IV Advento sekmadienio Evangelijos tema – šv. Juozapas ir jo paklusnumas Dievo valiai, kurio vaisius – stebuklingas Dievo Sūnaus Įsikūnijimas. Kartais šv. Juozapas vadinamas žmonių pamirštu šventuoju, tačiau Dievo planuose jam, kaip niekam kitam, buvo suteikta daug: jam buvo patikėtas Jėzaus, Dieviškojo Vaikelio, likimas ir visos žmonijos ateitis.
Kartą Advento metu vyko dvasinio susikaupimo dienos. Mąstymų vedėjas kreipėsi į tėvus – vyrus. Jis nurodė jiems šv. Juozapą kaip pavyzdį šeimos galvos ir vedlio kiekvienam vyrui. Į tai vienas iš dalyvaujančių atsiliepė: „Na ką jūs, – lyginti šv. Juozapą ir mane: jis buvo šventasis, jo žmona buvo be nuodėmės, o jų vaikas – Dievo Sūnus. Tuo tarpu aš nesu šventasis, mano žmona tikrai nėra be nuodėmės ir mano vaikas tikrai nėra Dievo Sūnus.“ Tada vedėjas kreipėsi į visus vyrus tokiais žodžiais: „Ar kieno nors iš Jūsų žmona pastojo dar prieš santuoką ir Jums tai buvo nesuprantama, kaip tai galėjo nutikti? Ar Jūsų vaikas yra prapuolęs iš namų trim dienom, ir Jums buvo nežinoma, kur jis? Ar jums teko prabusti vidury nakties ir čia pat traukti svetur nuo tikro mirties pavojaus jūsų vaikui ir jums patiems?“
Taigi šventųjų gyvenimai nėra tokie lengvi ir romantiški, kokius mes matome nerūpestingai pavaizduotus savo bažnyčių vitražuose ir altoriuose. Dažnas neturėdavo, kur galvos priglausti. Tik prisiminkime, kur ir kaip Jėzus gimė, ir kokia yra Betliejaus prakartėlės istorija. Tikra tiesa, kad šventųjų nuolatinis palydovas buvo alkis ir nežinomybė dėl rytojaus, tačiau jie yra šventieji, nes visus savo rūpesčius ir baimes buvo sudėję į Dievo Apvaizdos rankas. O kur mes ieškome paguodos ir stiprybės, kai mūsų gyvenimo rytojus kartais būna aptemęs ir ūkanotas?
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
Airija
