Sprogimas

Kalėdaitis ant Kūčių stalo

Ka­lė­dai­tis (ne­pai­nio­ki­me jo su per šv. Mišias gau­na­mu Kris­taus Kū­nu – tai du vi­siš­kai skir­tin­gi da­ly­kai) sim­bo­li­zuo­ja šei­mos ben­drys­tę ir vie­ny­bę, nes duo­na yra ke­pa­ma iš dau­gy­bės grū­dų. Kai Kū­čių va­ka­re lau­žo­me ka­lė­dai­tį, pa­sižada­me da­ly­tis vie­ni su ki­tais Die­vo ma­lo­nė­mis, mei­le, rū­pes­čiais, džiaugs­mais, ne­šio­ti vie­ni ki­tų naš­tas. To­dėl ka­lė­dai­čio lau­žy­mas pa­ly­di­mas pa­ties Jė­zaus iš­mo­ky­ta „Tė­ve mū­sų“ mal­da, ku­ri yra Die­vo vai­kų vie­ny­bės mal­da. Ne­se­niai pa­skelb­ta pa­lai­min­tą­ja, Mo­ti­na Te­re­sė sa­ky­da­vo: „Besimel­džian­ti šei­ma išlie­ka vie­nin­ga“.

Šei­ma – tai vie­nin­gas or­ga­niz­mas, o ben­dra mal­da šią vie­ny­bę nuo­lat at­nau­ji­na ir kurs­to. Krikš­čio­niš­ki Kū­čių šven­tės pa­pro­čiai nu­krei­pia mū­sų žvilgs­nius į Jė­zų, ku­ris yra kiek­vie­nos krikš­čio­nių šei­mos šal­ti­nis ir cen­tras.

Šiandien kalėdaičiai Kūčių vakarienės metu laužomi Lietuvoje, Lenkijoje ir Latvijoje. Mūsų tautiečiai, išlaikę šią senąją tradiciją, tai daro ir gyvendami užsienyje. Kūčiose kalėdaičių laužymo paprotys turi istorinę kilmę ir gilią simbolinę prasmę. Kalėdaičių naudojimas primena senovės Eulogiją – bažnyčioje pamaldų metu pašventintą duoną, kurią tikintieji nešdavosi į savo namus ir padalindavo pamaldose nedalyvavusiems. Dvasininkai šią pašventintą duoną siųsdavo į savo parapijiečių namus kaip bendrystės ir tikėjimo vienybės su jais ženklą. Kalėdaičių baltumas primena širdies tyrumą, grynumą, o jų laužymas ir pasidalijimas – brolišką meilę. Dalintis kalėdaičiu Kalėdų išvakarėse reiškia dvasines dovanas, kurių į pasaulį atnešė gimęs Kristus. Nuo pat Krikščionybės pradžios tokia šventinta duona buvo svarbi jungtis tarp tikėjimo bendrystėje gyvenančiųjų. Ši nerauginta, pašventinta duona primena agapės – duonos dalinimosi tradiciją.

Į namus turėtume parsinešti tiek kalėdaičių, kiek asmenų valgys Kūčių vakarienę. Parapijos klebonas tokiu būdu, kalėdaičių pagalba, perduoda kiekvienam parapijiečiui linkėjimus ir sveikinimus. Jis tą šventą vakarą išgyvens dvasinę bendrystę su visais jo parapijoje esančiais pakrikštytaisiais, o ir kiekvienas laužantis jam perduotą kalėdaitį išgyvens bendrystę ne tik su savo šeimos nariais, bet ir su visa bažnytine bendruomene. Nuo seno šeimininkai, išleisdami samdinius šventėms namo, visada įdėdavo parsinešti – dovaną Kalėdų proga, o tarp kitų maisto produktų visada būdavo duonos kepalas, juk duona – lietuviui šventas valgis. Tokiu būdu buvo nešama gera linkinti žinia kitiems namams.

Parsineškime į namus pašventintos duonos – Kalėdaičių kiekvienam – nuo mažiausio iki vyriausio, laužykime juos kaip ženklą, jog esame sujungti Kristaus dvasia, esame tikėjimo kelionėje ir atsiminkime, jog tą Vakarą, su ta Duona su mumis yra ir tie, kurie linki mums viso ko geriausio, juk tą stebuklingą naktį gimsta ne kas nors kitas, o mus mylintis Dievas – Emanuelis – Dievas, visada esantis su mumis.

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode