Nors tai, ką Donaldas Trumpas ketina daryti Amerikos vidaus politikoje bent stambiu planu jau šiek tiek aišku, – teigia nevyriausybinio amerikiečių strateginių studijų instituto „Stratfor“ analitikai, – vis dėlto didele mįsle lieka tai, kokių jo vyriausybė imsis užmojų užsienio politikoje.“
Ar naujasis prezidentas tikrai bandys įgyvendinti kai kurias keistesnes per rinkimų kampaniją pareikštas savo idėjas? Tokio dalyko kaip D. Trumpo doktrina dar nėra. Yra tik viena kita pasaulėžiūros gija ir supratimas, jog jis nesijaučia saistomas tų pačių ideologinių įsipareigojimų, kurie saistė jo pirmtakus.
Tai reiškia, kad nors D. Trumpą pasitiks daugelis tų pačių politinių, institucinių, geopolitinių iššūkių, kurie sunkino gyvenimą ir Barackui Obamai bei George`ui Bushui, jis juos spręs gerokai kitaip ir galbūt sieks visai kitokių tikslų. O tarp daugelio neatsakytų būsimą D. Trumpo užsienio politiką liečiančių klausimų svarbiausi bene tie, kurie susiję su Rusija ir Kinija.
Nors Rusiją kamuoja socialinės ir ekonominės bėdos, ji ir toliau lieka didele karine jėga ir svarbiu veiksniu strategiškai reikšmingiausiuose pasaulio regionuose: tai Europa, Artimieji Rytai, Rytų Azija. Kinija taip pat įžengė į netikrumo laikotarpį, paženklintą lėtesnio ekonominio augimo ir politinės centralizacijos apraiškų prezidento pareigas perėmus Xi Jinpingui.
Vis dėlto Kinija valdo antrą pagal dydį pasaulio ekonomiką ir vis stiprėjančias karines pajėgas. Ir nors Kinija ne tik silpnesnė už Jungtines Amerikos Valstijas, bet ir geografiškai daug labiau apribota, tai vienintelė šalis už Amerikos ribų, kuriai atviras kelias ne per tolimiausioje ateity tapti regionine hegemone.
Taigi tai, kaip D. Trumpo vyriausybė apsieis su Rusija bei Kinija, turės didžiulio poveikio tam, kaip rutuliosis Europos fragmentacija, NATO ateitis, naujos politinės santvarkos Artimuosiuose Rytuose kūrimasis ir koks bus Amerikos vaidmuo Azijos ir Ramiojo vandenyno regionuose, visai jau nekalbant apie dabar Rusiją ir Kiniją valdančiųjų režimų likimą.
Pats D. Trumpas jau pasakė turįs vilčių sukurti draugiškesnius santykius su Rusija, ypač glaudžiau bendradarbiauti su Maskva besidorojant su chaosu Artimuosiuose Rytuose.
Jis taip pat ketino užimti griežtą liniją Kinijos atžvilgiu dėl prekybos ir dirbtinių salų statymo Pietų Kinijos jūroje, gal net atsisakyti vienos Kinijos politikos, o tai fundamentaliai pakeistų Jungtinių Valstijų ir Kinijos santykius, sutrikdytų strateginį balansą Rytų Azijoje, galų gale paveiktų ir Kinijos bei Rusijos santykius.
D. Trumpo užuominos net sudarė spėliojimus, kad jis gali susibičiuliauti su Maskva tam, kad laimėtų jos pagalbą stabdant Kinijos iškilimą į Rytų Azijos vyriausiąją galybę.
Pasak instituto „Stratfor“ analitikų, galima rimtai argumentuoti, jog nors šiandieninė Rusija, kaip blyškus buvusios sovietinės Rusijos šešėlis, gresia antriniams Amerikos interesams, ji tikrai nebekelia jokio pavojaus fundamentaliajam strateginiam Jungtinių Amerikos Valstijų interesui –neleisti pasaulyje susiformuoti su Amerika konkuruojančiam hegemonui.
O šitoks hegemonas ir būtų – nebe Rusija, bet Kinija. Užtat ilgalaikis Jungtinių Amerikos Valstijų strateginis interesas nebėra izoliuoti ir priešu laikyti Rusiją, o kaip tik pasinaudoti faktu, jog dėl ilgos Rusijos sienos su Kinija, taip pat ir dėl rusų didėjančios ūkinės priklausomybės nuo kinų, Maskva turi didelį motyvą žiūrėti, kad Kinija, nors su Rusija nesipyktų, bet ir netaptų pernelyg galinga.
Todėl amerikiečių požiūriu būtų naudingas net ir ribotas suartėjimas su Rusija, kuris atlaisvintų Jungtinėms Valstijoms rankas skirti daugiau dėmesio ir resursų savo saugumo ir sąjungininkų interesams Azijos ir Ramiojo vandenyno regionuose apginti.
Tai tuo pačiu neleistų ir Rusijos bei Kinijos saitams per daug sustiprėti Amerikos nenaudai. Bet jeigu amerikiečiams nepavyktų susitarti su Rusija dėl bendradarbiavimo, tatai galėtų ją (Rusiją) dar labiau įsukti į Pekino strateginę ir ekonominę orbitą, o tai tik dar labiau pasunkintų amerikiečiams užduotį išlaikyti Kiniją ribose.
„Verta pažymėti, – tęsia „Stratfor“ analitikai, – jog dar nėra jokios garantijos, kad būtent šitą kryptį D. Trumpo komanda ir pasirinks. Tai tik viena galima trajektorija, kurią iš jo lig šiol mestų atskirų užuominų galima logiškai nubrėžti.“
Be to, ši menama trajektorija remiasi prielaidomis, kurios gali visai nepasitvirtinti. Viena jų ta, kad Kinijos karinės ir ekonominės galios augimo nesustabdys koks nors kitas veiksnys. Kita prielaida ta, kad Rusija sieks suartėjimo, kuris jai negali būti be problemų, su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, kai iš tikrųjų Maskvai reikia sutvirtinti ekonominius ryšius su Kinija.
Taigi, ar realu tikėtis, kad Jungtinės Amerikos Valstijos ir Rusija galėtų iš tiesų įgyvendinti kažikokį didelį sandorį? Tai, kad Rusija vis labiau priklauso nuo Kinijos kaip rusiškų gamtinių dujų ir naftos pirkėjos, privers Maskvą žiūrėti atsargiai į bet kokius žingsnius, galinčius užrūstinti Kinijos vadovus, ypač jei šiais žingsniais rusai susiderina su priešingai kinų interesams veikiančiomis Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.
Ir kokie bebūtų D. Trumpo asmeniški ketinimai šiuo klausimu, bet kokia pastanga glaudžiau bendradarbiauti su Rusija sulauks intensyvaus kritiško dėmesio ir gal net pasipriešinimo Amerikos viduje iš rinkėjų, Kongreso vadovų, užsienio, gynybos ir saugumo politikos formuotojų, jau nekalbant apie JAV sąjungininkus užsienyje.
„Taigi jau nuo Šaltojo karo pradžios įsigalėjęs ir net jam pasibaigus niekur nedingęs Jungtinių Amerikos Valstijų strateginis imperatyvas kaip nors prilaikyti Rusiją ko gero išliks ir toliau, o tai mažins galimybę, kad abi šios šalys, Amerika ir Rusija, susitars dėl kokio nors nepriklausomoms Europos valstybėms nenaudingo sandorio“, – rašo strateginių tyrimų instituto „Stratfor“ analitikai.
Nuo savęs pridursiu – iš tiesų, pagyvensim, pamatysim. Gal iš to D. Trumpo nieko tokio baisiai blogo ir nebus, nors šiuo atveju viltis gali būti kvailių motina.
Mykolas DRUNGA
Evgenios Levin nuotrauka
