Reklama 2

Ten, kur dvaro būta

 

 

     Kapėnai – dvaras ir kaimas, vėliau kaimas Viekšnių seniūnijoje, prie Viekšnių–Tryškių kelio. Rytiniu pakraščiu teka Virvytė, kaime į ją įteka Trimėsėdis ir Būgenis. Pietuose ribojasi su Dauginėlių, šiaurėje – su Svirkančių, vakaruose – su Tučių kaimais. Čia veikia hidroelektrinė, uždaroji akcinė bendrovė, gaminanti žemės ūkio techniką. Praeitį mena senosios kaimo kapinės, įrašytos į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektų registrą.

Pavadinimo kilmė

Virtualiojoje Mažeikių krašto enciklopedijoje rašoma, jog vieną kartą Svirkančių kaime gyveno žmogus. Rudeniop išėjo į Kapėnuose esančius miškus grybauti. Diena buvo šalta ir niūri, tvenkėsi lietaus debesys. Žmogus ilgai klaidžiojo po miškus, nieko nerasdamas. Po kiek laiko nusprendė eiti namo. Traukdamas namo pamatė senas kapines ir sušuko: „O, velniai, rupūžės, čia gi kapinės! Sulig tais žodžiais žmogus pradėjo grimzti ir nugrimzdo. Jo garbei šį kaimą pavadino Kapėnais, o už kaimo esantį kalną – Rupūžkalniu.

Istorinės žinios

Kaip teigiama Mažeikių krašto enciklopedijoje, 1540 m. Žemaičių ir Livonijos sienų vietovių sužymėjimo rašte minimas Kapėnų laukas. 1545 m. liepos 27 d. Livonijos ordino magistro Hermano Hasenkampo paskirtų įgaliotinių Livonijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų patikros ataskaitoje minimas Kapėnų kaimas. 

XVIII a. pabaigoje didelius šio krašto plotus carienė Jakaterina II padovanojo buvusiam Mastislavio vaivadai P. K. Chominskiui, paskui dvarai buvo išdalinti jo kreditoriams. Kapėnų palivarkas atiteko kunigaikščiui Liubeckiui (apie 6 tūkst. dešimtinių), apie XIX a. vidurį – F. Kontrimui. Prieš I pasaulinį karą dvaro savininkas buvo Grigoravičius.

1926 m. Kapėnų dvaras išskirstytas. Jo žemėje įsikūrė Kapėnų, Birbiliškės ir Marijampolės kaimai, atsirado 22 ūkiai. Didelę dalį žemių įsigijo ūkininkas Dičmonas bei kitos šeimos, 4,38 ha žemės atiteko Žalionės mokyklai. Marijampolės dvarelį, kuris priklausė Kapėnų dvaro savininkui Jonui Herhorovičiui, vietiniai gyventojai vadino Kapėnų palivarku.

Kapėnų dvaro centrą žmonos Elenos vardu nupirko gretimo Kairiškių dvaro savininkas V. Sirutavičius. Nauji šeimininkai ties Kapėnais užtvenkė Virvytę, per užtvanką įrengė tiltą, pastatė kartono fabriko cechą, kuris priklausė Dovydui Jaršauskui. 1931 m. gruodžio 22 d. kartono fabrikas uždarytas. Jame dirbo apie 20 darbininkų. 1950 m. čia pradėta statyti elektrinė, kuri po poros metų jau veikė. Šalia buvo veršidė, kiek toliau – kumetynas. Tiltas 1960 m. įlūžo, o juo važiavusi mašina įkrito į Virvytę. Po šio įvykio tilto nebeliko.

Dvaras turėjęs nemažai pastatų: mediniai dvaro rūmai, didžiulis rūsys, kuriame buvusi įrengta spirito varykla. Netoli rūmų didžiulis parkas. Šalia jo stovėję kumečių trobesiai, urėdo namelis, karvidės, kurių sienos buvusios dekoruotos akmenų mūru. Akmeninėse sienose įmūrytų grandinių paskirtis – nepaklusniems dvaro samdiniams bausti.

Kolūkio metais buvusiuose dvaro rūmuose įsikūrė kultūros namai, biblioteka, vėliau – Tučių tarybinio ūkio buhalterija, gyveno kolūkiečių šeimos. Vėliau dvaro senąjį pastatą padegė vaikai.

Kapėnuose, Pranauskų sodyboje, buvo įsikūrusi mokykla, kuri vėliau iškelta į Pabugenio kaimelį.

Nuo 1980 m. pradėta statyti Kapėnų gyvenvietė. Iškilo gyvulininkystės kompleksas, vaikų darželis, kultūros namai, mokykla. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iširo žemės ūkio bendrovė, apleisti gyvulininkystės fermų, darželio, kultūros namų pastatai.

2005 m. liepą pradėjo veikti Kapėnų hidroelektrinė, kurioje įrengtos dvi turbinos. 2002 m. gegužės 14 d. įkurta UAB „Western fabrications“, viena pirmųjų kompanijų Lietuvoje pradėjusi gaminti traktorines puspriekabes, skirtas žemės ūkiui. Įmonė turi daugiametę patirtį ne tik traktorinių puspriekabių, bet ir srutovežių, mėšlo kratytuvų, įvairių kaušų, konteinerių gamyboje.

Kapinės – kultūros paveldo objektas

Kapėnų kaimo senosios kapinės yra kaimo šiaurinėje dalyje, 0,15 km į pietvakarius nuo  Virvytės  ir Trimėsėdžio upių santakos, į rytus nuo Degimų–Svirkančių kelio.

Kapinės neaptvertos, jose palaidoti Kapėnų kaimo gyventojai. Pastatyti du cementiniai antkapiai. Gali būti Kapėnuose gyvenusio Augustino Mikos (1906–1977) giminaičių. Kultūros paveldo centro istorikės J. Paunksnienės 2002 m. spalio 9 d. žvalgymo duomenimis, vienas antkapis yra trijų pakopų betono postamentas, ant kurio trapecijos formos paminklas, šalia guli nulaužtas betoninis kryžius, įrašų nėra. Kitą antkapį sudaro betono postamentas ir betono paminklas, šalia guli nulaužtas betoninis kryžius, įrašų taip pat nėra. Daugiau laidojimo žymių nerasta. Teritorijoje auga vienas labai senas ąžuolas, lapuočiai medžiai, krūmai.

Kapinės 2002 m. gruodžio 3 d. įrašytos į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo objektų registrą. 

Žymūs krašto žmonės

Kapėnai – žymių žmonių gimtinė. Čia 1818 m. kovo 28 d. (nurodoma ir 1818 m. sausio 27 d.) gimė kunigas, literatas, lietuvybės puoselėtojas Otonas Praniauskas, o 1938 m. kovo 28 d. gimė muzikologas Vaclovas Juodpusis.

O. Praniauskas, kaip rašoma Mažeikių krašto enciklopedijoje, gimė bajorų šeimoje. Mokėsi Telšių mokykloje, Varnių kunigų seminarijoje, 1841 m. baigė Vilniaus dvasinę akademiją. 1841 m. įšventintas į kunigus ir paskirtas vikaru į Vainutą. 1850–1857 m. buvo vyskupo Motiejaus Valančiaus sekretorius, 1858–1862 m. Utenos dekanas, nuo 1862 m. Žemaičių vyskupijos atstovas religijos reikalų kolegijoje Peterburge. 1858–1869 m. klebonavo Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje, čia lietuviškai sakė pamokslus ir giedojo. Jis kartu su savo tėvais sudarė Antanui Baranauskui sąlygas 1856 m. įstoti į Varnių dvasinę seminariją.

O. Praniauskas yra palikęs rašytinių duomenų apie pažintį su S. T. Stanevičiumi ir jo padovanotą M. Daukšos pamokslų rinkinį „Postilla catholicka“ (1599 m.) iš J. Pliaterio asmeninės bibliotekos.

Jo sesuo Karolina Praniauskaitė (1828–1859) – pirmoji lietuvių literatūroje žinoma moteris poetė.

Mirė O. Praniauskas 1878 m. lapkričio 23 d. (nurodoma ir 1897 m. lapkričio 23 d.) Sankt Peterburge.

     V. Juodpusis, baigęs Viekšnių vidurinės mokyklos devynias klases, 1953 m. įstojo į Klaipėdos muzikos mokyklą, dėstytojo Kazimiero Biliūno obojaus klasę, grojo mokyklos ir Klaipėdos liaudies operos orkestruose, kaip solistas koncertavo po Lietuvą. 1957 m. su pagyrimu baigė Klaipėdos muzikos mokyklą ir įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją, prof. Klemenso Griauzdės muzikos teorijos klasę. 1959 m. pradėjo dirbti Lietuvos radijo muzikos redakcijoje. Po dvejų metų – Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos sektoriuje. 1962 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją ir įgijo muzikologo kvalifikaciją. Paskirtas Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Fonogramų kabineto vedėju. 1967 m. – savaitraščio „Kalba Vilnius“ muzikos redaktorius, pakviečiamas dirbti Lietuvos televizijos muzikos redakcijos vyresniuoju redaktoriumi. Vėliau paskirtas vyriausiuoju redaktoriumi. 1986 m. pervestas inspektoriaus darbui Kultūros ministerijos Muzikos reikalų valdyboje. 1988 m. paskirtas Kultūros ministerijos Muzikos skyriaus repertuaro redakcinės kolegijos nariu. Vėliau perkeltas į Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministeriją ir paskirtas Menų departamento Muzikos skyriaus vadovaujančiuoju specialistu, po to – vyriausiuoju specialistu. Reorganizavus Kultūros ir švietimo ministeriją, tęsti darbo santykiai Kultūros ministerijoje.  Išėję iš valstybės tarnybos, tapo laisvas ir nepriklausomas menininkas.

     V. Juodpusis rengė radijo laidas, rašė straipsnius, ruošė muzikologinius leidinius, šifravo melodijas, vedė renginius ir kt. 

     1993 m. už muzikologinius darbus apdovanotas Vlado Jakubėno premija. 1998 m. už nuopelnus Lietuvai Lietuvos Respublikos Prezidentas V.Adamkus apdovanojo LDK Gedimino ordino 1-ojo laipsnio medaliu. Priimtas į LR Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kavalierių draugiją. Dirbo Stasio Vainiūno namų direktoriumi.

Kaimas šiandien

     Šiandien Kapėnai išgyvena ne patį geriausią laikotarpį – be dviejų įmonių, čia nebėra nieko: nei kultūros namų, nei mokyklos. Pastaroji prieš keletą metų uždaryta dėl mokinių trūkumo. Kapėniškiai ir aplinkinių kaimų gyventojų vaikai mokosi Viekšnių gimnazijoje, Mažeikiuose.

     Pasak vietinių, kaimas sensta ir tuštėja. Priežastis – emigracija į miestus ir užsienį. Vienas šviesos spindulys – kaimo bendruomenė, kuri rūpinasi gyventojų gerove, jų laisvalaikiu, organizuoja šventes, išvykas, įgyvendina projektus.

Vienas paskutinių įgyvendintų projektų – įrengta krepšinio aikštelė. „Mūsų tikslas – kad jaunimas ir kaimo gyventojai galėtų netoli namų esančiose aikštelėse kokybiškai sportuoti, leistų savo laisvalaikį aktyviai ir prasmingai. Juk krepšinis – viena mėgstamiausių lietuvių sporto šakų. Žmonės nori ir veiklos, ir gražios, tvarkingos, saugios aplinkos. Sezono metu čia bus organizuojamos krepšinio treniruotės bei varžybos. Projekto tęstinumui planuojame savo jėgomis prižiūrėti aikštę, puoselėti aplinką, saugoti ir apdrausti turtą. Sieksime įgyvendinti savo viziją ir šalia universalios sporto aikštės įrengsime lauko treniruoklius, parką, vietą bendruomenės renginiams. Už krepšinio aikštelės priežiūrą ir tvarkymą atsakinga Kapėnų bendruomenė“, – pristatydama projektą sakė bendruomenės pirmininkė Gitana Gabalytė.

Puslapį parengė Gajutė ABELKIENĖ

Nuotrauka ir iš bendruomenės archyvo

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode