryti įtaką asmens laikysenai ir jo pasirinkimams, kuriuos žmogus atlieka atsižvelgdamas į patirtą baimę ar užsisklendimą.

Piktosios dvasios įsibrauna į, atrodytų, paprastus, kasdienius įvykius, tokiu būdu siekdamos sukelti didesnių konfliktų. Patirtas diskomfortas, menkas susierzinimas gali peraugti į

pyktį ir agresiją, nusivylimas tapti savęs gailėjimu, pavydu. Piktoji dvasia gniuždo išmintingumą iškreipdama tai į neapdairumą ar silpnavališkumą. Demonai teisingumą bando

paversti neteisybe arba abejingumu teisybei, asmens moralinį tvirtumą kreipia į polinkį smurtui ar pasidavimą nuodėmingumui, santūrumo aspektus apraizgo žlugdančiu

asketiškumu, dažniau visokiu nesaikingumu. Asmenį gali trikdyti jam vienam girdimi vulgarūs pasakymai, įvairūs piktžodžiavimai. Piktoji dvasia gali kenkti asmens emocinei

būsenai per nuolatinį triukšmą, šnabždesį, kuriuos sukelia ne psichinės ligos. Skatinamas nuodėmingumas išveda asmenį iš dvasinės pusiausvyros, bendruomeniškumo, sukuria

daug progų nusidėti. Įklampina į apgaulingas besotiškumo, psichoaktyvių medžiagų, sekso viliones. Piktoji dvasia skatina netyras mintis, sukelia seksualines fantazijas, kurios

tampa neproporcingos krikščioniškos moralės aspektu.

Piktoji dvasia skatina mintis apie savižudybę, šios mintys vargina asmenį ir jo nepaleidžia. Nors asmuo visada gali pasirinkti ir nuspręsti, tačiau dažniausiai neranda jėgų įveikti jį

persekiojančias mintis. Žmogus, būdamas piktosios dvasios įkaitu, gali patirti įvairių vizijų. Tokiais atvejais vaizduotė tarsi apimta neaprėpiamos tamsos, o širdyje asmuo jaučia

slegiantį sunkumą.

Tačiau visų pirma piktoji dvasia stengiasi daryti spaudimą, kad atitrauktų asmenį nuo maldingų praktikų, dalyvavimo pamaldose, arba stengiasi sukelti pyktį, trokšdama

neadekvataus žmogaus elgesio. Dvasinio spaudimo varginamas asmuo gali justi fizinį skausmą, tokiu būdu piktoji dvasia siekia parodyti žmogui, jog ji turi didžiausią valdžią, nes

gali jį bausti arba varginti fiziškai. Būdingas demoniškos priežasties bruožas yra skausmas skrandyje, žarnyne, inkstuose, kiaušidėse. Taip pat dažnai asmuo kenčia skausmus

stemplėje.

Demonas neturi nuolatinės ir ilgalaikės valdžios apsiausto asmens kūnui, kas tik nutinka apsėdimo atveju. Kai apsiausties laikas praeina, o tai susiję su dvasiniu vidinio apsivalymo

procesu, piktoji dvasia be egzorcizmų ir įsakymo liaujasi daryti poveikį ir pasitraukia.

Vidutinio sunkumo psichikos sutrikimai

Vidutinio sunkumo psichikos sutrikimai tai nuotaikos arba afektinių sutrikimų būsena, kuriai būdingas ilgalaikės emocinės pusiausvyros praradimas, pasireiškiantis depresija,

manija arba mišria būsena.

Depresija – tai liguistai prislėgta, liūdna nuotaika, kuriai pasireiškus išryškėja sulėtėjęs mąstymas ir prislopinti judesiai. Sergant depresija ryškios savęs nuvertinimo, kaltinimo

idėjos. Šios būsenos periodu pastebimas sutrikęs miegas, apetito netekimas, mažėjanti asmens savivertė ir pasitikėjimas savimi, koncentracijos stoka, savęs kaltinimo idėjos,

slogios ir pesimistinės ateities vizijos, žalojimosi ar savižudybės idėjos arba veiksmai. Depresijos metu nuotaika, nepriklausomai nuo aplinkybių, mažai kinta, tačiau paros metu gali

svyruoti.

Depresijas priimta skirstyti į endogenines ir egzogenines. Gydytojų teigimu, endogeninė depresija sąlygojama organizme vykstančių medžiagų apykaitos sutrikimų, kurių

atsiradimui didelę reikšmę turi paveldėjimas. Egzogeninės depresijos pasireiškia dėl centrinės nervų sistemos pažeidimo, dėl intoksikacijos, infekcijos, traumos. Taip pat depresiją

sukelia didelės psichinės traumos arba net ir nedideli, tačiau nuolat pasikartojantys nemalonūs išgyvenimai.

Sergantys egzogenine depresija asmenys linkę kaltinti ne save, bet kitus asmenis, priešingai nei sergantieji endogenine depresijos forma.

Manijai būdinga pakili nuotaika, padidėjęs fizinis ir psichinis aktyvumas. Manijos periodu išryškėja liguistos ir ilgai besitęsiančios pakilios, ekspansyvios ar dirglios nuotaikos

epizodas. Esant šiam sutrikimui ilgainiui sutrinka asmens sprendimai ir funkcijos. Tai priešinga depresijos sindromui būsena. Asmuo neturi problemų ir rūpesčių, jaučia dvasinį ir

fizinį komfortą.

Manijos epizodai esti skirtingų laipsnių, sutrikimai skirstomi į hipomaniją, maniją be psichozės simptomų, maniją su psichozės simptomais.

Hipomanija – tai lengvo laipsnio manija, kuriai būdingas nežymus nuotaikos pakilumas, padidėjusi energija, fizinis ir psichinis produktyvumas. Dažnai būna išreikštas draugiškumas,

familiarumas, seksualumas bei sumažėjęs miego poreikis. Simptomai ryškiau nesutrikdo darbo rezultatų ar socialinės adaptacijos. Hipomanija diagnozuojama, kai nesutrikusi

socialinė veikla ir darbingumas ar santykiai su kitais žmonėmis. Šiems asmenims nereikalinga hospitalizacija, taip pat nebūna kliedesių.

Manijos be psichozės simptomų metu nuotaika yra pakili. Asmuo praranda socialinių normų jutimus, sunkiai geba sutelkti dėmesį, būdingas išsiblaškymas, padidėjusi savivertė,

perdėto optimizmo idėjos. Taip pat gali pasireikšti suvokimo sutrikimai. Šios būsenos metu asmuo gali imtis ekstravagantiškų, nepraktiškų planų, neapgalvotai leisti pinigus.

Asmuo tampa agresyvus, dažnai įsimyli, būna juokdariškas.

Manijos su psichozės simptomais metu būdinga padidėjusi savivertė ir didybės idėjos, kurios gali tapti kliedesiais, juntamas pakilumas ir įtarumas, kuris gali pasireikšti

persekiojimo kliedesiu.

Gydytojai pastebi, jog sunkiais atvejais pastebimas ryškūs susitapatinimo, ypatingo vaidmens ar religiniai kliedesiai. Fizinis aktyvumas ir susijaudinimas, kuris yra ilgalaikis, gali

tapti agresijos ar prievartos priežastimi.

Dvipoliam afektiniam sutrikimui būdingi pasikartojantys nuotaikos ir aktyvumo kritimo epizodai, kai nuotaika tampa pakili, euforiška, padidėja energija ir aktyvumas, o kartais

energija ir aktyvumas sumažėja, sugenda nuotaika.

Manija paprastai pasireiškia esant I tipo bipoliniam sutrikimui, šizoafektiniam sutrikimui, sutrikimams, kurių priežastis yra priklausomybė nuo psichoaktyviųjų medžiagų, somatinė

liga.

Piktosios dvasios pasireiškimas šventų vietų, daiktų, ženklų atžvilgiu

Apsėstasis asmuo kasdienybėje gali niekuo ypatingu neišsiskirti, tačiau kritiniais momentais, kuriuos sukelia susidūrimas su šventais dalykais, velnias perima jo kontrolę: atima

sąmonę, kalba jo lūpomis.

Piktųjų dvasių veikimo asmenyje pagrindinis simptomas yra nepasitenkinimas sakraliais daiktais. Tai pasireiškia peržegnojus piktosios dvasios pavergtąjį ar apsėstą asmenį.

Prisiartinus prie antgamtinių dalykų, asmenį pradeda kamuoti nešvarios mintys, gundymai piktžodžiauti. Pavergtasis jaučia stiprią vidinę pagiežą, nepaaiškinamą neviltį,

neapykantą komunijos metu. Parodžius jam Kristaus kryžių, asmuo rodo pasibjaurėjimą, gali pradėti spjaudytis, piktžodžiauti Dievo atžvilgiu. Asmuo junta viduje atstūmimo

jausmą viskam, kas susiję su Bažnyčia: šventoms vietoms, ikonoms, pašventintiems objektams, Švenčiausiajam Sakramentui. Pasireiškia agresyvi reakcija, kai šalia yra meldžiamasi,

kartais net tik mintyse. Asmenims, kurie iki to nuoširdžiai melsdavosi, pasireiškia pasišlykštėjimas malda. Meldžiantis pastebimas nesulaikomas žiovulys, miego priepuoliai. Gali

pasireikšti proto aptemimas, kai visiškai neįmanoma įsigilinti į maldas ar pamaldas. Burnos užsiblokavimas maldos metu. Žmogus negali pratarti nei pirmojo maldos žodžio. Asmuo

jaučiasi apgultas, gali prieiti iki nesuvokiamų asmens reakcijų, kurios nuveda jį į psichologinę izoliaciją. Tokiu atveju būdingas apsėstojo žmogaus piktžodžiavimas, balso

pasikeitimas, voliojimasis ant žemės.

Piktosios dvasios veikimas gyvenamosios vietos atžvilgiu

Demonas, siekdamas varginti žmogų, puola jo buvimo vietas, materialųjį turtą: namus, ūkinius pastatus, baldus, buitinę techniką ir t. t. Nepaaiškinami reiškiniai dažniausiai parodo,

jog čia gyvenantis asmuo yra apsėstas, o šiam pasveikus iš dvasinės apgulties, baigiasi ir neramumai toje vietoje. Vis dėlto neatmetama galimybė, jog pati vieta gali būti prakeikta

ir joje vykti demoniškos kilmės dalykai.

Šiose vietose pasireiškiantys veiksniai: nepaaiškinami garsai, girgždesiai, bildesiai, žingsniai, durų ir langų savaiminiai atsidarymai ar užsidarymai, daiktų judėjimas, savaiminiai

daiktų užsidegimai, buitinės technikos gedimai, daiktų atsiradimas ar staigus dingimas, juodulių, dėmių atsiradimai ant sienų, grindų ar lubų, vandens išsiliejimai iš patalpų, kuriose

nebuvo vandens talpyklų, dulkių ar vabzdžių antplūdžiai, nemalonūs kvapai: degėsių, mėšlo, sieros, pūvančios mėsos, smilkalų. Visiems šiems reiškiniams būdinga keliama baimė

bei apsunkintas namiškių gyvenimas.

Jeigu pasitvirtina, jog apsėdimas būdinga konkrečiai vietai, bet ne joje esančiam asmeniui, gilinamasi į šios vietos istoriją. Tyrinėjant šias vietas, atkreipiamas dėmesys į tai, ar ten

negyveno magija užsiimantys asmenys, ar toje vietoje nebuvo vykdomos okultinės, satanistinės apeigos, spiritizmo seansai, ar nebuvo vieta prakeikta, ar nėra daiktų, liudijančių

kerų panaudojimą, ar nebuvo įvykdyta žmogžudystė, savižudybė.

Neretai aprašomos situacijos, kai atvežti ir dovanoti daiktai, suvenyrai iš Afrikos ar Pietų Amerikos, anksčiau priklausę apeiginiam kultui, tampa žmogų naikinančių įrankiu. Šiems

daiktams esant žmogaus aplinkoje, atsiranda paslaptingų organizmo sutrikimų, ligų, prarandama gerovė. Piktosios dvasios kankinimai per užkrėstus daiktus paprastai trunka ilgą

laiką ir niekada nėra nuspėjami.

Sunkiausio laipsnio psichikos sutrikimai

Šizofrenija gydytojų įvardijama, kaip pati paslaptingiausia, daugiausia mokslinių ginčų ir abejonių kelianti liga. Liga pasižymi mąstymo, jausmų, suvokimo, valios sutrikimais. Liga

dažniausiai prasideda pamažu, jauname amžiuje, tačiau kartais simptomai gali pasireikšti staiga. Kadangi šizofrenijos pasireiškimas yra labai įvairus, tad skirtinga esti ligos eiga.

Pirmuosius ligos simptomus gali būti sunku pastebėti, kadangi jie panašūs į somatinės ligos simptomus.

Pagrindiniai simptomai pasireiškiantys ligos būsenoje – socialinių kontaktų netekimas, autizmas, emocijų nuskurdimas, mąstymo sutrikimas, psichikos išsiskaidymas.

Antriniai pasireiškiantys simptomai – iliuzijos, haliucinacijos, kliedesiai, katatoniniai sutrikimai.

Šizofrenija gali pasireikšti ankstyvojoje vaikystėje, tačiau tik nuo 5-erių metų amžiaus pasirodo šizofrenijai būdingi požymiai: autizmas, kalbos sutrikimas, keistas elgesys, kai

kuriems daiktams rodomas ypatingas dėmesys, neaiškios kilmės baimės, kurios pasireiškia netikėtai, staiga, be aiškaus motyvo su panikos epizodais, motorinė stereotipija.

Priešmokykliniame amžiuje dažnai pasitaiko regos haliucinacijų, tačiau kliedesiai nebūdingi. Vaikas užsisklendžia savo fantazijų pasaulyje, atitrūksta nuo įprastų interesų. Vaikui

gali pasireikšti katatoninis stuporas – sustingsta veido išraiška, sustingimas viršutinės kūno dalies, vėliau sustingimas apima likusią kūno dalį, jam darosi sunku kalbėti, vaikščioti,

arba pasireiškia susijaudinimo būsena su sąmonės sutrikimu ir haliucinacijomis.

Skiriami du vaikų šizofrenijos eigos tipai. Vienu atveju vyrauja psichikos raidos susilaikymas. Vaikas netenka anksčiau įgytų žinių ir savo elgesiui būdingų elgesio formų. Antru

atveju pasireiškia kalbos padrikumas, neadekvatus elgesys, emocijų prislopinimas.

Piktybinė vaikų ir jaunuolių šizofrenija prasideda negatyvia simptomatika. Paaugliai gali pradėti domėtis abstrakčiais dalykais, spręsti sudėtingas pasaulines problemas, skaityti

jiems dar nesuprantamus filosofinius veikalus. Užmiršta savo tiesiogines pareigas, nustoja rūpintis savo išvaizda ir švara. Kartais jaunuoliai bėga iš namų, nusistato prieš tėvus,

pradeda jų nekęsti, klaidžioja, valkatauja, tampa amoralūs, pradeda vartoti psichoaktyviąsias medžiagas. Tik vėliau pasireiškia mažai sistemizuoti kliedesiai, haliucinacijos,

katatotiniai ir katatoniniai-hebefreniniai simptomai.

Sergant šizofrenija palengva smunka asmenybė. Ligoniai nustoja užjausti artimuosius nelaimėje, tampa šiurkštūs, greit susinervina, jų elgesys darosi keistokas, neadekvatus,

kartais absurdiškas. Ligonis skundžiasi negalėjimu suvaldyti savo minčių, kurios reiškiasi be jo valios, teka savaime, kartais šios mintys dingsta. Asmeniui būdinga sudarinėti naujus

žodžius, atsiranda nenuoseklumai pereinant nuo vienos minties prie kitos. Jam sunku įsisąmoninti perskaitytos knygos esmę. Taip pat pastebima, jog ligonis atskiruose sakiniuose

ar žodžiuose įžvelgia ypatingą prasmę.

Šizofrenija sergantis asmuo nuolat be iniciatyvos, niekuo nesidomi, sakosi neturįs perspektyvų ir planų. Ligonis gali ištisas dienas gulėti, nekalbėti, nevalgyti, būti priešiškas

aplinkiniams, įsitempęs. Tokia būsena gali staiga pasikeisti susijaudinimu, nerimu, impulsyvumu. Kartais ligonis jaučia savo paties pasikeitimą, vėliau išryškėja uždarumas, psichinis

pasyvumas. Sergančiojo asmens nejaudina tai, kad, būdamas fiziškai stiprus, gyvena nedirbdamas, tėvų išlaikomas.

Atsiranda keistų įtikinėjimų, asmuo darosi prietaringas, pradeda tikėti aiškiaregyste, telepatija, pasireiškia pervertinimo ir santykio idėjos. Ligonis patiria pasikartojančių iliuzijų,

paslaptingų jėgų ar įsivaizduoja jaučiantis tai, ką jaučia kitas žmogus. Sutrinka suvokimo sfera, kuri tiesiogiai veikia asmens elgesį. Asmuo girdi balsus, šnibždesį, šaukimą,

plūdimąsi, grasinimus. Dažnai tai būna persekiotojų balsai, susiję su kliedesiu. Balsai ligoniui gali komanduoti, liepti vienaip ar kitaip pasielgti. Šie balsai jam sukelia baimę. Kartais

ligonis kalba su vieninteliu balsu arba girdi kelių balsų pokalbį.

Šizofrenijos formos priklauso nuo asmens amžiaus. Ligos išsivystymui turi reikšmės genetika, paveldėjimas. Heberfrenija susergama jaunystėje, katatonija apie 25–30 gyvenimo

metus, paranoidine-haliucinacine po 30-ies metų, vėlyvąja – po 45-erių. Moterys serga lengviau už vyrus.

Hebefrenija nuo paprastosios formos skiriasi ūmine pradžia, greitesne ligos eiga, pavieniais katatoniniais reiškiniais, pakilia ir neadekvačia nuotaika, tuščia, neproduktyvia euforija.

Šiai formai būdingas keistas ir nenumatomas elgesys, kvailiojimas, grimasos, manieravimas, absurdiškas juokas, kikenimas. Ligoniai gerai nusiteikę, jiems nebūdingas agresyvumas.

Jų veiksmai stokoja tikslingumo. Liga progresuoja greitai, asmenybė degraduoja, atsiranda silpnaprotystė su kvailiojimo elementais. Ši ligos forma būdinga drovioms,

neryžtingoms, užsisklendusioms asmenybėms.

Katatonija – pasireiškia susijaudinimu ir stuporu su negatyvizmu, mutizmu, katalepsija. Katatonija kartais prasideda staiga sunkia susijaudinimo būsena. Kitais atvejais, prieš

pasireiškiant katatonijai, atsiranda depresija su santykio kliedėjimo idėjomis. Sergantysis gali staiga trumpam sustingti nepatogia poza. Gali pasireikšti stereotipijos, ligonis kartoja

tą patį beprasmį žodį ar frazę, atlieka betikslius judesius. Katatoninis susijaudinimas pasireiškia ūmiais, netikėtais veiksmais. Ligonis, ilgai būdamas nejudrios būsenos, staiga

susijaudina, gali užpulti artimuosius. Ūmus katatoninis susijaudinimas gali būti su sąmonės sutrikimu. Ligonis blaškosi, plėšia nuo savęs drabužius, nereaguoja į kitų kalbas ir

paliepimus. Iš išsakytų frazių, veido mimikos egzaltacijos ir sutrikimo galima manyti, kad jis haliucinuoja ir kliedi. Ūmiam susijaudinimui praėjus, lieka jo prisiminimų nuotrupos. Iš

asmens pasisakymų galima suvokti, kad jis išgyvena kažką baugaus, panašaus į košmarišką sapną.

Gali būti ir ūmi katatoninės šizofrenijos forma, vadinama hipertoksinė. Šiai ligos formai būdinga pakilusi temperatūra, herpesas, alerginis odos išbėrimas. Ši forma pavojinga

gyvybei, nes sutrikdo širdies veiklą, pablogėja kraujo sudėtis. Susergama jauname amžiuje ir reikia intensyvios terapijos.

Paranoidinėms haliucinacijoms būdingos haliucinacijos, ypač klausos. Dažnai būna nemalonios uoslės ir skonio haliucinacijos. Ūmiais atvejais būdingas ryškus mąstymo sutrikimas.

Paranoidinės šizofrenijos eiga užsitęsusi, tačiau, gydant psichotropiniais preparatais, defektai progresuoja lėtai, ligonis ilgai gali dirbti ir gyventi šeimoje. Paranoidinė haliucinacija

kliniškai pasireiškia ilgalaikiais kliedesiais. Liga prasideda pamažu, aplinkiniai ir artimieji negali nurodyti ligos pradžios. Kartais tik po kelerių metų pasireiškia nežymūs elgesio

sutrikimai. Pradinėje stadijoje kliedėjimo idėjos dažnai būna pavienės, be sistemos, nepastovaus pobūdžio. Nors kartais jau ligos pradžioje kliedesys turi sisteminį pobūdį.

Pasireiškia persekiojimo, poveikio, nuodijimo kliedesys. Rečiau didybės kliedesys ir haliucinacijos. Kartais kliedėjimo idėjos dominuoja daugelį metų, sudaro sistemą ir pereina į

lėtinę stadiją. Nuotaika būna neadekvati, sutrikusi. Dažnai sutrinka potraukiai, bet klinikiniame vaizde jie nedominuoja.

Vėlyvoji šizofrenija dažniausiai pasireiškia paranoidine simptomatika. Ją dažnai sunku diferencijuoti nuo involiucinio paranoido, kuriam būdinga depresija.

Šizofrenijos eiga įvairi. Maždaug trečdalis ūmiai sirgusiųjų pasveiksta be padarinių. Kitiems pasireiškia ligos recidyvai, eiga būna banguojanti. Daugeliui ligonių palengva atsiranda

ir progresuoja psichikos defektai. Defektas pasireiškia ne tik dėl ligos proceso progresavimo, bet ir dėl netikusių psichosocialinių ligonio gyvenimo sąlygų. Su amžiumi lėtėja ligos

procesas, vis rečiau reiškiasi ūmūs ligos reiškiniai.

Kuo susergama anksčiau, tuo jos eiga ir padariniai sunkesni. Diferencijuojant šizofreniją nuo kitų ligų, reikia prisiminti, kad sergantysis šizofrenija dažnai jaučia keistą,

nesuprantamą, neaiškios kilmės nerimą, jį apima nemalonūs kūno pokyčiai. Kamuoja absurdiškos pobūdžio įkyrios mintys.

Pagal kriterijus ligos pasireiškimai išskirstomi į nepertraukiamos eigos, priepuolinę-progresuojančią, periodinę.

Nepertraukiamos šizofrenijos eigoje anksti pasireiškia vangumas, pasyvumas, emocijų nuskurdimas, darbingumo mažėjimas. Liguisti reiškiniai palengva keičiasi ir sunkėja, į

neurozę panašūs simptomai virsta kliedesiais, haliucinacijomis ir katatoniniais su hebefrenijos elementais. Klinikiniame vaizde dominuoja nepsichozinė simptomatika: įkyrumai,

fobijos, senestopijos, depersonalizacija, viršvertinės idėjos. Greit ryškėja negatyvi simptomatika, nyksta intelektualiniai sugebėjimai, ryškėja psichikos defektas.

Priepuolinė-progresuojanti šizofrenija yra pirmas ligos priepuolis arba recidyvas. Pasireiškia nepertraukiama eiga, progresuojant produktyviai ir negatyviai simptomatikai.

Priepuoliai gali tęstis nuo kelių mėnesių iki daugelio metų. Priepuoliai nėra ūmūs, kaip sergant paranoidine šizofrenija. Produktyvi simptomatika gali reikštis ne tik per priepuolius,

bet ir tarp jų. Priepuoliams būdinga disociacija, tarp masyvios psichozės ir palyginti tvarkingo ligonio elgesio. Polimorfizmas pasireiškia maniakinėmis ir depresinėmis būsenomis.

Ūmiai kilęs priepuolis pasireiškia psichinio autizmo sindromu, fiziniu poveikiu, inscenizavimu, klaidingu aplinkos supratimu, pavyduliavimo, persekiojimo ir nuodijimo kliedesiais,

haliucinacijomis, katatoniniais-hebefreniniais reiškiniais. Skirtingai nuo sergančiojo periodine šizofrenija, ligonis ne visai tinkamai suvokia patirtą priepuolį.

Periodinė šizofrenija pasireiškia įvairios trukmės priepuoliais, tarp kurių būna ilgesnės ar trumpesnės remisijos. Priepuoliai trunka nuo kelių savaičių iki kelerių metų. Priepuolių

epizodų skaičius įvairus, baigiasi geromis remisijomis. Po pirmų priepuolių asmenybės pakeitimų nėra. Po pakartotinių priepuolių padidėja jautrumas, pasireiškia greitesnis

išsekimas, blanksta emocijos, mažėja produktyvumas. Asmenybės pakitimai pasireiškia po 3–4 priepuolių. Priepuoliams praėjus ligonis kritiškai juos vertina. Darbingumas

paprastai nenukenčia, išskyrus tuos atvejus, kai po priepuolių pasireiškia astenizacija.

Liga greit progresuoja, ryškėja didelis emocinis defektas, regresuoja elgesys, formuojasi apatinė silpnaprotystė. Po kelerių metų prasideda baigtinė stadija.

Šizofrenijos formos nustatomos pagal vyraujančią simptomatiką ir liguisto proceso dėsningumus. Sergant šizofrenija smegenyse randama organinių pakitimų. Būdingiausia

smegenų susiraukšlėjimas, atrofija ir nedideli ląstelių iškritimo plotai. Gydytojų teigimu, sergant šizofrenija sutrinka neurohormonų apykaita. Dėl hipertoksinės formos

konstatuojamas smegenų patinimas ir pabrinkimas, taip pat ryški smegenų ir minkštųjų dangalų pilnakraujystė su kraujosruvomis. Sergantiems būdingi funkciniai smegenų veiklos

sutrikimai, neurologinė simptomatika, sutrinka centrinės nervų sistemos vystymasis.

Žalingai veikia psichiką ir provokuoja šizofreniją ilgalaikė psichinė įtampa, sunkios psichinės traumos, infekcinės ligos ir kiti žalingi veiksniai. Šizofreniją sukelia ne vienas veiksnys,

o įvairių veiksnių kompleksas.

Apsėdimo fenomeno ir psichikos sutrikimų atpažinimas

Patikimiausias būdas nustatyti, ar pasireiškiantys negalavimai yra demoniškos prigimties, ar tiesiog psichikos sutrikimas – asmens stebėjimas. Kai asmenybė yra suskilusi dėl

psichinės ligos, transo metu pasireiškia vien tai, kas yra žmogaus pasąmonėje, arba tai, ką, priklausomai nuo aplinkybių, jis perima iš kitų. Jeigu neįprasti simptomai – vizijos, garsai

– yra psichikos liga, ji vis sunkės, atsiras akivaizdi psichozė. Tariamo apsėdimo metu galima lengvai atpažinti žmogiškų įsivaizdavimų rezultatą. Žmogus, manydamas, jog yra

veikiamas piktosios dvasios, save įsivaizduoja kaip velnią, ir nieko daugiau. Tačiau tikro apsėdimo metu negalima pamiršti, kad asmuo, veikiamas piktojo, gali meluoti prieš savo

valią.

Apsėdimo metu, kaip pažymi egzorcistai, velnias visiškai sau ponas, išdidus, nejaučiantis savo menkumo, gerai žino, ką pajėgia ir tiksliai suvokia savo galimybių ribas. Piktoji dvasia,

su kuria susiduriama, apsėdimo metu yra gyvybinga ir dinamiška, tai yra priešininkas, pilnas nepalenkiamos neapykantos Dievui ir žmogui. Klastingas ir meluojantis priešas.

Jeigu asmens sutrikimas yra grynai psichiatrinio pobūdžio, tokiam asmeniui užtenka medikamentinio gydymo. Jeigu susiduriama su demonišku apsėdimu, Dievas išgirs maldas.

Tačiau kuo demono aukštesnė padėtis hierarchijoje, tuo sunkiau jį išvaryti. 

Bernardinai.lt

Ignas STANČIKAS

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode