Baigtas svarbusVeliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios (Jurbarko r.) tvarkybos darbų etapas. Jo metu restauruoti Vytautine vadinamos bažnyčios pamatai ir fasadai.Šiemet visus numatytus tvarkybos darbus finansavo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.
„Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia ─ viena iš septynių pirmųjų Žemaitijos bažnyčių. Ją įkūrė Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas netrukus po Žemaitijos krikšto. Veliuona yra svarbi Panemunės turistinio maršruto stotelė kaipviena iš seniausių gyvenviečių Lietuvoje, kurios pilyje šalies valdovai vėliau priėmė ne vieną svarbų nutarimą. Tikimės, kad sėkmingai baigti Veliuonos bažnyčios tvarkybos darbai padidins šio istoriškai svarbaus miestelio lankytojų skaičių ir prisidės prie vertingo kultūros paveldo aktualizavimo“, ─ teigia Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė.
Veliuonos Vytautinės bažnyčios tvarkybos darbams Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos 2016 m.iš Žemaičių krikšto programos skyrė87 400 eurų. Šis Veliuonos bažnyčios tvarkybos darbų etapas, prasidėjęs 2014 m., iš viso buvo finansuotas virš 392 500eurų suma (iš jų didžiąją dalį lėšų ─ virš 380 000 eurų skyrė Kultūros paveldo departamentas, o Jurbarko rajono savivaldybė prisidėjo 12 400 eurų).
Anot projekto vadovės, VĮ „Lietuvos paminklai“ vyresniosios architektės Dainos Vanagaitės-Garbanovienės, per šį tvarkybos darbų etapą atliktas Veliuonos Vytautinės bažnyčios pamatų mūro restauravimas, taikant naujas technologijas restauruoti bažnyčios langai, išsaugant autentiškus jų konstruktyvus ir stilistiką. Atkurtos bažnyčios lauko durys, restauruotas fasadų plytų mūras ir tinko apdaila. Vadovaujantis atliktais polichrominiais tyrimais, perdažyti fasadai. Restauruota Švč. Mergelės Marijos skulptūrėlė pagrindiniame fasade ir kryžius Rytiniame fasade. Sutvarkytos bažnyčios šventoriaus takų dangos ir pagrindiniai šventoriaus vartai. Bažnyčios viduje įrengta sanuojančio tinko („sugeriančio“ druskas) sistema.
Veliuonos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios pamatų ir fasadų tvarkybos darbai buvo pradėti 2014 m. spalį, o šių metų rugsėjį patvirtintas bažnyčios tvarkybos darbų priėmimo aktas. Projekte akcentuota, kad vykdant darbus turi būti išsaugotas šio kultūros paveldo objekto vertingųjų savybių pobūdis, nurodytas Kultūros vertybių registre: memorialinis, istorinis, sakralinis, kultūrinės raiškos, architektūrinis, dailės bei kraštovaizdžio.
Istoriniai šaltiniai teigia, kad nuo seniausių laikų Veliuonoje buvusi lietuvių tikybos šventovė, kuri buvo sunakinta apie 1406 m. Vytautas Didysis 1421 m. Veliuonoje įsteigė parapiją (ji vėliau tapo religiniu centru), o po penkerių metų pastatė bažnyčią. XV a. Zigmanto Pirmojo Barzdotojo privilegijos tekste rašoma, kad bažnyčia buvo mūrinė ir stovėjo ant „aštraus“ kalno. XVII a. pirmojoje pusėje bažnyčioje vykęs stambus remontas, kaip įvardija kai kurie šaltiniai, veikiausiai buvo naujos bažnyčios statybos pradžia. Vytauto bažnyčia, deja, nėra išlikusi – dabartinės fundatorius buvo LDK kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila. Jo rūpesčiu Vytauto laikų maldos namai buvo perstatyti.
Žinoma, kad 1644 m. Veliuonos bažnyčią konsekravo Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius. XVII a. pabaigoje bažnyčia suremontuota Mykolo Kazimiero Paco iniciatyva: atstatytas ir paaukštintas bažnyčios bokštas su kupolu ir geležiniu kryžiumi, jo priekyje pastatyta Švč. Mergelės Marijos skulptūra. Stogas tuomet uždengtas raudonomis čerpėmis, visa „Dievo buveinė žvaigždėmis išblizginta“ (žvaigždiniai skliautai), įrengti nauji vargonai, o didysis altorius papuoštas skulptūromis ir kolonomis. Lietuvos dailės ir architektūros istorijoje minima apie 1650 m. sukurtaepitafija Jonui Kazimierui Bžostovskiui, įrengta priešoninio altoriaus. Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje saugomas vienas iš seniausių šios bažnyčios meno kūrinių ─ vadinamoji Veliuonos Madona (gotikinė medinė Marijos su vynuogėmis skulptūra). XX a. bažnyčios meninę vertę savo darbais praturtino dailininkas Petras Kalpokas.
Kultūros paveldo departamentas
