Reklama 2

Balėnų miško kautynės

 

     Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Lietuvoje prasidėjo partizaninė kova. Kovotojai už laisvę išėjo į miškus ir stojo į kovą prieš sovietų okupantus. Pagal dydį antrasis Mažeikių rajono Balėnų miškas taip pat teikė prieglobstį daugeliui partizanų. 1944 m. gruodžio mėn., dar tebegriaudėjant Antrajam pasauliniam karui, Balėnų miške, apsuptas sovietinių kareivių, granata susisprogdino Tirkšlių mstl. 1941 m. sukilėlis, šaulys Alfonsas Virkutis. Būta ir daugiau susirėmimų su kareiviais ir stribais.

Didžiausios kautynės

Didžiausios kautynės šiame miške įvyko 1951 m. gegužės 9 d. Telšių MGB agentas Vacys Kuodis („Petrovas“) buvo infiltruotas į Nevarėnų partizanų būrį. Jis per savo motiną agentę ,,Danutę“ pranešė MGB, jog gegužės 8–9 dienomis, kai okupantai švęs Pergalės dieną, Balėnų miške vyks Nevarėnų, Sedos ir Viekšnių partizanų būrių pasitarimas. Jame dalyvaus apie 30 partizanų.

Gavus tokią žinią, buvo sutelkta MGB kariuomenė: 32 pulko kareiviai ir Telšių, Varnių, Mažeikių, Sedos bei Plungės stribai. Gegužės 9 d. jie apsupo Balėnų miško 24, 26, 78 kvartalus. Ten buvo susirinkę 14 partizanų, buvo su jais ir ,,Petrovas“. Į pasitarimą vėlavo atvykti Viekšnių būrio partizanai. Taip pat nebuvo Nevarėnų būrio vado Prano Šiušos-Genio.

Gyvas likęs tų kautynių dalyvis Adomas Lukošius-Spartukas-Lendrūnas (1920–2014 m.) prisiminė, jog partizanų susitikime agentas Kuodis laikėsi nuošalėje, o pasigirdus pirmiesiems kareivių šūviams, metėsi į miško tankmę. A. Lukošius atsišaudydamas traukėsi ir matė, kaip krito sužeistas Stasys Kvečas-Švyturys, kaip kareivis nušovė Norkutę-Giraitę, o partizanas Stasys Lukšas priklaupęs nušovė tą kareivį, paskui jis, šokdamas per išvartą, buvo sužeistas ir nusišovė.

Stefanija Kazickaitė iš apsupties prasiveržė ir traukėsi į Žalgirio mišką. Kirklių kaime, prie Paceržinskienės sodybos, Stefanija pateko į kareivių pasalą. Nenorėdama pasiduoti į nelaisvę, kažką sušuko ir nusišovė. Jos dukrelę Ievą užaugino Padervinskai. Partizanų duktė Ieva Čeplinskienė dar tebegyvena Šerkšnėnuose.

Iš Prano Šiušos būrio mūšyje žuvo:

Vytautas Laurinavičius -Šviesa, gim. 1929 m.

Stasys Lukšas-Valdemaras, gim. 1933 m.

Tadas Norkus-Vėtra, gim. 1925 m.

Marijona Norkutė-Giraitė, gim. 1923 m.

Valerija Norkutė -Smilgelė, gim. 1927 m.

Kostas Paulauskas-Raketa, gim. 1925 m.

Iš Sedos būrio žuvo:

Būrio vadas Vaclovas Razonas-Vitka, gim. 1921 m.

Stefanija Kazickaitė-Eglutė, gim. 1928 m.

Antanas Bernotas-Lendrė, gim. 1922 m., sunkiai sužeistas pateko į nelaisvę ir tą pačią dieną mirė.

Po mūšio

Po mūšio iš kritusių partizanų buvo paimti du automatai, penki šautuvai, septyni pistoletai, 320 šovinių ir pluoštas nuotraukų. Agentas Vacys Kuodis-,,Petrovas“ paimtas stribų globon. Vėliau dirbo Klaipėdos teisme.

Lukošius, palindęs po eglės išvarta, sulaukė kautynių pabaigos ir naktį grįžo į savo bunkerį pas Juozą Jaugą Kirklių kaime. Partizanas Stasys Kvečas-Švyturys, sužeistas penkiais šūviais, liko gyvas, kitą dieną sugrįžo į bunkerį pas Kostą Jaugą tame pačiame Kirklių kaime ir sėkmingai gydėsi.

Genė Strimaitytė-Laima ( Žibutė), paimta į nelaisvę, buvo priversta parodyti bunkerį pas Dadotkų kaimo gyventoją Petrą Stonkų.

Iš turgaus arkliais grįždami Petras Stonkus su žmona Petronėle pamatė savo sodybą, apsuptą kariuomenės. Petras, metęs arklius, puolė bėgti. Kareivis priklaupęs iš kulkosvaidžio peršovė P. Stonkui abi kojas. Abu su žmona buvo nuteisti po 25 metus sovietinių lagerių. Grįžę gyveno Mažeikiuose. Palaidoti Pievėnų kapinėse (P. Stonkienė mirė 2002 m., P. Stonkus – 2004 m.).

Gyvi iš apsupties prasiveržė ir Vytautas Visminas-Ąžuolas, gim. 1930 m., taip pat Aleksas Gimbutas-Vaidutis, gim. 1928 m. Tik nebeilgai jie tęsė kovą...

1952 m. lapkričio 9 d. Nevarėnų valsčiuje, Paliepkalnio kaime, kareivių persekiojami, žuvo būrio vadas Pranas Šiuša-Genys ir Barbora Montvydaitė-Vilkienė-Gegutė, gim. 1926 m. Sužeistas Vytautas Visminas buvo paimtas į nelaisvę. Po lagerių grįžęs į Lietuvą gyveno Ventos gyvenvietėje. Tai buvo paskutinis Balėnų kautynių dalyvis. Mirė 2012 m., palaidotas Ventos miestelio kapinėse. Kur ilsisi jo abiejų brolių kauleliai, nežinoma.

Aleksas Gimbutas-Vaidutis neatlaikė kovos įtampos, palūžo dvasia ir slapčia pasidavė Nevarėnų čekistams. 1952 m. lapkričio 11 d. atvedė juos prie Jaugų sodybų Kirklių kaime. Bunkeryje gyvas paimtas Adomas Lukošius, vėliau nuteistas 25 m. lagerio. Kalėjo Mordovijos lageriuose. Iš lagerių grįžus Lietuvoje gyventi neleido. Tik Atgimimo metais iš Latvijos grįžo į Mažeikius. Mirė 2004 m.

Kosto Jaugos bunkeryje apsuptas Stasys Kvečas kareiviams nepasidavė ir susisprogdino granata.

Jau kitą dieną po Balėnų miško kautynių Telšių MGB viršininkas papulkininkis Sivcovas nekantraudamas skubėjo vyresnybei pasigirti laimėjimais ir Lietuvos TSR MGB ministro prašė apdovanoti mūšyje pasižymėjusius stribus ir už nukautus partizanus skirti pinigines premijas kareiviams Kostrevui, Mamičevui ir Bachmatovui.

Žuvusiųjų įamžinimas

Atgimimo metais Telšių sąjūdiečiai, vadovaujami K. Šalkausko, atkasė iš Nevarėnų žvyrduobės žuvusiųjų partizanų palaikus.

Pasiūlius Nevarėnų klebonui Antanui Beniušiui ir Telšių vyskupui Antanui Vaičiui pritarus, partizanų palaikai 1989 m. lapkričio 5 d. iškilmingai palaidoti Nevarėnų bažnyčios šventoriuje. Sovietiniai valdžios atstovai tam perlaidojimui labai priešinosi, net surengė tą dieną Telšiuose anksčiau neplanuotą prekybinę mugę, kad žmonės nedalyvautų partizanų perlaidojime Nevarėnuose.

Mažeikių muziejaus darbuotojas Algimantas Muturas gavo archyvinės medžiagos apie Balėnų kautynes. Su šauliu Alfonsu Degučiu išvažinėjo Balėnų apylinkes, surado liudininkų, nustatė žuvusiųjų asmenybes, kautynių vietą ir aplinkybes.

Politinių kalinių sąjungos Mažeikių skyriaus ir sąjūdžio iniciatyva Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) pastatė Atminimo ženklą Balėnų miške, prie kelio Tirkšliai–Nevarėnai, netoli buvusios kautynių vietos. 2007 m. rugpjūčio 11 d. paminklas iškilmingai atidengtas.

Per ilgą laiką partizanų kapo kryžius Nevarėnų bažnyčios šventoriuje sunyko. Šalia kapo gulėjo tik lentelė su užrašu: „ Čia palaidoti 9 žuvę partizanai 1951 m.“ Kryžiaus autorius Kazys Paplauskas.

Mažeikių politinių kalinių pirmininko Alberto Ruginio ir Telšių tremtinių bendrijos pirmininkės Adolfinos Striaukienės pastangomis LGGRT Centras 2009 m. pastatė gražų antkapį žuvusiems partizanams.

Tegul ateinančioms kartoms paminklai primins, jog čia ilsisi nelygioje kovoje už Tėvynės laisvę savo jaunas galvas padėję partizanai.

Albertas RUGINIS

Nuotrauka iš Mažeikių muziejaus fondų

Puslapį parengė Gajutė ABELKIENĖ

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode